Naują romaną „Anglų kalbos žodynas“ Vilniaus knygų mugėje pristatė žinoma lietuvių rašytoja Akvilina Cicėnaitė.
Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota šešių knygų paaugliams ir dviejų romanų suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Gyvena ir kuria Australijoje, Sidnėjuje.
V. Maksvytė pataria neapsigauti, nes ši knyga – tikrai ne žodynas, o romanas.
Moteris ir jos vyras iškeliauja iš Sidnėjaus į Broken Hilį, vildamiesi, kad kelionė gali pataisyti viską – net tai, kas nepataisomai broken. Tačiau tai, kas jų laukia, yra kur kas daugiau nei tik fizinė kelionė per Australijos žemę – pirmiausia tai kelionė per fragmentais išnyrančią, prisiminimais blykstelinčią praeitį; per neišverčiamas migracijos ir gyvenimo svetur patirtis; per bendros kalbos ir bendrų namų paieškas; per savo ir kito atmintį.
Šis romanas – tai bandymas išversti neišverčiamus žodžius, susikurti savo žodyną, grįžti namo iš žemyno uždarytomis sienomis. Tai meditatyvus, poetiškas, asmeniškas, o drauge drąsus, aštrus ir tiesus pasakojimas apie tai, ką reiškia būti žmogumi – moterimi, partnere, drauge – šiuolaikiniame pasaulyje, kur vienu metu egzistuoja vidinės ir išorinės sienos, bet mes gebame gyventi taip, lyg jų nebūtų.
Erika Umbrasaitė – rašytoja ir žurnalistė daugiau nei dešimtmetį gyvenanti Prancūzijos pietvakariuose. Kasdienybėje ji – mažos galerijos viduramžių miestelyje savininkė ir šio miestelio gyvenimo stebėtoja. Laisvalaikiu ir svajonėse – keliaujanti ir istorijas kolekcionuojanti rašytoja, kuri stengiasi į nieką gyvenime nežiūrėti pernelyg rimtai.
Lietuvoje žinoma kaip bestseleriais tapusių knygų „Prancūzija Mon amour“, „Vienos krūties istorija“, „Moteris katė ir jaunas mėnulis“, „Paskolink man savo gyvenimą“, „Lūpdažio pamokslai“ autorė.
Jos naujausias kūrinys „Hedonistės užrašai“ – tai knyga, kurią norėsis visada turėti po ranka.
Tai – ne saviugdos vadovėlis, o dienoraštis-pokalbis, savotiškos autorės mantros kiekvienos dienos ar savaitės pradžiai.
Kasdienybės smulkmenos, humoras, išmintis, menas gyventi, menas džiaugtis, keli lašai liūdesio ir gera dozė optimizmo.|
Rašymo terapija ramina, išlaisvina, guodžia, įkvepia ir gydo – pildykite tuščias eilutes savo pačių mintimis.
Autorės mintis iliustruoja garsaus prancūzų fotografo Georges’o Dambier (1925–2011) nuotraukos, dvelkiančios tikrąja nostalgiška elegancija, paryžietiška prabanga ir prancūziškos femme fatale paslaptimis.
Prancūzijoje gyvenanti ir prancūzišku gyvenimo džiaugsmu trykštanti rašytoja įsitikinusi: kartais vienas sakinys gali tapti tuo stebuklingu „kavos puodeliu“, kuris pažadins ir paruoš tobulai dienai, – beliks ją įsimintinai nugyventi.
„Hedonistės užrašai“ – tai ne saviugdos vadovėlis, o dienoraštis-pokalbis, galbūt keliantis daugiau klausimų duodantis nei atsakymų, tačiau būtent jų ieškodami mokomės. Tai savotiškos autorės mantros kiekvienos dienos ar savaitės pradžiai, padedančios suvokti, – laimė slypi kasdienybės smulkmenose, o procesas yra daug svarbiau nei pasiektas tikslas, todėl neverta gyventi tausojant jausmus. Humoras, išmintis, keli lašai liūdesio ir gera dozė optimizmo – kokteilis, kurio gali tikėtis skanaudamas kūrinį.
