Ant tvorų sukabino ne vieną dešimtį savo tapybos ir skulptūros darbų: to Kėdainiuose dar nebuvo

Kėdainių mieste, Liepų alėjos kvartale gyvenantys Vitalija ir Julius Urbanavičiai savaitgalį surengė staigmeną savo giminėms, draugams, kaimynams ir pažįstamiems – aplink namą, garaže, ant sandėliuko bei kitų kiemo statinių išrikiavo ir sukabino ne vieną dešimtį savo tapybos ir skulptūros darbų. Jų buvo prikabinta ir ant tvorų šalia žydinčių gėlių ir bręstančių česnakų, net į medį vienas kitas įkeltas. Visa tai pavadino „Gyvenimo išdaigos“.

Paroda J. ir V. Urbanavičių kieme, anot jų pačių, surengta minint dvi ypatingas progas – Juliaus 75-metį ir judviejų bendro gyvenimo 50-metį. Kaip juokavo pats Julius, tokiam būriui žmonių surengti šventę restorane būtų buvę ganėtinai brangu, tad sukvietė visus į savo sodybą.

„Kėdainiuose tai aš pirmas parodą kieme darau, bet Vilniaus Užupyje, kokioje Danijoje ar Vokietijoje tai jau seniai vyksta. Reikia ir pas mus kažkaip pradėti daugiau bendrauti, kad nebūtume susvetimėję ar kad nebūtų taip, jog kaimynai sakytų: „Gyveno čia kažkoks menininkas, bet kuo jis užsiėmė, nelabai žinome“, todėl šiandien pasikvietėme ne tik gimines ar draugus, bet ir kaimynus, bendradarbius“, – šypteli Julius.

„Toks sumanymas surengti parodą ant tvorų gimė netikėtai. Tiesiog Juliaus vis klausė, kada bus tavo jubiliejinė paroda, kur ji vyks? Kadangi J. Monkutės-Marks galerijoje vyko pokyčiai, Julius sako, tai gal bus ant tvoros. Jam tai išsprūdo netyčia, bet ta mintis ėmė ir išsirutuliojo.

Kai kvietėme ateiti kaimynus, kai kurie sakė, kad gal nepatogu, bet aš jiems sakiau: „Taigi ateisit, pasižiūrėsit, nakvoti nereikės“. Matyt, žmonėms dar reikia peržengti per save. Tam žingsniui mus galbūt įkvėpė ir tos kelionės po Daniją. Mes ten vasaromis po mėnesį ar pusantro praleisdavome ir tas laisvas pasaulis labai daug ką mums davė. Tai tų naujų vėjų ir į Kėdainius atsivežėme“, – apie daugelį nustebinusį sumanymą surengti parodą ant tvorų pasakojo Vitalija.

50 metų drauge

Šventės dieną į Vitalijos ir Juliaus Urbanavičių sodybą vis ėjo ir ėjo lankytojai. Šeimininkus apibėrę sveikinimais, gėlėmis ir dovanomis, skubėjo apžiūrėti judviejų rankomis sukurtų darbų. Stebėdamiesi menininkų kūrybiškumu ir išmone darbus eksponuoti namų aplinkoje, lankytojai vis klausinėjo, kokia mūza juos įkvėpė? O Julius, paslaptingai šypsodamasis, sakė, kad didžiausia jo mūza – žmona, su kuria jau 50 metų drauge pragyventa.

„Nenuobodus buvo mūsų gyvenimas. Aišku, dėl to meno reikėjo kai ką aukoti, galbūt ir kai kuriuos savo pomėgius turėjau užgniaužti, bet, kaip aš sakau, jei nebus aukos, tai nebus ir rezultato. Vis tiek šeimoje turi kuris nors nusileisti, teko ir patarimų duoti, ir padaryti taip, jog manytų, kad čia jo sumanymas, jo idėjos“, – atvirauja Vitalija.

Vėlokai prabilę genai

Neseniai 75-metį pasitikęs tautodailininkas, medžio skulptūrų drožėjas, tapytojas Julius Urbanavičius tikrai turi ką papasakoti apie savo gyvenimą. Didžioji jo dalis buvo susijusi su menu, bet tuo pradėjo domėtis ne nuo vaikystės.

„Gimęs žiurkės metais esu kandus kaip žiurkė, todėl gal negražiai pasakysiu, kad genų neišsisiosi. Iš mamos pusės tarp giminių buvo panašiai kaip V. Svirskis (garsus Kėdainių krašto dievdirbys – aut. past.), ėjo per kaimus dirbdamas, o mano proseneliai Amerikoje savo siuvyklą turėjo. Matyt, kažkas ir manyje glūdėjo, bet menais pradėjau domėtis sulaukęs jau tik būdamas 30-ies. Ir ta kūryba ne nuo vaikiškų darbų prasidėjo, lankiau dailės studiją, ėmiau dalyvauti parodose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Vos po dviejų metų buvau priimtas į Lietuvos liaudies meno draugiją.

