Jūratė Stauskaitė kalbasi su Antanu Zabielavičiumi
Jūratė Stauskaitė. Antanai, neužmiršau tavęs, nors susitinkame po daugybės metų. Svečiuojuosi gražiuose, stilinguose tavo namuose, kuriuos pasistatei savo rankomis, įsirengei puikią studiją. Prisimenu tave šešiolikmetį. Atėjai iš Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos, paaugliškai įpykęs turbūt ant viso pasaulio ir jo neteisybių, nesuprastas ir pan. Sakei, „eidamas pro šalį“ pamatei lange skelbimą ir užsukai. Nuo to laiko esi įsirėžęs mano atmintyje kaip originalas, keistuolis, užsispyrėlis. Prieš mudviejų susitikimą apžiūrėjau tavo parodą „Pievų miltai“ Jono Meko vizualiųjų menų centre ir įsitikinau, kad nepasikeitei. Tad kaip jautiesi pasaulyje dabar?
Antanas Zabielavičius. Netrukus man sukaks 46-eri, viliuosi, kad pagaliau tapsiu visaverčiu ir „naudingu“ visuomenės nariu. Lygindamas save su bendraamžiais, suprantu, kad pradedu gyventi tik dabar, periodiškai persitvarkau vis iš naujo ir nuo pradžių. Dažnai tokio amžiaus žmogus pradeda snūduriuoti – užsiima patogia, be didelių iššūkių veikla, susikūręs aplinką, nekeliančią problemų. Mano gyvenimo vektorius pasisuko priešinga kryptimi. Baigęs studijas Vilniaus dailės akademijoje, įnikau į statybas. Tai buvo tiesiog būtina, man paprasčiausiai reikėjo vietos, kur galėčiau susikaupti ir kurti. Namus stačiau labai ilgai. Žinoma, tuo pat metu kūriau, mokiau ir pats mokiausi, išbandžiau tikrai labai įdomias specialybes. Dabar tų paieškų rezultatai po truputį aiškėja. Tarsi pradedu gyventi iš naujo. Nesakau, kad nuo pradžių.
Gal tai branda? Tavo amžiaus žmogus jau turėtų jaustis „esantis“. Nors man atrodo, kad tu „buvai“ jau ir šešiolikos metų, nes mokykliniai darbai dailės studijoje jau tada atrodė postmodernūs, bet juk negalėjai iš kažkur jų „nusižiūrėti“! Turiu omenyje 1991–1993 m., kai mūsų modernistai dar nebuvo išlindę iš palėpių. Kaip atsirado šios vizijos?
Jokių nuorodų ar „užvedimų ant kelio“ nebuvo, viskas klostėsi intuityviai ir empiriškai. Mane traukė gamtinės struktūros, labai daug mokiausi miškuose, laukymėse, pievose. Štai ir Jūsų dailės studijoje gaudavome užduotis piešti gamtos eskizus ar tiesiog atidžiai į ją įsiklausyti. Pušynų samanos, nenušienautos pievos man iki šiol paslaptingi pasauliai. Gal juokinga, bet šiuo metu man aktuali tamsioji materija. Iš ko ji susideda, kas sudaro tą nieką, kurio yra gerokai daugiau negu to visko, dėl kurio taip vargstame? Specifinis medžiagiškumo pojūtis būdingas mūsų kultūrai. Tarkime, iš medžio išskobtas Rūpintojėlis – daug mačiusi, suskeldėjusi mediena... Mano naudojamos medžiagos tiesiog įvairesnės, šiuolaikiškesnės, naudoju jas kitais tikslais. Atradau tai Dailės studijoje, bet dabar, nuėjęs ilgą kelią, grįžtu prie to paties, tik iš kitos pusės, tarsi matau tą patį, bet kitomis akimis. O dėl brandos, tai nejauki asmeninė problema – dar ir dabar nesijaučiu suaugęs, nelabai veržiuosi tokiu tapti. Man patinka abejoti, rizikuoti, nieko nežinoti, krėsti šunybes, tampyti likimą už nosies. Šunkeliuose daugiau sodrių spalvų, gaivaus oro negu greitkeliuose.