Autorė kviečia skaitytojus drauge rašyti šią knygą – tušti puslapiai ar eilutės skirti skaitytojų mintims įamžinti. Nes rašymas ramina, išlaisvina, guodžia, įkvepia ir gydo.
Knyga pripildyta prancūziško art de vivre – meno gyventi ir joie de vivre – gyvenimo džiaugsmo. Šių menų autorė kasdien mokosi iš prancūzų, prisiekusių hedonistinių idėjų vergų, kuriems gyvenimas – tai žaidimas, manančių, kad pasaulį išgelbės intelektas ir plaisir – malonumas, estetika.
Naujame Ryčio Sabo istoriniame trileryje „Drakono uodega“ susipina tikri faktai, netikėtos hipotezės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos paslaptys ir žymiojo Vilniaus Gaono, kitų litvakų palikimas. Tai „Gaono kodas“ tęsinys, tačiau „Drakono uodegą“ galima skaityti ir kaip atskirą knygą.
Iš Čikagos meno muziejaus pavagiamas Marko Šagalo paveikslas „Baltasis nukryžiavimas“. Iš pirmo žvilgsnio, tai dar viena vertingo dailės kūrinio vagystė. Vis dėlto nusikaltimo motyvai gali būti kur kas paslaptingesni. Yra manančiųjų, kad dailininkas paveiksle užšifravo informaciją, galinčią pakeisti pasaulį ir nulemti žmonijos likimą.
Nusikaltimo siūlas Galią ir Polą iš Jungtinių Valstijų sugrąžina į Europą – į senovinį kelią, pažymėtą paslaptingo drakono simboliu. Juo prieš porą šimtmečių jau ėjo Napoleonas, o dabar juo leidžiasi įsimylėjėliai. Jie įsipainioja į įtampos ir pavojų kupinas lenktynes su paslaptingomis jėgomis, pasiryžusiomis sugriauti nusistovėjusią pasaulio tvarką.
1972 metais Vilniuje gimęs Rytis Sabas karjerą pradėjo kaip žurnalistas, vėliau tapo komunikacijos profesionalu. Dirbo Irake, Afganistane, Kosove ir Bosnijoje, yra Lietuvos komunikacijos asociacijos tarybos narys. Prestižinės žurnalistinės Vytauto Gedgaudo premijos laureatas. Iš aistros istorijai 2019 metais gimė pirmasis jo romanas „Gaono kodas“.
Vertinantiems ne grožinę literatūrą, reikėtų atkreipt dėmesį į Žilvinės Petrauskaitės naują knygą „Gulago bėgliai. Lietuviai, ištrūkę iš sovietų lagerių“.
Penkios lietuvių išsiveržimo iš sovietinio Gulago istorijos, artimos įtempto veiksmo filmo scenarijui. Ir... jose viskas tikra!
Pabėgimai iš deportacijos vietų, priverstinio darbo stovyklų, sukilimai ypatinguosiuose lageriuose – nedaug kam žinoma lietuvių pasipriešinimo sovietinei Gulago sistemai pusė. Išsiverždami iš itin griežtai saugomų įkalinimo zonų, rizikuodami savo gyvybėmis, vykdami į gimtinę be dokumentų šie žmonės siekė ne asmeninės laisvės, o turėjo tikslą grįžti ir kovoti dėl okupuotos Lietuvos nepriklausomybės. Knygos herojai apie šį savo jaunystės epizodą kalba be patetikos, gyvai, su įdomiomis detalėmis ir pastebėjimais.
Knygos atsiradimą inspiravo LRT dokumentinių filmų ciklas „Bėgliai“, scenarijaus autoriai – Paulius Kaupelis ir Saulius Bartkus, režisierius Andrius Bartkus.
Istoriko profesoriaus, akademiko Egidijaus Aleksandravičiaus įžvalgos apie lietuvio laisvės skonį ir kainą, sovietmečio traumas bei asmeninės pastangos svarbą.
