Tarp geriausiųjų Dabar į Juodausių kaimą pas garsųjį tautodailininką Rimantą Zinkevičių nenuvažiuosite. Karantinas. Užtat kai jis pasibaigs, būtų tinkama proga aplankyti Ukmergės rajono Juodausių kaime esančią vieno iš garsiausių Aukštaitijos krašto tautodailininkų sodybą, kurioje yra ne tik meistro dirbtuvės, bet ir muziejus. Tik prieš važiuojant reikėtų pačiam R. Zinkevičiui paskambinti, dėl laiko susitarti. Kryždirbys, darbštus ir talentingas medžio drožėjas šįmet pelnė „Aukso vainiką“ – svarbiausią šalies tautodailininkų, iškilių liaudies dailės kūrinių autorių įvertinimą.
Šis ypatingas apdovanojimas jam uždėtas jau trečiąkart. Už ypatingus kryždirbystės kūrinius – paminklus ukmergiškis taip pat buvo įvertintas ir prieš dešimtmetį. O pirmąjį savo garbingą apdovanojimą – „ Aukso vainiką“ R. Zinkevičius buvo pelnęs vaizduojamosios liaudies dailės srityje. Be to, ukmergiškis yra ir Liongino Šepkos premijos laureatas, jam suteiktas M. K. Čiurlionio fondo Lietuvos šviesuolio vardas, yra pelnęs apdovanojimų už liaudies meno tradicijų puoselėjimą.
R. Zinkevičius aktyviai dalyvauja Ukmergės krašto visuomeniniame gyvenime, jis rajono tautodailininkų draugijos pirmininkas, nuveikęs daug prasmingų darbų. Ne veltui šiam žmogui suteiktas Ukmergės rajono garbės piliečio vardas.
O dar jis įvertintas ir svečioje šalyje – Vengrijoje. Už aktyvų dalyvavimą dviejų šalių bendradarbiavimo veikloje tautodailininkas buvo paskelbtas Vengrijos miesto Kiškunmajšos garbės piliečiu. Šiame mieste yra vienintelis Vengrijoje 1956 metų revoliucijos muziejus ir jai skirta koplyčia. Kiškunmajšai papuošti ukmergiškis tautodailininkas R. Zinkevičius sukūrė keletą įspūdingų skulptūrų.
Ąžuolas iš Šventosios dugno
Jeigu kada pavyks pasiekti apie dešimt kilometrų nuo Ukmergės nutolusius Juodausius, rasite tenai senovinį dviejų galų R. Zinkevičiaus namą, esantį tautodailininko močiutės gimtojoje sodyboje ir pritaikytą šių laikų gyvenimui. Įdomus šio kaimo pavadinimas, kaip tautodailininkui aiškino jo dėdė, garsus Lietuvos kalbininkas, akademikas Zigmas Zinkevičius, beje, ir pats tame kaime gimęs, visai ne iš žodžių junginio „juodos ausys“ kilo. Kaimo pavadinimas, atrodo, kadaise skambėjo kaip Juodžiausias, raidėms iškritus – Juodiausias, Juodausias.
Kodėl ši vietovė sieta su juoda, juodžiausia spalva, variantų galima surasti daug ir netgi galiausiai pritaikyti dažniausiai pasitaikančią išvadą – kildinimą iš asmenvardžio. Tačiau galima įsivaizduoti ir kadaise čia ar netoliese ošusias juodųjų ąžuolų girias. Juk šiokio tokio įrodymo esama – ir jis R. Zinkevičiaus sodyboje. O tas įrodymas – juodojo ąžuolo kamienas, tautodailininko surastas per vieną turistinį žygį netoliese tekančios Šventosios dugne. Gal kitas ir nebūtų atkreipęs dėmesio į kyšantį iš upės juodą, dumbliną medžio gabalą. Bet pro šitokio medienos specialisto akis jis, žinoma, nepraslydo. Su bičiulių pagalba maždaug 5 metrų ilgio ir 80 centimetrų storio juodas rąstas šiaip taip buvo išvilktas į krantą.
Medis pasirodė unikalus. R. Zinkevičius pasakoja kreipęsis į Geologijos institutą, nuvežęs medžio gabalėlį ir paprašęs ištirti šitą radinį. Paaiškėjo, jog šiam juodajam ąžuolui gali būti net keli tūkstančiai metų. Ištrauktas iš vandens juodas medis buvo labai minkštas. Dabar meistras laiko jį tarp pjuvenų ir iš lėto džiovina. Per greitai išdžiūvusi mediena kaipmat suskilinėtų. Iš kiek apdžiūvusio medžio jau ir keletas rūpintojėlių, angelų išdrožta – tokia kūryba, sako, ypač įkvepianti ir pakylėjanti.
Ypatinga angelų kolekcija
Apsilankius meistro sodyboje įkurtame muziejuje galima pamatyti R. Zinkevičiaus per gyvenimą sukurtus darbus – prakartėles, rūpintojėlius, šventųjų skulptūras, pasakų veikėjus. Darbas su medžiu, drožyba – meistro kasdienybė nuo ryto iki vakaro. Ir pragyvenimui jis taip užsidirba – pagal užsakymus droždamas. Bet dar yra ir kūrybinis darbas – savo malonumui, ne pardavimui. „Taip susikaupė nemaža kolekcija, jai parodyti ir įrengiau galeriją“, – sako tautodailininkas. Toje galerijoje galima išvysti ir vieną ypatingą ekspoziciją – iš įvairiausių pasaulyje augančių medžių išdrožtas angelų figūras. Jų jau per penkiasdešimt.
