Paskutinės Jūsų parodos pavadinimas „Jų apeigos“, tarp prieš tai buvusių buvo tokios kaip „Iliuzijos“, „Iš mutantų gyvenimo“, „Įsivaizdavimai“, „Cirkas“ ir kitos. Realybė ir kasdienis gyvenimas Jums neįdomūs, kad mieliau norite leistis į fantazijų pasaulį?
O jums neatrodo, kad čia ir yra banali kasdienybė, kurioje mes visi gyvename? (šypsosi) Taip, galbūt perkeltine prasme, bet pasaulyje vyksta tokie fantasmagoriniai dalykai, kurių kartais niekaip nesugalvosi. Tie sugalvoti dalykai kartais būna mažiau įtaigūs ir fantastiški nei įvykstantys realybėje, tad tas pavadinimas „Jų apeigos“ yra labai sąlyginis. Taip pat galima sakyti, kad tai yra mūsų apeigos.
Kas yra tie „jie“? Žiūrint parodą neina identifikuoti personažus vienijančios religijos, tautybės, ar kokio kito bendro bruožo.
Visą laiką, būdami kiekvienoje terpėje „mes“ visada susiduriame su „jais“. Pavyzdžiui, jei „mes“ esame katalikai, „jie“ jau yra visokie musulmonai. Bet net toje pačioje katalikų grupėje galime pasidalinti, pavyzdžiui, į heteroseksualus ir homoseksualus. Taip visada ir skaldomės, ir esame „mes“ ir „jie“. Be to, vienu metu tu gali būti „juo“, o kitoje situacijoje jau esi tarp „mūsų“. Aš apie tai norėjau pakalbėti, apie svetimumo jausmą, kad visada „jie“ yra kitokie, dažniausiai blogi, o „mes“ neva geri.
Kaip Jums atrodo, ar taip visada buvo? Pastaruosius kelerius metus viešojoje erdvėje itin daug kalbama apie susvetimėjimo augimą.
Manau, anksčiau tiesiog apie tai mažiau kalbėdavo, bet susvetimėjimo buvo visada. Manau, tai dar susiję su tuo, kad mes tokia, pavadinčiau, truputį mažiau civilizuota visuomenė: tie penkiasdešimt metų buvo sustabdę mūsų vystymąsi ir dabar mes dar tiktai tokie palyginus kaip puslaukiniai, galbūt dėl to mums yra kiek sunkiau. Praeis kažkiek laiko ir mes turbūt irgi tapsime minkštesni, o dabar mes vis tiek tokie labiau plėšrūnai.
Bet į ką lygiuojamės? Vakarų Europoje, JAV susvetimėjimo problema irgi tik aštrėja.
Taip, tai mane irgi labai stebina. Man visada atrodė, kad žmonija eina į kažkokią civilizacijos viršūnę, kurią pasiekę jau taps visi vienas kitam pakantūs. Pasirodo, kad turbūt taip niekada nebus: mes ne į viršūnę vystomės, o einame kažkokia spirale, ir turbūt vis kartas nuo karto prieiname kažkokį akligatvį, atsitrenkiame ir tada vėl einame iš naujo. Bet žinote, aš vienas turbūt neišspręsiu to klausimo (juokiasi).
Iš kur semiatės minčių minčių savo darbams: aplinkos stebėjimo, žiniasklaidos..?
Taip, aš manau, kad menininkui privalu aktyviai reaguoti į tai, kas vyksta, ir jis turėtų net jautriau reaguoti į aplinkinius nei kiti. Aišku, galima užsidaryti kažkokiame bokšte ir nieko nematyti, bet tada gali būti, kad ta tavo tada kūryba bus įdomi bus tik tiems keliems, kurie irgi tame pačiame bokšte gyvena, o lyg norėtųsi, kad ją suprastų ir ji būtų paveiki didesniam ratui žmonių. Aišku, tu nesistengi pataikauti ar įtikti, bet skaitydamas, domėdamasis, išgirsdamas, kas aplink vyksta, darai kažkokius apibendrinimus ir meno priemonėmis, per kažkokius estetinius dalykus tu įvelki tas visas idėjas ir mintis į vizualų rūbą.