Kalbant apie užsienio autorių literatūrą, tikrai labai laukta yra Christopherio Paolini „Miegoti jūroje žvaigždžių“ – pirmasis šio autoriaus suaugusiesiems skirtas mokslinės fantastikos romanas, Goodreads paskelbtas geriausia metų knyga.
Christopheris Paolinis gimė pietinėje Kalifornijos dalyje ir didžiumą gyvenimo praleido Paradais Valyje, Montanos valstijoje. Pirmąjį romaną išleido 2003-iaisiais, būdamas devyniolikos, ir veikiai tapo leidybiniu fenomenu. Visame pasaulyje parduota beveik keturiasdešimt milijonų ciklo „Paveldėjimas“ – „Eragono“ ir trijų tęsinių – egzempliorių.
Per eilinę žvalgybinę misiją nekolonizuotoje planetoje Kira aptinka svetimos kilmės reliktą. Iš pradžių nudžiunga, bet kai ją supančios senovinės dulkės pradeda judėti, pakili nuotaika greitai užleidžia vietą siaubui.
Tarp žvaigždžių įsiplieskus karui, Kira leidžiasi į didžiulius galaktikos plotus aprėpiančią, atradimų ir transformacijų kupiną odisėją. Pirmasis kontaktas su kitomis protingomis būtybėmis anaiptol ne toks, kokį piešė vaizduotė, ir įvykių eiga stumia ją link ribos to, ką reiškia būti žmogumi.
Kol Kira bando tvarkytis su ją užklupusiais baisiais dalykais, Žemei ir kolonijoms iškyla sunaikinimo pavojus. Kira, galimas daiktas, tampa didžiausia ir paskutine žmonijos viltimi...
C. W. Gortnerio „Vatikano princesė“ – tai dramatiškas pasakojimas apie Lukreciją Bordžiją, vis dar iki galo nesuprastą popiežiaus Aleksandro VI dukterį. Nors dažnai vadinama fatališka moterimi, galbūt Lukrecija – tik šeimos intrigų auka.
Bordžijų vardas giliai įsirėžęs Renesanso Italijos istorijoje ir daugeliui asocijuojasi su neįsivaizduojama prabanga, amoralumu ir niekšybe. Ir visa tai – klastingai užgrobus vieną švenčiausių pasaulyje titulų – popiežiaus. Šią istoriją apie save – Lukreciją Bordžiją, moterį, gimusią šeimoje, kuri siekdama valdžios padarytų bet ką, įskaitant manipuliavimą vienas kitu ir samdomų žudikų paslaugas, – pasakoja pati gražioji popiežiumi tapusio kardinolo Rodrigo Bordžijos duktė. Lukrecija – išsilavinusi, įžvalgi, protinga ir tikra Bordžija, gebanti regzti intrigas ne prasčiau nei jos šeima. Tačiau ši liekna, šviesiaplaukė mergina turi nepalenkiamus principus bei moralinį kompasą, kuris trukdo jai rinktis tarp asmeninės laimės ir mylimos šeimos interesų.
Nuo viskuo aprūpintos vaikystės Romos rūmuose iki skandalingų santuokų ir painių santykių su dievinamu tėvu ir broliais – tokia istorija apie Vatikano princesę, kurios drąsa ir meilė suteikė jai jėgų kovoti su Bordžijų kraujo primestu likimu.
Isabel Allende – gerai pažįstama lietuvių skaitytojams autorė, pristato naują romaną „Violeta“.
Violeta – kaip visos Isabel Allende moterys – tikra gaivališka gamtos jėga, griebianti ir nepaleidžianti tol, kol bus atskleistas visas jos nepaprastas gyvenimas. Šis intymus pasakojimas sukuria ypatingą atmosferą – lyg klausytumeisi išmintingos, patyrusios draugės, nugyvenusios mažiausiai penkis gyvenimus, ir visus iki galo.
