Anksčiau su kinų kilmės amerikietės Amma Ateria kūryba nebuvau susipažinusi, tačiau prieš renginį padaryti „namų darbai“ – išklausytos kelios atlikėjos kompozicijos – sužadino smalsumą „Kablyje“ pasirodyti anksčiau. Gaila, tačiau į šį koncertą susirinko tik saujelė žmonių, nors valanda su Amma Ateria buvo maloni ir akims, ir klausai.
Visiškai užtemdytoje salėje iš pradžių vienintelis regimas dalykas buvo ilgi žvilgantys juodi atlikėjos plaukai. Amma Ateria priminė moirą, peržiūrinčią svetimus gyvenimus, iš balto triukšmo tveriančią prisiminimus, dekonstruojančią ir rekonstruojančią kalbą, mirtingųjų momentuose ieškančią nemirtingumo.
Labai taikliai atlikėjos kūrinių tikslą įvardijo jos interneto svetainėje paminėtas savotiškas devizas apibūdinantis jos kūrybą, kaip „begalinėse kilpose besikartojančią praeitį su viltimi, kad ateityje ji pasikeis, kurtinantį triukšmą paverčiant meditacine pozicija“. Tiesa, nors meditacinių momentų per šią valandą buvo galima užčiuopti, visi jie buvo atmiešti įtampos, nesaugumo, vakuumo estetikos, tarsi kuriant garsinius pasaulius jie procese bliūkštų ir patys save iš naujo kartotų, siekdami išsipildymo.
Tiek pati Amma Ateria, tiek jos kompozicijos, rodėsi, tobulai susilydė su „Kablio“ didžiąja erdve sukurdami uždarą valandos trukmės pasaulį, iš kurio net ir pasibaigus koncertui dar nesinorėjo išeiti, bet reikėjo užleisti šią vietą M. Cooperio paruošiamiesiems darbams.
Antrą kartą į tą pačią salę žengiau dar po valandos. Visos vietos sparčiai pildėsi ir netrukus neliko ne tik laisvų kėdžių, bet ir tarp jų esančių praėjimų. M. Cooperį jau buvau girdėjusi 2019 m. taip pat „Gaidos“ festivalio rėmuose, todėl didelio nustebimo nesitikėjau, vis dėlto, kaip skelbė festivalio rengėjai, atlikėjas į Lietuvą grįžo su naujausiu audiovizualiniu projektu „Unspoken Words“ („Neišsakyti žodžiai“), be to, knietėjo išgirsti ir pamatyti jo pasirodymą naujoje erdvėje, nes aną kartą jis buvo surengtas Nacionalinėje dailės galerijoje.
Visą koncertą, o jis buvo ilgas ir truko maždaug dvi valandas, sudarė atskiri vaizdo projekcijų klipai, o naujausio M. Cooperio albumo kūriniai dažniausiai meistriškai pereidavo nuo vieno prie kito, tik kai kuriuos iš jų pertraukdavo žiūrovų plojimai. Skaitant komentarus, ką apie šį albumą sako pats atlikėjas, akivaizdu, kad nepertraukiamo vienio kūrimas buvo vienas iš jo tikslų.
Prasidėjusi ramiais ambientiniais panardinančiais tonais kompozicija palaipsniui keitėsi įgydama žaismingumo, nusimesdama rimtumo kaukę. Baigiantis koncertui keli paskutiniai kūriniai jau linksmino visą salę drum‘n‘bass ir techno muzikos viražais. Kaip albumo apžvalgoje pastebėjo „A Closer Listen“, rašantys išskirtinai instrumentinių albumų recenzijas, rodos, šis albumas sako „nusiauk batus, pailsėk šioje saugioje erdvėje“. Jis nukelia į ramią, maloniai šiltą ambientinę atmosferą, nauju kilimu išklotą kambarį.
Visais šiais aspektais M. Cooperio pasirodymas visiškai skyrėsi nuo Amma Ateria sukurtos įtampos, tačiau net jei vakaro žvaigždei pavyko užduoti jaukų ir malonų toną, man buvo priimtinesnė viešnios iš JAV estetika, joje buvo justi daugiau intelektinių pastangų, siekiant sukurti unikalų garsinį peizažą, įgarsinti dar neįgarsintas akimirkas.
Nepaisant to, M. Cooperio pasirodymas buvo įspūdingas. Džiugu, kad nuspręsta jį rengti būtent šioje salėje, kurios akustinės savybės ir techninės galimybės rodyti iš tiesų didelio formato įspūdingas vizualizacijas padėjo atskleisti tai, ką atlikėjas norėjo pasakyti, kokybiškiau, nei tai būtų buvę padaryta erdvėse, kuriose anksčiau vykdavo „Gaidos“ elektroninės muzikos pasirodymai.
Asmeniškai man didžiausią įspūdį paliko būtent ambientinė koncerto pradžia, kūrinys tuo pačiu pavadinimu, kaip ir visas albumas, efektyviai įvedantis klausytoją į menininko pasaulį, sentimentalus, bet tuo pat metu atpažįstamas ir dėl to keliantis katarsiškus jausmus, labai primenantis ankstesnį atlikėjo kūrinį „Memories“ bei paskutinės koncerto kompozicijos, atsiskleidžiančios laužytais dum‘n‘bass ritmais, pavyzdžiui, įterptas Hyroglifics „Day by Day“, sulaukęs audringų publikos ovacijų.
Tie, kurie šio atlikėjo pasirodyme jau lankėsi 2019 m. atpažino dalį kūrinių ir vizualizacijų, kurios jau buvo rodytos ano koncerto metu, taigi, dalis renginio nebedarė tokio stipraus įspūdžio kaip tiems, kurie atlikėjo klausėsi pirmą kartą. Vis dėlto, vertinant aiškią kryptį į vizualumą ir įtraukiosios patirties kūrimą reikia pridurti, kad M. Cooperio nėra tas atlikėjas, kurio būtų įdomu klausytis ir žiūrėti daug kartų. Jo paruoštos programos sukelia tikrai didelį įspūdį tol, kol matomos pirmą kartą, taigi, turi aiškų galiojimo laiką.
Šis faktas verčia susimąstyti apie tai, ką garsiai (šio klausimo organizatorių spaudos konferencijos metu paklausė suru.lt) ar tik sau jau išsakė nemažai kasmetinių „Gaidos“ lankytojų, aktyviai besidominčių aktualiąja muzika – kodėl festivalis, pajėgiantis atvežti į Lietuvą tuos atlikėjus, kurių atvežti kitiems neleidžia turimi resursai nuolat grįžta su tais pačiais vardais. Šiemet elektroninės muzikos nišą festivalyje užpildė M. Cooperio, kuris tame pačiame festivalyje viešėjo 2019 m, o praėjusiais metais groję „Plaid“ ir Alva Noto taip pat „Gaidoje“ pasirodo jau ne kartą.
Tiesa, šiemet elektroninės muzikos gerbėjai išgirs ir vieną festivalyje dar negirdėtą atlikėją – lapkričio 5 d. koncertuosiantį Ben Frost. Susitiksime ten!