1993 m. konkurso keliu patekau į kūrybinę stovyklą „Žalgirio“ parko skulptūroms kurti. Ten sukūriau 6 metrų aukščio ąžuolinę karvedžio Čiupurnos skulptūrą. Nuo tada prasidėjo monumentaliosios skulptūros laikotarpis. 1995 m. vasarą buvau pakviestas į Daniją kurti skulptūrų iš medžio. Į šią šalį su žmoną važinėjome iki 2019-ųjų metų, kūrėme skulptūras miškų urėdijoms, įvairioms organizacijoms, dalyvavome tarptautinėse kūrybinėse stovyklose-simpoziumuose. Jų buvo ir Čekijoje, Vokietijoje, Lietuvoje. Iš viso dalyvavau 25-iuose tarptautiniuose simpoziumuose, o žmona 7-iuose“, – prisimena kūrėjas.

„Jis ir mane į tą meno liūną įtraukė. Jaunystėje buvau sportinės gimnastikos kandidatė į sporto meistrus, turėjau stiprias rankas. Julius paklausė, ar negalėčiau aš jam padėti prie skulptūrų. Tada dar nebūdavo šlifavimo mašinėlių, jis išpjaustydavo medį su pjūklu, o aš su kaltais apeidavau. Taip viskas ir prasidėjo. Kuriau ir tapybos darbus, ir skulptūras“, – sako į meno liūną vyro įtraukta Vitalija Urbanavičienė.

„Žinote, vienais metais, Vitalijos sukurta skulptūra buvo net geresnė už mano. Vadinosi „Karalienė“. Aš padariau tos karalienės modeliuką iš platano, kuris, tarp kitko, buvo iš karalienės sodo“, – didžiuodamasis žmonos pasiekimu sako Julius.

Darbais garsino Kėdainius ir Lietuvą

Ilgametę patirtį turintis tapytojas ir drožėjas J. Urbanavičius, ko gero, galėtų valandų valandas pasakoti apie savo kūrybinį kelią ir metų metus krautą darbų kraitį.

„Per gyvenimą esu padaręs apie 2 500 tapybos darbų – nuo didžiausio iki miniatiūros, o didelių skulptūrų (suvenyrinių neskaičiuoju) – apie 400. Daugiausia jų liko Danijoje – apie 200, Lietuvoje yra apie 170, 25-ios – Vokietijoje, Čekijoje ir Švedijoje – po 6, Suomijai išsiųstos 5-ios, o viena lėktuvu išskraidinta net į Pietų Afrikos Respubliką, o, štai, mano sukurtas suvenyrinis velnias vienais metais buvo įteiktas geriausiam Suomijos žurnalistui“, – kūrybos rezultatais džiaugiasi Julius.

Nuo 1980-ųjų Kėdainiuose su šeima apsigyvenęs J. Urbanavičiaus yra sukūręs skulptūrų ir mūsų miestui. Pavyzdžiui, jo „Angelas“ puošia Šv. Juozapo bažnyčios šventorių, prie Muzikos mokyklos iškilo didiesiems maestro atminti skirta skulptūra, o „Spindulio“ mokyklos teritorijoje sukurta kompozicija, kurios, pasak paties Juliaus, po šiai dienai jis dar neperšoko.

Išvardinti visus J. Urbanavičiaus darbus būtų sudėtinga, tačiau, galima paminėti, kad jis Kėdainiuose buvo įkūręs dailės studiją „Guoba“, rengė parodas, organizavo ne vieną respublikinį ir tarptautinį skulptūrų simpoziumą, o būdamas Kėdainių krašto dailės draugijos pirmininku prisidėjo apie Jono Jucevičiaus knygos „Kėdainių krašto dailė ir dailininkai“ išleidimo. Įvertinant jo kūrybinius nuopelnus, 2004 metais jis pripažintas „Metų kūrėju“, o 2005 metais J. Urbanavičius apdovanotas Kėdainių krašto kultūros premija.

Kūrybos neapleidžia

75-metį atšventęs J. Urbanavičius sako, kad nors į Daniją jau nebevažinėja, o amžius jau duoda apie save žinoti, kūrybinių minčių jis nestokoja ir net imasi naujų kūrybos formų. Kas jam labiau prie širdies – tapyba ar drožyba, atsakyti negali.

„Aš visada mėgaujuosi kūryba. Tik čia vasara su žiema pešasi. Žiemą užsiimu tapyba, turiu studiją, o vasarą – drožyba. Yra koks 1 000 minčių, bet įgyvendinu nedidelę jų dalį. Kartais, pasižiūriu į savo darbus ir pagalvoju, nejaugi, aš tai padariau? Kai kas sako, kad neturiu savo stiliaus, bet stiliaus nebuvimas, tai irgi stilius“, – šmaikštauja kūrėjas.

Paklaustas, ar kartotų menininko kelią iš naujo, atsako: „Menininko kelias įdomus, bet jei būčiau tik menininkas, nebūčiau sutikęs savo žmonos. Esu dėkingas, kad ji su manimi jau 50 metų. Ji man yra Dievo dovana“, – jautriai prabyla Julius.

Savo šeima džiaugiasi ir Vitalija Urbanavičienė, kartu su vyru užauginusi sūnų ir dukrą bei turinti jau tris anūkus. Tiesa, menininko kelio dar nei vienas nepasirinko, bet kas ten žino, kada tie genai „pramuš“.

„Žinote, jei kuris norėtų būti menininku, sakyčiau, kad tai – jų valia. Čia negali parinkti, bet, jei žmogus turi menininko gyslelę, to niekaip nenuslopinsi“, – iš patirties kalba Vitalija ir nuskuba į gausiai susirinkusių svečių būrį.