Violeta – pirmoji mergaitė penkis berniukus auginančioje šeimoje, į pasaulį atėjusi vieną audringą 1920-ųjų dieną. Nuo pat pradžių jos gyvenimas paženklintas neeilinių įvykių – vos mergaitei gimus Čilės krantus pasiekia ispaniškasis gripas. Dėl įžvalgaus ir autoritetingo tėvo pastangų Violetos šeima išgyvena šią krizę nenukentėjusi, bet netrukus, užklupta Didžiosios depresijos, turtinga šeima netenka visko. Susirinkę būtiniausius daiktus jie palieka sostinę ir išvyksta ieškoti naujos pradžios gražioje, laukinėje, bet atokioje šalies dalyje, kur Violeta sulaukia pilnametystės ir... pirmųjų gerbėjų.
Savo istoriją Violeta pasakoja rašydama laišką tam, kurį myli labiau už viską, ir nepraleisdama nieko – gniuždančios širdgėlos, aistringų romanų, skurdo, turto, skaudžių netekčių ir didžiulio džiaugsmo. Jos gyvenimo tėkmė paliesta kai kurių svarbiausių istorijos įvykių: kovos už moterų teises, nuožmiausių istorijos diktatorių iškilimo bei žlugimo ir galiausiai – dviejų pandemijų.
Pasakodama šią istoriją lūpomis moters, kurios aistra, ryžtas ir humoro jausmas padeda nepalūžti susidūrus su didžiausiais sukrėtimais, Isabel Allende dovanoja įkvepiantį ir daug emocijų sukeliantį romaną.
John Fowles „Magas“ (pirmąkart išleistas 1965 m.), kurį iš naujo perleido „Alma Littera“, yra tikras šiuolaikinės literatūros šedevras. Simbolių, aliuzijų ir galvosūkių kupina knyga kelia klausimus, provokuoja, skatina mąstyti ir, įtraukusi skaitytoją, apdovanoja jį neprilygstamu skaitymo malonumu.
Jaunas londonietis Nikolas d‘Erfė kaip mokytojas atvyksta į nedidelę Graikijos salą. Nors nė nesulaukęs 30-ies, Nikolas jaučiasi lyg viską gyvenime išbandęs ir patyręs. Įprasti dalykai jį erzina, nauji potyriai nebedžiugina, viskas atrodo beprasmiška.
Saloje jis susipažįsta su paslaptinga asmenybe – Morisu Končiu. Gražiausiame salos name gyvenantis ir vienatvę mėgstantis vyras yra tapęs vietine legenda, apie kurią neretai pasakojami keisti, širdį stingdantys gandai. Aišku tik viena – Morisas yra aštraus proto, išsilavinęs žmogus, kurio niekas pernelyg artimai nepažįsta.
Suintriguotas šios paslaptingos asmenybės, Nikolas ir pats nepajunta, kaip pamažu yra įtraukiamas į keistą, siurrealistinį ir kuo toliau, tuo labiau bauginantį įvykių sūkurį. Suvaidintos mirtys, beprotiškai jaudinantys merginos (merginų?) kerai ir smurto protrūkiai – viskas susipina į fantasmagorišką, teatrą primenantį sūkurį, kuriame išsitrina ribos tarp realybės ir fantazijos.
Britų romanistas Džonas Faulzas (John Fowles, 1926–2005 m.) lietuvių skaitytojams puikiai pažįstamas iš knygų „Prancūzų leitenanto moteris“, „Kolekcionierius“, „Juodmedžio bokštas“ ir „Danielius Martinas“. Prieš tapdamas rašytoju, Oksfordo universitetą baigęs Dž. Faulzas dėstė anglų kalbą Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Graikijoje. Kaip rašytojas debiutavo 1963-iaisiais romanu „Kolekcionierius“. Dž. Faulzas yra septynių romanų ir keliolikos esė knygų autorius. 2003 ir 2005 m. taip pat buvo išleisti du jo dienoraščių tomai.
Vienas garsiausių šiuolaikinių Ispanijos rašytojų Antonio Muñoz Molina (g. 1965 m.) – Ispanijos Nacionalinės literatūros premijos laimėtojas, Karališkosios Ispanijos akademijos narys, 2018 metais nominuotas prestižinei Tarptautinei Bookerio premijai. Lietuvių skaitytojų dėmesiui – jo romanas „Lenkų raitelis“.