Sakai, nenori suaugti. Aš irgi manau, kad menininkas tol yra kūrėjas, kol jaučiasi esąs vaikas. Tačiau kam tada reikalingos studijos, paieškos, gyvenimo patirtis, gal pakanka to, koks gimei? Na, kaip savamokslis liaudies meistras.
Iki šiol prisimenu Jūsų žodžius, kad po Dailės instituto baigimo dešimt metų stengėtės tapti savimi. Kiekvienam tas laikotarpis skirtingas. Iš pradžių norisi daug ką atrasti, mokomės piešti, tapyti, susidoroti su akademinėmis užduotimis. Dabar mokausi mąstyti. Jūsų Dailės studijoje mokiausi šešerius metus. Tai pirmoji ir turbūt svarbiausia mano akademija. Po to jau sekė VDA, studijos užsienyje, neformalus savo paties „universitetas“ su vienu rektoriumi ir vienu studentu.
Man visą laiką kliuvo pats vaizdavimo būdas, kūrimas ar konstravimas antrinės, išvestinės tikrovės, remiantis pirmine. Norėjau atsikratyti šito transformacijos etapo ir pereiti prie savotiškai tyros išraiškos. Ilgainiui meno kūrinių jau nebeatskirdavau nuo buities ar aplinkos objektų. Trūko tikrumo, nuogumo ir akistatos su tuo, kas yra akivaizdu, bet nėra sukurta. Toks minčių perversmas truko ilgai, kol suvokiau, kad idėja egzistuoja pati savaime, aš tik padedu jai atsiskleisti.
Žodžiu, patentuoti idėjų nesistengei?
Ne, nors mobiliojo telefono, pripilto ryžių, nuotrauka, kurią paskelbiau savo Instagram paskyroje, susidomėjo kelios viešųjų ryšių agentūros. „Plintantys ryž(š)iai“ visai neblogai iliustruoja mano koncepciją – idėjos sklinda ir skleidžiasi savarankiškai.
Nori pasakyti, kad einame, einame, ateiname ir pradedame kartotis?
Kartoti save yra labai patogu. Net meninė ir socialinė aplinka tą skatina. Puikiai žinome, kad galerijos nesuinteresuotos kardinaliais menininkų pasikeitimais. Posūkiai nepageidaujami. Bet nieko savyje negaliu pakeisti, o nepabandyti kitaip – išvis nusikaltimas.
Kas tas pabandymas kitaip?
Tai absoliučiai nežinomas kelias, kuriuo eidamas net nenutuoki, ką atrasi. Reikia aukoti tam ne dieną ar dvi, ne metus ar kitus... Amžinybę.
Ar „aukoti“, ar „kaifuoti“? Prisimenu vieną pirmųjų mokyklinių tavo „akibrokštų“ – reikėjo atsinešti į studiją nupieštą „tikrą“ medį. Improvizavome, ieškojome jo esmės, šakų išsidėstymo, struktūros, nuotaikos ir pan. Mokėmės abstrahuoti, kad pajustume formą. Susirinkom, piešiam. Staiga atsidaro durys ir įeina (žinoma, pavėlavęs) Antanas su maišu, iš kurio kyšo kažkoks medžio gabalas ar šaka. Tai kur tavo medis, klausiu. Tu išbėrei iš maišo smėlį, šiukšles, lapus, nuolaužas ant grindų ir sakai: čia Vilnelės krantai, argi nematote? Puiku, – pasakiau. – Atsinešei idėją. Dabar visi paišysim Vilnelės krantus, kokius pažįstam, prisimenam, jaučiam. Ar tai buvo tik provokacija, ar kai kas daugiau?
Specialiai neprovokuoju, taip atsitinka savaime. Vilnelės krantai… Po 1990-ųjų ekologija dar nebuvo aktuali, bet man jau kažkas kirbėjo… Sakyčiau, tai buvo tiesos, tikrumo poreikis. Tai tokia vizuali gatvės, gyvenimo kalba. Tas laikotarpis ypatingas – po nelemto sovietmečio pirmąkart įkvėpėme laisvės oro. Ir nežinojome, ką su tuo daryti. Ką jau radom, tą radom.
