Taigi po „Pietos“ premjeros 1998-aisiais Vilniaus senamiestyje įvykusia muzikantų eisena buvo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į menininkus žeminančią situaciją, rašoma pranešime spaudai. Eisenos priekyje su sunkia arfa ant pečių žingsniavo pats Algirdas Martinaitis.
- Muzikams iki šiol skaudu prisiminti tą arfą, kurią ne tik nešėte, bet ir vilkote akmenuotu senamiesčio grindiniu skardinėje vonelėje. Iš kur ėmėte muzikos instrumentą, patyrusį tokius neeilinius išbandymus?
- Kai mokiausi Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), ši arfa buvo viena iš trijų, stovėjusių konservatorijos rūsyje prie tualetų. Jos ten laikytos kaip kitur netelpantis niekam nereikalingas laužas, nes arfos specialybės studijų tuo metu Lietuvoje nebuvo. Vėliau vieną iš tų arfų, beturinčią vos keletą stygų, režisierius ir dėstytojas Jonas Vaitkus nusprendė panaudoti kaip rekvizitą spektakliui.
Taip vos kelias stygas beišsaugojusi arfa atkeliavo į Rusų dramos teatro sandėlius, iš kur 1998 m. ją ir buvau pasiskolinęs „Pietos“ procesijai. Tada arfa tebebuvo „vargšė“, bet galiu pasidžiaugti, kad likimas jai galop buvo palankus: pradėjęs vadovauti Rusų dramos teatrui, J.Vaitkus, pasitaręs su specialistais, muzikos instrumentą nutarė restauruoti. Tad šiandien arfa vėl galima skambinti.
Rašydamas muziką „Eglutei pas Ivanovus“, netgi ketinau ją panaudoti, bet kiti spektaklio komandos nariai atkalbėjo: mat arfa jau buvo gavusi „vaidmenį“ ankstesnėje to paties teatro premjeroje.
- Nešėte ne tik arfą, bet ir iš vinių padarytą kryžių. Ką jis simbolizavo?
- Tą kryžių padarė jaunas skulptorius, tuomet dar studentas. Kai sužinojau, kad „Pietą“ ketinama atlikti dar kartą, pamėginau šį žmogų susirasti. Sužinojau, kad jis jau senokai gyvena Anglijoje ir su menais nieko bendra nebeturi. Laikau tai dėsningumu, ištikusiu nemažai jo kartos, pradėjusios kurti po 1990-ųjų, talentingų menininkų.
Man pačiam „Pieta“ tapo pirmuoju kūrybiniu užsakymu po gero dešimtmečio tylos. Visą tą laiką rašiau be jokių atlyginimų – kaip sakoma, savo malonumui. Retas supranta, bet taip yra: kompozitorius, kaip ir muzikos atlikėjas, negali sau leisti prabangos ilgai nedirbti, nes prarastų specifinius įgūdžius, kuriuos vėliau būtų sunku atkurti. Naujojo tūkstantmečio pradžioje suskaičiavau, kad per tą laikotarpį be jokių atlyginimų buvau parašęs dvi dešimtis kūrinių. Nemažai jų sulaukdavo savo atlikėjų, tik autorinių honorarų mokėti nebūdavo kam.
- Prisiminkime „Pietos“ istorinį kontekstą: koks lietuvių muzikai buvo dešimtasis dešimtmetis?
- Nepaisant persitvarkančių kultūros institucijų finansinės suirutės, tai buvo naujų muzikos formų Lietuvos muzikoje vystymosi laikas. Prisiminkime dar 1988 m. Vidmanto Bartulio parašytą „De profundis“, metais vėliau pasirodžiusį jo „Requiem“, 1997 m. didelio atgarsio ne vien Lietuvoje sulaukusį Onutės Narbutaitės „Skiautinį mano miestui“... Kai 1996 m. nuskambėjo mano „Pradžios ir Pabaigos knyga“, netrukus gavau Vilniaus festivalio užsakymą „Pietai“. Jau tuomet buvo akivaizdu, kad 1997 m. startavęs Vilniaus festivalis šalies muzikinį gyvenimą kilstelėjo į aukštesnį lygį, suteikė jam tarptautinės dimensijos, kūrėjams ir atlikėjams pridėjo pasitikėjimo savimi. Taigi gauti šio festivalio užsakymą buvo didelė garbė ir atsakomybė.
- O kokie esmingiausi pokyčiai lietuvių muzikoje įvyko per du dešimtmečius?
- Anksčiau kūrėjas savo kūriniui aukodavosi maksimaliai, mobilizuodamas visas turimas individualias fizines ir protines galias. Jis jausdavosi už savo kūrinį atsakingas tiek prieš atlikėjus, tiek prieš klausytojus. O dabar autorius yra tarsi nutolęs nuo savo kūrinių, dažnai netgi menkai tesidomi jų vertinimais. Tam didelės įtakos turėjo technologijos, kurios, viena vertus, palengvino „juodą“ kompozitoriaus darbą, bet kartu atmetė būtinybę savo kūrinius išgyventi emociškai. Todėl smarkiai daugėja eksperimentinio pobūdžio opusų, kurie suvokiami vien panašiais kontekstais besidomintiems profesionalams, bet ne plačiajai auditorijai. Man tai nepriimtina, bet tokia nūdienos realybė.