Vasaros atostogų knygomis įprasta laikyti meilės romanus, detektyvus, trilerius ar kitokią lengvą pobūdžio literatūrą. Ypač dabar, pandemijos, migrantų krizės ir kitų įtemptų įvykių fone, stebint žmonių rietenas, tragikomedijomis tampančius protestus, maršus, socialiniuose tinkluose platinamus kliedesius, kažkodėl daugybės žmonių priimamus už gryną pinigą, taip ir norisi kaip kokiam madingam influenceriui manieringai atsidusti – „sustok, pasauli, leisk man išlipti“ – ir čiupti knygą, kurioje nieko panašaus nėra. Bent jau atrodė, kad norisi. Nepataikiau, bet dėl to ir neapmaudu. Lyg tyčia man į rankas pateko net keletas knygų, kurios iš skirtingų kampų, bet liečia tuos pačius klausimus: kaip nutinka, kad garsiai rėkiančių, netalentingų, neišprususių ar tiesiog piktų žmonių minia dažnai laimi prieš tuos, į kurių balsą gal tikrai vertėtų įsiklausyti? Gal ir netipinės atostogoms, bet, kažkodėl atrodo, šiais laikais itin vertos dėmesio knygos.
Stefano Zweigo „Vakarykštis pasaulis“ – knyga, neprarandanti aktualumo, nors jos autorius, garsusis austrų rašytojas, publicistas, literatūros kritikas mirė dar 1942 metais, o šį savo autobiografinį kūrinį baigė likus vos keliems mėnesiams iki mirties. Pernai šią knygą iš naujo perleido „Tyto Alba“ (Vertė Giedrė Sodeikienė) ir taip iš naujo į ją atkreipė skaitytojų dėmesį.
Tiesą sakant, ši knyga gana ilgai laukė savo eilės mano knygų lentynoje, nes kažkodėl galvojau, kad tai bus sudėtingas skaitinys, reikalaujantis pailsėjusios galvos, o to sulaukti ne visada paprasta. Tačiau toks išankstinis nusistatymas buvo visiškai klaidinantis – knygą rijau lyg patraukliausią romaną ir turbūt be proto įkyrėjau kartu poilsiaujantiems, kone kiekviename pokalbyje ją cituodama. Nes joje, pasakodamas apie savo gyvenimą, S. Zweigas peržvelgia ir visą epochą pačiais įvairiausiais kampais: jis pasakoja apie mokslus, kultūrą, aprangą, vyrų ir moterų santykius, seksualumą, viešą gyvenimą, politiką ir, žinoma, karą, tiksliau, abu jo patirtus Pasaulinius karus.
Dar labiau intrigruoja ir tai, kad, būdamas pripažintu kultūros pasaulyje, S. Zweigas nuolat bendravo su kitais garsiais žmonėmis, kuriais pats be galo žavėjosi – žymiausi rašytojai, dailininkai, kompozitoriai jam buvo ne tik garbinami žmonės, kurių autografus, rankraščius ir daiktus rinko, nes jų talentu tikėjo labiau nei savo, bet ir nuoširdūs bičiuliai.
Bet visam tam aukštosios kultūros pasauliui, kuriame jis sukosi, buvo lemta sugriūti – nors, kaip jis prisimena, niekas tuo netikėjo. Dar jam būnant jaunam, prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui, visi jo aplinkos žmonės, inteligentai juokėsi iš karo galimybės – juk pasaulis atrodė pernelyg pažengęs, išsilavinęs, per toli buvo nuėjęs mokslas, per daug džiaugtasi dėl bendrų Europos pasiekimų, kad būtų galima tokia kvailystė. Ir, kaip sako taikliai parinktas knygos sakinys, iškeltas ant knygos viršelio, „bet tas palaimingas ir patiklus tikėjimas protu – kad jis paskutinę akimirką užkirs kelią beprotybei – buvo vienintelė mūsų kaltė“.
Čia jokiu būdu nenoriu mėtytis pareiškimais apie gresiančius karus – tai būtų visiškai diletantiška – tik skaitydamas vis tiek negali nelyginti tiek su jais susijusios situacijos, tiek bendrai ieškoti panašumų su dabartinių žmonių elgesiu ir psichologija. Štai kalbėdamas apie kolegas, labai norinčius atkreipti dėmesį savo išvaizda, patekti į laikraščius (pats, kiek buvo įmanoma, to vengė – norėjo, kad būtų žinomi tik jo kūriniai), pasirėmė kito austrų rašytojo, poeto, scenaristo Franzo Werfelio žodžiais, kad jie gyvena savo tikrojo „Aš“ „veidrodinį atspindį“, kiekvienam judesiui suteikia tam tikrą stilių, o nuoširdumo, laisvės ir nerūpestingumo tada nebelieka. Na, argi tai lygiai taip pat netiktų dabartiniam gyvenimui virtualiame pasaulyje?