Tas laisvės oras! Jis įkvėpė drąsos įkurti ir pirmąją privačią Vaikų ir jaunimo dailės mokyklą. Bet noriu grįžti prie dar vieno „akibrokšto“. Tu, Laurynas Šeškus ir Evaldas Dirgėla sugalvojote „kaulų“ performansą. Tam tikru atžvilgiu net pralenkėte laiką. Juk garsioji Marina Abramovič gremžti kaulus pradėjo 20 metų vėliau.
Suprantu Jūsų ironiją, bet mums šis performansas visais atžvilgiais ypatingas ir daugiasluoksnis. Griovėme sukmenėjusius kanonus.
Dailės mokykla tuo metu surengė vasaros akademiją „Vėjas“. Po šio plenero sukūriau „Paukščių karą“ – tai trijų dalių sieninė tapyba Vilniaus Mokytojų namuose. Svarstėme, kaip šią temą plėtoti toliau. Kilo mintis sukurti instaliaciją Mokytojų namų prieigose. Buvome įtraukti į Vilniaus meno dienas, tiksliau tariant, gavome jų „grifą“. Rengėjai labai džiaugėsi, kad neprašome lėšų.
Prisistatėme kaip kūrybinė grupė „Meno darbuotojai“. Idėją narpliojome trise bendrabutyje pas Evaldą. Laurynas Šeškus jau tada buvo labiau linkęs į organizacinį darbą, prodiusavimą, kuravimą, rašė straipsnius apie mokyklos veiklą, apie parodas... Jis buvo atsargesnis. Juk mes ketinome tuos kaulus išpilti Moniuškos skverelyje, šalia Šv. Kotrynos bažnyčios, priešais Mokytojų namus.
Lauryną apėmė natūrali baimė. Evaldas – labiau meno teoretikas ir kritikas. Jo negalima vadinti menotyrininku, jis yra įvairialypis, savitas menininkas, tiesiog su kitokia patirtimi. Aš – vėl su kitokia. Taigi visos mūsų diskusijos aprėpė to laikotarpio atspindžius ir ženklus, kuriuos vainikuoti turėjo kaulų kalnas. Bet nežinojome, ar tai išvis galės būti įgyvendinta. Sunkvežimį su kaulais mums paskolino Vilniaus mėsos kombinatas, liepęs, kad vėliau juos grąžintume.
Ką reiškia paskolino? Nuvažiavote į mėsos kombinatą ir pasakėte: norime pasiskolinti kaulų, kuriuos išpilsime Moniuškos skvere, prie Šv. Kotrynos bažnyčios?
Prisimenu, ten tvyrojo baisus kvapas net direktoriaus kabinete. Keista, bet mūsų prašymą mėsininkai suprato, geranoriškai paskolino. Visą Moniuškos skverą išklojome juoda plėvele. Iš tikrųjų tai buvo akcija. Sąmoningai vengėme žodžio performansas, nes tai kažkas netikra, suvaidinta. Eiles skaitė Benediktas Januševičius, dabar vienas ryškiausių Lietuvos postmodernizmo dainių. Su juo tarėmės, kad skaitys taip, kaip visi poetai tą daro per poezijos pavasarį arba rudenį.
Čia pat stovėjo iš Mokytojų namų budėtojos pasiskolintas televizorius, kuris transliavo kažkurią tuo metu populiaraus meksikiečių serialo dalį. Mes nebuvome apsibrėžę, nei kur, nei ant kurio šono stovės tas televizorius, nei ką jis rodys. Svarbiausia – tiesioginis eteris. Ši akcija nebuvo surežisuota. Principinė idėja – jokios imitacijos. Viskas turėjo būti tikra ir nesiskirti nuo to, kas vyksta aplinkui. Apsirengėme juodais lietpalčiais, ant nugarų buvo užrašyta „Meno darbuotojai“.
