Į Melniko kūrybą žvalgėsi seniai
A. Puipa, dažnai savo filmuose atsispiriantis nuo literatūros kūrinių, jau seniai žvalgėsi į J. Melniko apsakymus – derybos dėl jų ekranizacijos vyko gal šešerius metus.
„Jo kūryba man pasirodė labai artima. Aš po tokių jautrių filmų, kuriuose labai tikslus siužetas, nusprendžiau šiek tiek pasukti į kitą žanrą, labiau siurrealistinį, kažkokio paradokso pasaulį, o šis autorius kaip tik tai ir deklaruoja savo kūryboje. Dar dirbdamas akademijoje jo kūrybą išbandžiau ant studentų – kadangi turėdavome tokį užsiėmimų ciklą kaip ekranizacija, siūlydavau jiems paskaityti Melniką. Ir taip atsirado tikrai įdomių, neblogų trumpametražių filmų pagal jo kūrinius“, – pasakojo jis.
Galiausiai atėjo momentas imtis jo kūrinių ekranizavimo ir pačiam.
„Supratau, kad, matyt, pribrendau antram kūriniui iš tarsi ciklo, nes paprastai pas mane visada taip gaunasi, kad viena tema yra keli filmai, kaip, pavyzdžiui, „Kita tylos pusė“ ir „Edeno sodas“ yra apie senatvę ir tt. Šiuo atveju jau buvo „Sinefilija“, kuriame kalbame apie kinematografą, o dabar tai yra antras filmas. Na, su tokia švelnia ironija rodomas kino pasaulis“, – sakė A. Puipa.
Ekranizacija – ne perpasakojimas
Pasak A. Puipos, literatūros kūrinio ekranizacija būna iššūkis ir režisieriui, ir rašytojui.
„Rašytojas tikisi, kad tai bus spalvotais paveiksliukais iliustruotas jo žodis, jo sakinys, o kai susitinka su mano interpretacija, jam arba būna šokas, arba mes apsikabiname ir sakome, kaip sakė Jurga (Ivanauskaitė – red. pastaba), ačiū Dievui, kad tavo filmas „Nuodėmės užkalbėjimas“ nėra mano „Raganos ir lietaus“ klonas, o tai yra atskiras filmas“, – pasakojo jis.
Šiuo atveju su J. Melniku jis iš karto sutarė, kad rašytojas filmą pamatys tiesiog kartu su kitais žiūrovais.
„Mes taip sutarėme, kad aš nusiperku tuos kūrinius, 10 istorijų, kurias reikia sudėti į kažkokią vieną vientisą istoriją. Ir čia tau rašytojas negali padėti, nes jis kiekvieną novelę rašo kaip atskirą kūrinį, su savo charakteriais, su savo dialogais, o tu ateini ir iš to darai kažkokią visiškai kitą istoriją. Kaip aš kartais sakau, kad literatūra man duoda kažkokį impulsą mano fantazijai – aš kartais keliauju ten, kur rašytojas baigė savo sakinį ar baigė savo novelę, o ten jau prasideda mano istorija. Kartais netgi visiškai mažytis epizodinis personažas pas mane staiga tampa pagrindiniu, taip aš pradedu tą vadinamą savo literatūros adaptaciją. Šiuo atveju, aš bent taip skaitau, kad mes abu su rašytoju esame saugūs: aš esu viename krante, jis – kitame, mes galime tik pasimojuoti arba pagrūmoti vienas kitam“, – kalbėjo A. Puipa.
Įtaką darė ir Kafka
Režisierius atskleidė, kad teko ilgai pasukti galvą, kaip apjungti dešimt istorijų ir siužetą, kuris pilnas paradoksų, absurdų, kažkokių nelogiškų dalykų.
„Tada prisiminiau, kad prieš 20 metų aš Lietuvos televizijoje ekranizavau Kafkos „Procesą“. Supratau, kad Kafka čia man gali padėti – čia struktūra ta pati, tiktai vietoj „Proceso“ mano istorijoje veikia ne kažkoks aukščiausias teismas, kuris griauna žmonių likimus, o kažkoks paslaptingas koncernas, kurio agentai slaptai kino salėje stebi žiūrovus, sinefilus, ir pradeda perdarinėti jų gyvenimą, kuris baigiasi arba beprotybe, arba savižudybe, arba infarktu miegant. Reiškia, jeigu tu vaikštai į kiną, tu jau esi, taip sakant, paaukotas tam pasauliui, kuris yra šou biznio, sapnų pasaulis. Tokia man susidėliojo fantasmagorija, o Kafka padėjo man sutvarkyti savo istoriją“, – pasakojo A. Puipa.
„Aš kai daug metų dirbu kine, kartais galvoju, kad aš valdau svetimų žmonių sapnus. Juk žiūrovai, kai jie ateina į tą juodą salę, jie pradeda sapnuoti svetimą sapną. Jie juokiasi, verkia, jaudinasi, o iš tikrųjų viskas yra fantomas. Aktoriai nežūsta ekrane – jiems net moka honorarą“, – šypsojosi jis.
