Algirdas Šiekštelė – karikatūristas iš būtinybės, dailininkas iš prigimties

Ryškiaspalvius Algirdo Šiekštelės (1931-2008) tapybos darbus, gyvenančius įdomius, turtingus, nuolat kintančius gyvenimus dailėtyrininkai šiandien prilygina vizijoms, sapnams. Kanonų nesilaikiusio autoriaus reti bandymai patekti į viešumą įprastai baigdavosi fiasko, tad tapė „į stalčių”. „Gyvendami „pažangiausioje“ pasaulyje sistemoje, mes, satyrikai, išmokome kalbėti ir piešti taip vadinama „Ezopo kalba“. Kai iš paviršiaus nekaltas tekstas arba piešinys turi kitą, paslėptą prasmę“, – apie nepaklusnumą savojo laikmečio ideologinėms idėjoms yra rašęs A. Šiekštelė.

Sostinėje įsikūrusiame Dūmų fabrike (Dūmų g. 5) artimųjų iniciatyva atidaryta A. Šiekštelės tapybos ir karikatūrų paroda, skirta jo 90-mečiui paminėti.

„Šiekšta“ – taip savo darbus pasirašinėjo ir kolegų, draugų (chebros) buvo šaukiamas menininkas. Kadangi niūriu sovietmečiu kūrėjo drobėse trūko „direktyvinių atributų“, siekiant suderinti įkyrius pašaukimo skatulius su banaliais šeimos išlaikymo poreikiais – teko ieškotis kitų išeičių kaip pragyventi.

„Pasidairęs į visas puses nupiešiau pirmą karikatūrą ir nunešiau į „Šluotos“ redakciją“, – apie karikatūristo karjeros pradžią yra pasakojęs pats A. Šiekštelė.

Šitaip paprastai jis ir „įklimpęs“... Karikatūristo amplua tapo žinomas visai Lietuvai, nors vakarus vis dėlto maestro leido su teptuku prie drobės.

Taip užsiskliaudė užburtas ratas – dėl neformato „neprasimušęs“ meno komisijų epochoje, kitaip kaip nekarikatūristas nebuvo atpažintas ir senųjų atgimusios Respublikos ekspertų.

Taigi, kaip rašoma pranešime spaudai, ši paroda daugeliui bus susitikimas su nauju dailininku, su naujais tapybos darbais.

Tie, kas jį pažinojo, į darbus turės progos pažvelgti kitaip – laikas nenumaldomai keičia formatus, žmogaus saviraiškos rėmai labai išplatėjo.

Šiuo atveju, nekintamu dėmeniu palieka drobės – jos lieka tokiomis, kokias jas prieš daugel metų sukūrė tapytojas A. Šiekštelė, tačiau mes į jas žvelgsime jau kitaip, dažnai net nesusivokę, kaip tie patys „daugel metų“ pakeitė mus pačius – praplėtė horizontus, išlaisvino pasaulio suvokimo jusles.

Laisvės pojūtis regimas ne tik ikonografiniame lygmenyje, bet ir plastikos suvokime. Autoriaus nekausto jokie tapybos kanonai ar tariamai nesugriaunami reikalavimai.

Visų pirma, tapytojas yra visiškai laisvas tepdamas patį dažą. Regis, pats aliejinių sluoksnių tepimas ir laistymas, faktūrų sušiaušimas, o kitur atskiruose ploteliuose priešinga – jų užlyginimas ir išglostymas, buvo tai, ko ir siekė kūrėjas (o visi pasakojimai atsirado, susiformavo savaime – tuo būtų aiškinta ir savita, specifinė, imanentinė jų logika).

Antra, autorius yra laisvas spalvinio mąstymo prasme. Jis naudoja visą spalvų paletę – nuo juodų ir pilkų tonų, nuo sunkaus tapybinio „purvelio“ iki brangakmeniško spindesio, ryškumo, tyrumo (smaragdų, rubinų, safyrų) spalvų.

„Kiekvienas paveikslas yra kaip stora, gausiai iliustruota mūsų pačių gyvenimus bei jų gražiąsias ir tamsiąsias puses, jų nuolatinę kaitą vaizduojanti kronika“, – parodos, kurioje eksponuojamus darbus galima įsigyti, anotacijoje rašo dailėtyrininkas Vidas Poškus.

Daugiau apie parodą ČIA.