Algis Griškevičius gimė 1954 m. Vilniuje, čia mokėsi, studijavo tapybą. Dešimtį metų dirbo Jaunimo teatro vyriausiuoju dailininku-dekoratoriumi, kol išėjo iš teatro tam, kad galėtų visą laiką skirti kūrybai, tai ir daro iki šiol. Menininkas turi savo kūrybinę rutiną: žiemomis jis tapo paveikslus ir kuria objektus iš medžio, o vasaromis fotografuoja. Nuo 1986 metų pradėjęs savo darbus rodyti parodose, šiandien menininkas jau skaičiuoja 73-ią personalinę (neskaičiuojant grupinių) parodą Lietuvoje ir užsienyje.
Algio Griškevičiaus paveikslai – tai pasivaikščiojimas ant lyno, supinto iš priešpriešų ir ištiesto per sustabdyto laiko akimirką prieblandos zonoje. Prieblandos zona yra visada paslaptinga erdvė tarp šviesos ir tamsos, realybės ir fantazijos. Tai – daugelio Algio Griškevičiaus kūrinių erdvė. Ne tik todėl, kad paveiksluose dažniausiai tvyro sutemų metas. Čia visada viena su kita glaustosi priešybės: realistiška tapyba, lengvai atpažįstami paprasti objektai ir paslaptingi jų deriniai, sapno ar déjà vu jausmas. Tiek sutemos, tiek ir déjà vu ar sapno prisiminimas trunka labai trumpai. Menininkas sustabdo tą trumpą akimirką ir leidžia po ją pasivaikščioti ir mums.
Paveiksluose – miestų ar gyvenviečių peizažai. Namai ir namukai, elektros stulpai, vandens bokštai, kartais praeina kokia karvė ar parskrenda paukštis. Tuose peizažuose nėra žmonių, tačiau juos gali nujausti ką tik čia buvus ar tuoj ateisiant. Menininkas savo tapybinių istorijų scenografijai dažnai pasitelkia tipines kaimo gyvenvietes. Jei vaizduojamas Vilnius, nesunku atpažinti konkrečias vietas. Pavyzdžiui, paveiksle „Ir sidabro tvenkiniai“ (2020) – Vilniaus Kūdrų parko fragmentas, netikėtai persipynęs su gerai visiems žinomu 16 amžiaus flamandų tapytojo Pieterio Bruegelio paveikslu „Medžiotojai žiemą“ (1565). Kurioje konkrečiai vietovėje išaugę druskos stulpai ar susigrūdusios medinės medžiotojų pakylos sunku pasakyti, neabejojame tik tuo, jog tai – gyvenvietės kažkur Lietuvoje.
Algio Griškevičiaus prieblandos zonoje banalūs kasdieniai objektai įgyja iškilmingumo ir paprastas vandens bokštas pradeda atrodyti kaip didinga skulptūra. Kartais menininkas įprastą objektą pamatyti naujai padeda jį pakartodamas daug kartų arba šiek tiek jį transformuoja: išdidina, išryškina, panaikina arba prideda papildomų detalių. Neretai perkelia objektą į jam nebūdingą erdvę, pavyzdžiui, šalia medinių namukų pastato karuselę. Šalia Algio Griškevičiaus paveikslų galima bent trumpam atgauti vaiko žvilgsnį, kai viskas aplink intriguoja ir vilioja pažinti.
Kiek kitu principu nei tapyba sukurtas didelis skulptūrinis objektas „Įsitvirtinantis“ (2022) iš supintų lazdyno vytelių. Turbūt kiekvienam jis pasirodys lyg kažkur matytas, tačiau kas tai yra konkrečiai – įvardinti neįmanoma. Archetipinis vaizdinys, kartais netikėtai išnyrantis iš pasąmonės ir pasirodantis sapnuose, kaip trapus ir efemeriškas statinys, primenantis lyg tvirtovę, lyg tiltą ar sumedėjusį gyvūną, besiganiusį prieblandos zonoje.
Savitą matymą ir braižą turinčio menininko darbai su niekuo nesupainiojami ir ilgam įsimenantys. Svajingi, su trupučiu sąmojo ir ironijos, mokantys žaisti žiūrint ir gyvenant. Nepilną mėnesį truksianti paroda kvies lankytojus sugrįžti pasidžiaugti Algio Griškevičiaus pastarojo laiko kūryba arba atrasti ją naujai.
Algio Griškevičiaus kūrybos paroda „Prieblandos zonoje“ Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki rugsėjo 28 d. Parodos lankymas – nemokamas.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.
Galerijos darbo laikas:
II-V 11–19, VI 11–16