Galiausiai jis prisimena ir vieną iš paskutinių pokalbių su savo artimu draugu Sigmundu Freudu – pabėgę į Londoną nuo persekiojimų gimtinėje jie kalbėjosi apie karo baisumus ir S. Freudas prisipažino, kad jo, kaip mąstytojo, „visai nenustebino tas klaikus žvėriškumo protrūkis“. Esą, jis visada būdavo vadinamas pesimistu, nes neigdavo kultūros galią prieš instinktus, tačiau gyvenimas pasibaisėtinai patvirtino jo požiūrį. Tiesa, S. Freudas net tokiomis aplinkybėmis sugebėdavo kasdienybėje rasti džiaugsmo, o S. Zweigui tai, deja, nebepavyko – šviesiomis spalvomis prisimindamas buvusią Europą (ir, gali būti, net pernelyg ją idealizuodamas), jis negalėjo atsiriboti nuo skausmo, matydamas jos griūtį.
Na, bet kol visos knygos neperpasakojau, laikas sustoti – tiesiog norėtųsi, kad tokios knygos būtų daugiau žmonių skaitomos ir gal dabar jiems jau nebereikėtų daryti išvados, kaip atrodė S. Zweigui, kad Europa pražuvo, bet būtų galima pasimokyti iš praeities klaidų, kaip to išvengti.
Kita knyga, laike šiek tiek persidengianti su S. Zweigo gyvenimu – Antonio Scurati romanas „M. Šimtmečio sūnus“ apie diktatorių Benito Mussolini (S. Zweigas savo knygoje taip pat pasakoja ir su juo susijusią istoriją) (Vertė Goda Bulybenko, išleido „Alma Littera) . Iš tiesų tai net ne visas romanas, o pirmoji trilogijos dalis, nors ir taip jau solidžios apimties.
Ir nors kategorija „romanas“ autorių apsaugo nuo būtinybės užtikrinti kiekvieną istorinę detalę, panašu, kad jis į tai nepažiūrėjo atmestinai. Vėlgi, nesu istorikė, kad galėčiau ginčytis dėl tikslumo, bet viskas dėliojama taip kruopščiai, detaliai, bet kartu ir sudedant į labai įtraukiantį, psichologiškai įtikinamą pasakojimą, kad atrodo, lyg tikrai galėtum iš arčiau pažvelgti ne tik į istorines aplinkybes, bet ir į veikėjų mintis.
Nesileisiu į perpasakojimą – bendrais bruožais daugeliui jo gyvenimo istorija turbūt žinoma – bet atidus žvilgsnis į tai, kas darėsi Italijos visuomenėje prieš iškylant Mussoliniui, kaip visa politikos grietinėlė ir visuomenė iš jo juokėsi, kaip daugelis tikėjo, kad tokiam žmogui patekti į valdžią, o, tuo labiau, joje išlikti, neįmanoma ir tikėjosi patys juo pasinaudoti, kelia šiurpą ir primena, kad net jei kažko negalime suvokti sveiku protu, nereiškia, kad taip negali įvykti.
Knygoje detaliai parodoma ir tai, kaip skrupulų neturintys politikai – tiek Mussolinis, tiek bandantys su juo konkuruoti – manipuliuoja žmonių baimėmis ir kitomis emocijomis. Suprasdami, kad tinkamai pasirinkus retoriką, žodžiais dar paaštrindami dalies visuomenės skaudulius, nepasitenkinimą, nusivylimą savimi ir gyvenimu jie kviečia mažiausiai išsilavinusius, nesėkmingus žmones, regis, nesuprantamiems veiksmams, milžiniškai, nepateisinamai agresijai – ir kol šalies inteligentija žiūri ir galvoja, kad tokia beprotybė tęstis negali ir visi tuoj susivoks, netrukus jau būna per vėlu.
Trečioji knyga, Ayn Rand „Šaltinis“ (Vertė Marius Burokas, išleido „Lapas“) jau visai kitokia. Visų pirma tuo, kad čia jau tikras grožinis romanas, be jokių realybėje egzistavusių personažų. Bet irgi jau galima vadinti literatūros klasika – pirmą kartą jis buvo išleistas 1943 m. JAV, kur jį sukūrė iš Rusijos emigravusi rašytoja, filosofė, dramaturgė, išgarsėjusi visame pasaulyje.