Atrodo, Jūsų kūriniuose daug mitologijos yra elementų. Mėgstate į ją gilintis, gal tai Jūsų hobis?
Nėra taip, kad aš ja specialiai domiuosi, tiesiog aš jau ilgai gyvenu, nuolat skaitau, ir matau, kad, pavyzdžiui, Biblijoje yra tiek visko užkoduota, tokia plati asociacijų skalė, kad reta kokia knyga tiek turi ir galėtų taip paveikti. Tad jei turi galimybę pasinaudoti kokia Biblijos citata, ji tampa daug universalesnė ir įgauna didesnę sklaidą.
Ar Jums pirma gimsta idėja, kurią galvojate, kaip parodyti, ar vaizdinys, kurį paskui aiškinate?
Labai įvairiai: būna ir taip, ir taip. Vieną kartą kyla kokia idėja ir iš jos išsivysto vaizdinys, kitą kartą – vaizdinys ir tik po to pradedi suvokti, kad tas vaizdinys yra labai artimas įžodinimui. Aš vis tiek daugiau mąstau vaizdais, o paskui paversti kažkuo verbaliniu yra šiek tiek sunkiau – tai geriau daro tokia išskirtinė žmonių rūšis kaip menotyrininkai.
Jie nusprendžia, ką Jūs galvojate?
Taip, jie turi tokią išskirtinę Dievo dovaną (juokiasi).
Sutampa, kaip jie Jus mato su Jūsų paties nuomone? Pavyzdžiui, filosofas Nerijus Milerius rašo, kad Jūs esate žaidžiantis žmogus. Sutinkate, kad čia apie Jus?
Žinote, kaip ir apie daugelį apibūdinimų, gali pasakyti ir taip, ir ne. Žaidybinių elementų mano darbuose yra labai daug, ypač galvojant apie tai, kaip vyksta fotografavimas. Tačiau rezultatas nebūtinai būna žaismingas – jis gali būti net skaudus ir skausmingas. Bet kad procesas žaismingas – sutinku, ir kad aš žaidžiantis – galbūt. Menininkui būtų labai sveika neprarasti vaikiško, naivaus žvilgsnio į pasaulį ir mokėti kiekvieną kartą nustebti. Nes kuo toliau gyvename, auginame vis storesnę odą, beveik niekuo nebesistebime, viską išmanome, o menininkui norint išsaugoti tą gyvą nervą, reiktų tą storą odą vis nusipjaustyti.
Yra būdų, kaip tai padaryti?
Manau, kad yra. Tiesiog tą jautrumą reikia nuolat palaikyti, stengtis sau kelti tam tikrus aukštus moralinius, sąžinės kriterijus, prisiminti, ką galbūt esi padaręs ar darai neteisingai. Visą laiką stengtis. O gal net nesistengti: čia tokia duotybė – ištisai nejausti pasitenkinimo savimi. Nepasitenkinimas savimi yra varomoji jėga.
Bet tada labai sunku gyventi...
Nelengva, bet tuo pačiu, jausdamas nepasitenkinimą, kartas nuo karto net į tai pasižiūri su ironija. Čia toks dvilypumas. Neišeina visą laiką išlaikyti tokios aukštos natos, tai kartais nukrenti, tada vėl pradedi gyventi su sąžinės graužimu, vėl save pjauni.
Paminėjote ironiją. Tomas Pabedinskas, kalbėdamas apie Jūsų darbus, irgi ne kartą apibūdino juos kaip ironiškus. Psichologai sako, kad ironija yra savigynos mechanizmas.
Taip, manau, kad taip ir yra: jei tu labai jautriai reaguoji, dažniausiai prisidengi ironija. Bet yra dar vienas labai svarbus dalykas – skirtis tarp ironijos ir saviironijos. Jei tu tik ironiškai į aplinkinius žiūrėsi, gali labai būti bjaurus tipas, bet jei mokėsi pasijuokti ir iš savęs, tada ta ironija ir aplinkinių atveju darosi ne tokia skaudi ir įžeidi. Be to, aš manau, kad ironija ir saviironija yra bene sveikiausia ir reikalingiausia žmogaus būsena – tu tada lyg nežiūri į viską taip rimtai. Pas mus gal perdėtai rimtai į viską žiūrima, tas nėra gerai mūsų visuomenėje, mums visiems reikėtų truputį tos ironijos ir saviironijos. Bet čia turbūt ateis su laiku. Arba ne.