Daugelyje pasaulio šalių buvęs tautodailininkas visada parsiveža ir ten augančių medžių gabalų. Medienos iš kelionių parveža ir draugai. Pats didžiausias įkvėpimas ir noras kurti šitokią kolekciją, pati pradžia buvo po kelionės pas Australijoje gyvenančią dukrą. Apsilankęs ne vienoje šiai valstybei priklausančioje saloje, R. Zinkevičius parsivežė egzotiškos balzaminės karpažolės, pieno medžio, kitokių gabalėlių ir pradėjo drožti iš jų angelus. Taip po truputį gimė garsioji angelų kolekcija iš įvairios medienos. Kol kas vyrauja iš unikalių, pas mus neaugančių medžių išdrožti angelai. Lietuviško medžio angelams tautodailininkas planuoja sukurti atskirą kolekciją – medžių įvairovė ir pas mus stebinanti.
Iškeliavo į muziejų
Tautodailininkas apgailestauja, kad dabar muziejaus lankytojai nebegali matyti keleto jo svarbių kūrinių. Tuos darbus įsigijo Nacionalinis muziejus. Dabar jais galės gėrėtis platesnis tautodailės mylėtojų ratas. Tai teminės skulptūrų kompozicijos. Kiekvienai temai skirta po penkis darbus. Viena iš jų sukurta minint Lietuvos tūkstantmetį ir pavadinta „Didžiavyriai“. Joje sukomponuotos penkių, autoriaus nuomone, vienų iškiliausių Lietuvos žmonių figūros. Čia Vytautas Didysis, Kristijonas Donelaitis, Martynas Mažvydas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir medžio drožėjų bene labiausiai gerbiamas tautodailininkas, meistras Lionginas Šepka.
Kita kompozicija skirta Lietuvos tremtiniams, išvežtiesiems prie Laptevo jūros. Dar vienoje kompozicijoje labai įdomiai sukurtos šventųjų ir jų globotinių pasauliečių figūros. Taip šalia šventojo Izidoriaus atsirado būrelis žemdirbių, bedirbančių svarbiausius darbus, šalia šventojo Florijono – ugniagesiai ir kt. R. Zinkevičiaus kompozicijos – iš vieno medžio gabalo, niekas jose nemontuojama. Meistras sako pirmiausia nusipiešiantis eskizą, kur kas maždaug turėtų būti. O paskui, kai paima medžio gabalą, viskas po truputį ir drožiama, dėliojama – taip ir gimsta kūriniai.
Tautodailininko galvoje daugybė įdomių sumanymų, tad muziejaus fondai ir vėl netrukus pasipildys naujais eksponatais. Šiaip nuo ryto iki darbo dienos pabaigos meistras drožia užsakytus, parduoti skirtus darbus, o vakarai, savaitgaliai lieka jo kūrybiniams sumanymas įgyvendinti, kolekcijai pildyti. Šiuo metu, kai prasidėjo karantinas, daug darbų sustojo – beveik nevykdoma visuomeninė veikla, negali pristatyti, pastatyti užsakytų darbų, daugiau laiko kūrybinei veiklai lieka. Ir jis visas labai prasmingai išnaudojamas. Tuščių valandų šio vyro gyvenime nėra.
Komiksų kūrėjas
Didelių veiklos aukštumų pasiekęs tautodailininkas pasakoja, jog jo gyvenime būta dar vieno pomėgio – keramikos. Liepos mėnesį 64-ąjį gimtadienį minėsiantis R. Zinkevičius sako nuo pat vaikystės jautęs kūrybinę trauką ir prie molio, ir prie medžio: „Lipdžiau molines ir drožinėjau medines figūrėles.“ Tuo metu pirmenybę teikė moliui – norėjo Stepo Žuko taikomosios dailės technikume Kaune keramiką studijuoti. Molio galimybės atrodė labiau viliojančios. Tačiau pirmais metais į technikumą vaikinas taip ir neįstojo. Tad pradėjo lankyti paruošiamąją grupę, o tuo metu įvyko artimesnė pažintis su medžio darbais, drožyba.
Kitais metais jis jau stojo nebe į keramiką, o į medžio darbų specialybę. Ir įstojo. Nuo tada medis, drožyba tapo svarbiausia R. Zinkevičiaus gyvenimo dalimi ir daugiau kaip keturiasdešimt metų yra jo profesionali kūrybinė veikla.
Bet keramika jo gyvenime vis dėlto irgi išliko ir yra iki šiol. Išsaugojęs puodžiaus reikmenis savo malonumui, žiūrėk, ima ir nužiedžia kokį puodą. Apie save tautodailininkas sako: „Tęsdamas šimtametes Lietuvos dievdirbių tradicijas, kuriu kryžius, stogastulpius, šventųjų ir pasaulietines skulptūras įvairiomis temomis. Mėgstu kurti daugiaplanes, iš vientiso medžio masyvo išdrožtas skulptūras. Dalyvauju tarptautinėse ir respublikinėse medžio drožėjų stovyklose.“
Vis dėlto daug laiko medžio darbams, visuomeninei veiklai, įvairioms kelionėms, išvykoms skiriantis meistras prisipažįsta turintis dar vieną, lyg ir slaptą pomėgį. Nuo darbų, kūrybos, visuomeninės veiklos likusį laisvą laiką jis skiria piešti komiksams – linksmiems paveikslėliams, pasakojantiems apie vieną, kitą įvykį ar istoriją. R. Zinkevičiaus komiksų herojai – anekdotų veikėjai. Išgirdęs juokingą anekdotą ir pasvarstęs, ar galės jį pavaizduoti trimis–penkiais piešiniais, paveikslėlių vaizdus ima dėlioti mintyse, o paskui perkelia ant popieriaus. Surinkęs šimtą tokių pieštų anekdotų, sako bandysiąs ir knygelę išleisti. O iki to šimto nedaug ir liko.