Galima šią knygą skaityti ir kaip lengvą romaną, na, sekti, kas laimės – „geriečiai“ ar „blogiečiai“ – ar kaip meilės istoriją. Ji tikrai iš tų, kur niekaip negali sustoti skaitęs ir pirštai lyg patys verčia puslapius. Bet be diskusijų apie architektūrą (pagrindinis herojus yra architektas), knygoje yra įterpta ir daug minčių apie socializmą, kapitalizmą, apie tai, kaip valdoma visuomenė, kaip veikiama viešoji nuomonė.
Ar gali išties talentingas žmogus kažko pasiekti, jei jam nusispjauti į visuomenės nuomonę? Ar įmanoma vystyti verslą, pasikliaunant darbo įgūdžiais, o ne pažinčių ieškojimu ar pataikavimu? Kaip gyventi tarp žmonių, kurie kenkia kitiems ne tik siekdami naudos sau, bet ir tiesiog norėdami pajausti valdžią ir pavydėdami principų, kurių patys neturi? Rašytoja, žinoma, turi prabangą pasukti herojų gyvenimus taip, kaip jai norisi, tačiau skaitydamas negali nesusimąstyti, o kiek tokių pasaulėžiūrų susidūrimų būna kasdieniame gyvenime ir kuo realybėje tai baigiasi?
Davido Grossmano „žr.: Meilė“ (Vertė Olga Lempert, išleido „Sofoklis“) – netradicinis požiūris į Holokausto istoriją. Viskas prasideda pasakojimu apie mažą berniuką Momiką, augantį žydų šeimoje, išgyvenusioje Holokaustą. Tik niekas apie jį garsiai nekalba – juk tai praeitis, kurią prisiminti pernelyg skauda, o dar ir bijoma mažyliui pakenkti. Tačiau jo šešėliai vis tiek juntami – iš nugirstamų užuominų, namiškių elgesio, keistų tatuiruočių vaikas dėlioja alternatyvią istoriją, ir tai nulemia visą jo, net ir suaugusio gyvenimą.
Beje, pirmas knygos skyrius gali skaitytojus suklaidinti – atrodo, tai paprastas, įprastos formos kūrinys. Tačiau jau nuo antrojo prasideda lyg kita knyga, kurioje realybė pinasi su fantazijomis, proza su poezija, kur išgalvoti veikėjai pasakoja vieni kitus, kur darosi sunku atskirti, kas sapnai, pamišusio kliedėjimas ar tikri prisiminimai. Bet rašoma taip literatūriškai skaniai, kad net nesekdamas siužeto, negali nesimėgauti procesu.
Šiuo aspektu ji kiek panaši į Irene Sola „Aš sapnuoju, o kalnas šoka“ (Vertė Valdas V. Petrauskas, išleido „Alma Littera“) – čia taip pat realus gyvenimas persipina su mistiniais išgyvenimais, ir mažoje Pirėnų kalnų gyvenvietės bendruomenėje veikėjais tampa ne tik žmonės, bet ir gamtos reiškiniai, gyvūnai ar išgalvoti padarai. Ir kai kartais ten gimsta poezija, niekas nežino, ją sukūrė gamta, ar žmonės. Ir čia, priešingai nei aukščiau paminėtose knygose, nėra jokių žaidimų masėmis ir politikos – tik paprasta kasdienė žmonių gyvenimo, dar iš labai arti jaučiančio gamtą, išmintis.
Kita knyga, taip pat kalbanti apie paprastų žmonių kasdienį gyvenimą – Chigozie Obiomos „Žvejai“ (Vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, išleido „BALTO“). Čia veiksmas vyksta Afrikoje, Nigerijoje, kur gausioje šeimoje gyvenantys broliai nuolat leidžia laiką kartu, tiek mokydamiesi, tiek ieškodami nuotykių ir krėsdami išdaigas. Tačiau idiliškai vaikystei nelemta tęstis amžinai – iš bepročio valkatos išgirsta pranašystė, kad vyresnėlį nužudys vienas iš brolių pakeičia visos šeimos gyvenimą. Vėlgi, galime galvoti apie antgamtines jėgas, bet gal visa paslaptis save išpildančiose pranašystėse, kai įtikėdami kitų pasakytais žodžiais jiems suteikiame tikrą galią?
Na ir galiausiai, jei norisi mažiau apie žmonių blogąsias puses ir daugiau šviesos – susiraskite Hiro Arikawa „Keliaujančio katino kronikas“ (Vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, išleido „Baltos lankos“). Gali būti, kad skaitydami iš naujo pamilsite ne tik gyvūnus, bet ir žmones. Tik nosinių ašaroms iš karto pasiruoškit.
Tokios šįkart kažkaip ne visai vasariškos knygų rekomendacijos. Bet gal visgi geroms knygoms blogo laiko nebūna?