Manuelis nuo mažų dienų troško ištrūkti iš gimtojo Mechinos miestelio. Pasirinkęs vertėjo profesiją, išvažinėjo visą pasaulį, tačiau begalinės klajonės neatnešė nei laimės, nei ramybės. Tik sutikęs Nadiją jis supranta, kad visą gyvenimą bergždžiai stengėsi pabėgti nuo savęs, užmiršti praeitį, šeimos ir giminės istoriją. Manuelio atmintyje iškyla seniai mirę šeimos nariai, giminaičiai, paprasti Mechinos gyventojai – su jų neįprastais, o kartais ir pribloškiančiais likimais. Manuelio pasakojimuose persipina sapnai ir realybė, fantazijos ir faktai, o iš jų formuojasi sodrus, skausmingas, bet neįtikėtinai išraiškingas XIX a. pabaigos – XX a. Ispanijos istorijos paveikslas.
1991 m. išleistas „Lenkų raitelis“ laikomas vienu iškiliausių ispanų literatūros kūrinių, įvertintas svarbiausiomis Ispanijos literatūrinėmis premijomis, o jo autorius sulaukė pripažinimo ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje.
Vieno Rembranto paveikslo įkvėptas romanas nuo pirmų puslapių įtraukia į magiškuoju realizmu alsuojančio pasakojimo sūkurius, provokuoja, erzina ir vilioja skaitytoją leistis drauge į nuostabią kelionę praeities labirintais.
Įtraukiantis, ryškus, meistriškai sukurtas romantikos, nusikaltimų ir istorinių detalių mišinys Luca Di Fulvio knygoje „Žmogus, kuris dovanojo svajones“ sužavės dramatiškų trilerių mėgėjus. Tai istorija apie meilę, apie radijo gimimą, apie Brodvėjų ir Holivudą. Bet pirmiausia, tai istorija apie tikėjimą svajonių galia.
1909 m., Niujorkas. Penkiolikmetė Četa krovininiu laivu atplaukia čia neturėdama nieko, tik savo sūnelį Natalį – stulbinančiai šviesų, bet tamsių akių ir jai pernelyg ankstyvą... Ji pabėgo iš tolimiausių Pietų Italijos pakraščių nuo skurdo ir žiaurumo. Ji paaukojo viską ir ištvėrė visą įmanomą gėdą, kad įgyvendintų vienintelę savo svajonę apie geresnį gyvenimą sau ir savo sūnui Amerikoje.
Tačiau net ir laisvės žemėje negailestingi gaujų įstatymai valdo vargingą, skurstantį ir nusikaltėlių pilną žemutinį Istsaidą. Kiekviena bendruomenė turi savo gaujas – italų, žydų, airių. Tik jei esi pakankamai stiprus ir tvirtų įsitikinimų gali išgyventi. Jaunasis Natalis auga ir bręsta dinamiškame trečiajame dešimtmetyje, kai Amerikos visuomenė atsigauna po Pirmojo pasaulinio karo ir visur juntamas pakilimas – gyvenimas grįžta į normalumo būseną.
Jo mama dirba prostitute, o jis pats turi neįtikėtiną vaizduotę ir talentą kurti istorijas, tai jam padeda sužavėti aplink besisukiojančius pavojingus žmones... Taip gimsta įsivaizduojama gauja, kuri padeda Nataliui užsitarnauti pagarbą gete. Viskas pasikeičia, kai jis išgelbsti gyvybę turtingai žydų mergaitei ir beprotiškai ją įsimyli. Kai aplinkybės juodu išskiria, vaikinas prisiekia padaryti viską, kad ją surastų.
Knygoje „Žmogus, kuris dovanojo svajones“ pasakodamas apie neįprastą Natalio gyvenimą ir jo troškimą rasti tikrą meilę šiurkščiame ir tamsiame Niujorke, L. Di Fulvio dar kartą įrodo, kad jis yra nepaprastai talentingas pasakotojas. Jis kuria personažus, draskomus aplinkybių, vedamus svajonių ir purtomus likimo.