Prieš šią parodą kita, kurioje šiemet dalyvavote, vyko Bronkso meno muziejuje Niujorke. Ką pastebėjote, ten vyksta kitaip? Gal ten ne taip rimtai žiūrima?
Manau, visose visuomenėse yra grupė žmonių, kurie labai rimtai į viską žiūri. Ironija vis tik yra išmintingųjų bruožas. Jeigu žmogus neapsiskaitęs, neišsilavinęs, primityvokai mąsto, pas jį su ironija dažniausiai būna prastai – turbūt tam tikri sluoksniai bet kurioje visuomenėje nepatiria to malonumo.
Jūsų darbo metodas neįprastas – pirma nusipiešiate eskizus, tada fotografuojate. Tai lėmė, kad pradėjote kurti kaip tapytojas, paskui ėmėtės fotografijos? Pats tokį metodą sugalvojote, ar gal iš kažko išmokote?
Čia grynai mano metodas. Aš ir dabar savo laiką skirstau, kaip juokaudamas sakau, kaip valstietis pagal sėjomainą: žiemą tapau ir darau objektus, o vasarą fotografuoju. Žiemą visai neimu fotoaparato į rankas. Apskritai pats fotografavimas vyksta labai trumpai, užima daug trumpesnį laiką nei pasiruošimas jam. Pradedu nuo popieriaus lapo, eskizavimo, galvojimo apie situaciją, kuri man įdomi, tada, nusipaišęs eskizus, jei reikia, pradedu gaminti dekoracijas. Pavyzdžiui, šitai parodai „Jų apeigos“ reikėjo gaminti kaip povandeninį plaustą, platformą, ant kurios daug vyko, pernai reikėjo samdyti kranus – paroda yra iš darbų, sukurtų per dvejus metus, kaip ir kituose mano cikluose.
Tad nusipaišai eskizus, tada kvieti reikalingus žmones, žiūri, ko reikia – ieškai vienodų drabužėlių, atsiveži techniką, išsinuomoji kokią ežero pakrantę, kur būtų galima įkalti tą platformą, viską būni iš anksto numatęs ir tik tada, kai viską sudėlioji, pradedi fotografuoti. Dažniausiai tai vyksta per vasarą porą trejetą savaitgalių, ne daugiau. Tada kitais metais vėl – atėjęs fotografuoti išsitrauki tą eskizą, tada panašiai kaip kino studijoje sudėlioji kadrą ir čiaukšt (šypsosi).
Nuotraukose užfiksuotas ir Jūsų darbo procesas, kuriose galima matyti ir Jūsų minėtą kraną, kaip juo keliama moteris. Negalvojate, kad gal būtų galima paprasčiau elgtis, su kokiu „fotošopu“ padaryti, kaip dabar ypač tarp jaunosios kartos populiaru?
Galima taip sakyti ir galima taip padaryti, bet man taip nepatinka. Man patinka toks procesas ir aš žinau, kad rezultatas visada skirsis. Fotošopinis dalykas neturės tos įtaigos, kad ir kaip besistengsi. Kad ir kaip profesionaliai padarysi, bus tas netikrumo jausmas. O čia, nors irgi atrodo nerealistinė situacija, bet tikrumo jausmas išlieka. Technologijos toli gražu ne visada viską gali.
Nuotraukose kalbate apie ritualus, apeigas, o pats laikotės kokių nors fotografavimo metu?
Ne, aš kaip tik labai skeptiškas visokiems burtams ar panašiems dalykams.
Pabaigai, kadangi artėja šventės, gal pasakytumėte, ko palinkėtumėte žmonėms, žiūrėdamas į visuomenę iš šalies menininko žvilgsniu?
Kuo daugiau „ritualų“ (juokiasi). O šiaip norėčiau palinkėti išmokti dažniau iš savęs pasijuokti: kai iš savęs išmoksite, tada galima ir iš aplinkinių – tik ne atvirkščiai.
A. Griškevičiaus paroda „Jų apeigos“ Vilniuje, „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) veiks iki sausio 25 d.