„Čia jau įdomi tema, kurią aš ir filme „Sinefilija“ užgriebiau, kas realu, kas nerealu, ar čia žmonės filmuojasi, ar čia jų toks gyvenimas. Šitame aš pratęsiau tą tokį žanrą ir jis man pasirodė pakankamai įdomus. Juk panaudojant tą „Proceso“ temą, galima sakyti, mums visiems iškeltas procesas – pasižiūrėkite žinias ir į tai, kas vyksta“, – kalbėjo režisierius.
Žvaigždžių ir nežinomų aktorių derinys
Filme „Naktinis seansas“ galima pamatyti tokius gerai žinomus aktorius kaip Aleksas Kazanavičius, Dainius Gavenonis, Juozas Budraitis ir kiti. Tačiau šalia jų taip pat ir kiti, tik pradedantys sako kelią, ar net apskritai ne profesionalai.
„Aš dabar atėjau į tokį periodą, kuriame truputį šaipausi ir iš savęs, ir iš kino pasaulio, bet man tam reikėjo kažkokių priemonių. Aš supratau, kad man reikia jauno operatoriaus, vizualiai sugebančio tobulai valdyti kamerą, keisti mizansceną, viskas turi būti dinamiškai. Bet sau iškėliau vieną sąlygą, kad tai turi būti visiškas debiutantas, praktiškai vos ne studentas. Ir aš radau tokį operatorių, pamatęs vos porą kadrų iš kažkokio jo kursinio darbo. Supratau, kad tai yra Linas Žiūra. Aišku, nebuvo lengva, mūsų amžiaus skirtumas didelis, bet mes nuėjome tą kelią su juo. Ir dar vieną turėjau sau uždavinį iškėlęs, į filmą pakviesti kiek galima daugiau jaunų, debiutuojančių aktorių, kad tai būtų jiems lyg pirmas pagrindas tolimesnei kino karjerai. Todėl tame filme yra daug naujų, šviežių, nematytų veidų. Matysim, galbūt sudomins ir prodiuserius, ir režisierius“, – vylėsi A. Puipa.
Pasak jo, darbas su jam jau žinomais aktoriais ir naujokais – labai skiriasi.
„Sakykime, aš turiu gerą siužetą, turiu gerus vaidmenis ir aš galvoju, kad gerai, jeigu aš pakviesiu tam vaidmeniui aktorių, su kuriuo aš daug dirbu, aš jau žinau, kaip jis suvaidins, kurioje vietoje jisai atsidarys tą stalčiuką, išsiims tą nugludintą formą savo aktorystės. Bet aš to nežinau, jeigu paimu žmogų, kurio nepažįstu. Bet jis, viena sąlyga, turi būti talentingas – su netalentingais, kiek esu susidūręs, aš pasimetu, aš nebežinau, ką jam sakyti, kaip jį priversti daryti tai, ko man reikia. Tai talentas yra viena sąlyga ir taip pat tai turi būti įdomus veidas. Turiu omeny, kad labai nemėgstu tų vadinamų viršelio žmonių. Taip, jie gražūs, bet tai yra žurnalo viršelio žmonės. Kaip mano žmona Janina pastebėjo: sako, kai tu pamatai gatvėje raudonplaukę moterį, viskas, šitą reikia filmuoti. Tai mano filmuose daug raudonplaukių“, – juokėsi A. Puipa.
O štai A. Kazanavičius jam tapo lyg talismanu. „Anksčiau būdavo Kostas Smoriginas, Vidas Petkevičius, o dabar turiu du talismanus – Juozą Budraitį, be kurio neįsivaizduoju savo filmų, nors ir nedideliam vaidmenėliui pakviesiu, ir A. Kazanavičius. Pirmą kartą mes su juo susidūrėme „Nuodėmės užkalbėjime“, kai jis buvo dar labai jaunas, paskiau pamiršome vienas kitą, bet „Sinefilijoje“ aš jį prisiminiau. Galvojau, kas man gali tokį ekstremalų vaidmenį suvaidinti, o jis gavo netgi „Gervę“ už tą epizodinį vaidmenį. Sakoma, kad Kazanavičius yra tikrai idealus kino aktorius – kaip kažkas man sakė, kad jis, matyt, su kosmosu turi kažkokių ženklų. Kaip jis tai padaro, kad ateina, na, vidutinio amžiaus žmogus, pasitempęs ir staiga pavirsta tuo, kuo tu nori. Tą pačią minutę jis gali pasiversti – ten dirbti nereikia, ten reikia tik stebėtis ir žavėtis“, – pasakojo A. Puipa.
O štai su D. Gavenoniu jų keliai iki šiol nebuvo susidūrę. „Tai yra kitokio tipo aktorius, labai skrupulingas, labai ieškantis kažkokio sau pagrindo – pavyzdžiui, jis manęs pareikalavo visų Melniko apsakymų, kad galėtų perskaityti ir pereiti į tą tokią rašytojo atmosferą. Bet buvo labai smagu. Pradžioje buvome įsitempę abudu, sakė, kodėl aš turiu tokį durnių vaidinti? Sakau, kodėl tu vaidini durnių? Tai visai žmogiškas personažas, tik pakliuvęs į kažkokį koncerno hipnozės ratą“, – šypsojosi režisierius.
Visą pokalbį su A. Puipa žiūrėkite laidoje „ARTimai“, kurios įrašą rasite straipsnio viršuje.