Luca Di Fulvio (g. 1957 m.) – italų rašytojas. Gimė ir iki šiol gyvena Romoje, kur ir kuria. Jo įvairiapusis talentas leidžia jam rašyti tiek suaugusiems skirtus įtampos kupinus trilerius, tiek linksmas vaikiškas istorijas. Italijoje pagal vieną iš jo knygų yra sukurtas filmas. Di Fulvio studijavo dramaturgiją Romoje. Jo knygos verčiamos į vokiečių, prancūzų kalbas.
„1000° moteris“ knygos autorius Halgrimas Helgasonas naujame savo romane „60 kilogramų saulės šviesos“ pasakoja apie vargingiausią ir šalčiausią Europos valstybę XIX–XX amžių sandūroje. „60 kilogramų saulės šviesos“ – romanas, kuriame vieno žmogaus istorija atkartoja visos Islandijos istorinį lūžį, šaliai sukant modernizmo keliu.
Atokiame Islandijos fjorde gyvenantis Eilivas Gudmundsonas grįžta namo iš savaitę trukusios kelionės, tačiau namų neberanda – juos palaidojusi sniego lavina. Per stebuklą išgyvena tik kūdikis, besimaitinęs kartu su juo užverstos karvės pienu. Taip prasideda nepaprasta Eilivo sūnaus Gesto gyvenimo istorija, neatskiriamai susipynusi ir su visos islandų tautos atgimimu.
2018 m. Islandijos literatūros premija apdovanotoje knygoje H. Helgasonas su humoru ir jautrumu pasakoja apie turbūt didžiausią Islandijos permainų laikotarpį – kai į šimtmečius nesikeitusį tautos gyvenimo būdą įsiveržė naujos tradicijos ir vertybės, privertusios islandus pasukti nauju keliu.
Paskutinį šios knygos „60 kilogramų saulės šviesos“ puslapį skaitytojas užvers sujaudintas, sužavėtas ir praturtėjęs. Jis bus verkęs ir juokęsis, išgyvenęs užuojautą bei viltį.
H. Helgasonas (g. 1959 m.) savo meninę karjerą pradėjo kaip dailininkas. Į literatūrą menininkas pasuko XX a. pabaigoje ir dabar jau laikomas vienu garsiausių Islandijos rašytojų. H. Helgasonas yra išleidęs 10 romanų, keletą poezijos knygų, vis dar tapo ir dalyvauja parodose.
Iš islandų kalbos vertė Jūratė Akucevičiūtė.
Ką skaityti ras ir jaunieji knygų mylėtojai. Agnesa Kenešytė-Gricė juos suintriguos debiutiniu kūriniu „Sulaukti aušros“.
Rūpesčių slegiama septyniolikmetė Goda išvysta žmogų pasiimančią Giltinę ir jos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Paaiškėja, kad likimo deivė Laima nenulėmė merginos likimo, tad dievai negali jai primesti savo valios.
Kokį kelią rinksis Goda būdama laisva? Gal sukels chaosą ir sunaikins senąjį pasaulį? O gal atvirkščiai – jį išgelbės? Mergina žengia į senųjų dievų viešpatiją, čia ne tik sutinka sąjungininkų ir priešų, bet ir užmezga ryšį su mirštančiu gyvybės medžiu. Ar ji spės jam padėti?
Renata Šerelytė 7-11 metų vaikams siūlo knygą „Lobis“, kurią rašė kartu su kino filmo scenarijumi.
Kas gi slepiasi toje paslaptingoje dėžutėje ir kodėl svarbu ją surasti? Ar todėl, kad lobio ieškoti ne tik smagu, bet ir pavojinga?
Šaunioji ketveriukė – Austėja, Martynas, Augustas ir Rytė – ieškodama lobio patiria įvairių nuotykių. Jų laukia išbandymai ir netikėtai atskleistos paslaptys. Gamta vaikams šelmiškai merkia akį ir krečia pokštus. Senelių sodyba, varlės ir salamandros, ežeras ir miškas – visur pilna netikėtumų.
Nuotykiai dažnai liudija paprastą tiesą: draugą pažinsi nelaimėje. O lobį surandi visai ne ten, kur tikėjaisi. Bet dėl to jis ne mažiau svarbus.