Skambėjo Moniuškos kūriniai, Benas skaitė eilėraščius. Vieni praeiviai žiūrėjo į mus, kiti į televizorių, paverstą ant kairio šono, treti kulniavo savais keliais. Šito įvykių sūkurio bendra intencija buvo tokia, kad tam tikri veiksmai aktualizuoja pačią vietą. Turėjome omenyje, kad svarbi Kotrynos bažnyčia, Moniuškos muzika, svarbus pats gyvenimas, kuris vyksta čia ir dabar. O sunkvežimis su kaulais turėjo vainikuoti ir nutraukti stichišką įvykių virtinę.
Pamenu, kai išpylėme tuos kaulus, žmonės suglumo. Išvis nebuvo aišku, kas čia vyksta. Tačiau nežinia kodėl pasigirdo plojimai, žiūrovai plojo kaulų krūvai miesto centre. Po tos akcijos visi labai prastai jautėmės – aš tiesiog sirgau, mane gydė Lauryno tėtis, ekstrasensas, o Evaldas kitą dieną vaikščiojo Gedimino prospektu ir verkė. Laurynas irgi jautėsi nekaip. Supratom, kad palietėme kažką svarbaus. Ta vieta yra specifinė. Juodos plėvelės ir šviežių kaulų dar su mėsos likučiais spalviniai sąskambiai itin giliai įstrigo. Pamenu, priėjo policininkas ir paklausė, ar galėtų pasirinkti kaulų savo šuniui. Atsirado ir daugiau norinčių. Be jokių skrupulų juos rinkosi ir dėjo į čežančius celofaninius maišelius. Toks vaizdinys, manau, daug pasako.
Kodėl reikėjo tokios drastiškos, net gyvuliškos akcijos?
Norėjome sugriauti tai, kas tuo metu buvo įprasta. Gerai nežinojome, kam to reikia, bet klaidžiojome po meninės kalbos ir meno tikslų užribius. Tuo metu panašių kūrinių nebuvome matę. Gal ir klystu, bet Vilniaus meno aplinkoje tai buvo nenudailintas, aštrus gestas.
O kaip mes įsivaizduotume šiuolaikinį ukrainiečių menininką, kokie būtų jo kūriniai? Ypač iš užgrobtos Ukrainos dalies? Turbūt netrūktų nei kraujo, nei purvo, nei degėsių. Noriu pasakyti, kad tai, ką sukūrėme, atspindėjo tuometinę žmogaus jauseną, būseną Lietuvoje. Tos patirties buvome draskomi iš vidaus ir nenorėjome meluoti…
Taip, tai buvo sunkus, slogus ir keistas perėjimo iš vienos būsenos į kitą laikas.
Kai kurie menininkai išvis sutriko, išvydę Vakarų meną, kultūrą. Galbūt mes tapome tokie ryžtingi, pajutę laisvę veikti ir gyventi? Kaulų atsiradimą S. Moniuškos skvere sieju su lietuviškojo reketo pradžia ir su visuomenę apėmusia baime. Sklandė gandai apie žiaurius susidorojimus su verslininkais, apie duokles... Buvo įdiegta, kad privačios iniciatyvos neatsiejamos nuo nusikaltimų. Ne mažiau svarbu, kad jauni žmonės ypač stengėsi išsiveržti iš sovietinių taisyklių klampynės. Norėjosi griauti sienas, bėgti ir garsiai rėkti. Gerai prisimenu, kaip kiekviename to meto kūrinyje pirmiausia ieškodavome prieštaravimo, pretenzijos, išsišokimo, atrodė, kad tai būtina meniškumo sąlyga. Paklusnų, oficialų meną niekinom, ieškojome radikalių sąskambių. Bet, kaip dažnai nutinka, pirmiau pasakai, tik po to pagalvoji. Visai netyčia kilo ir mintis sumalti pievą – žinoma, jau po trisdešimties metų…
„Pievų miltai“ – tavo parodos Jono Meko vizualiųjų menų centre pavadinimas. Pievų miltus tiesiogine to žodžio prasme pateikei taip, kaip kadaise kaulus. Tai konkretus dalykas, susijęs su gamta – pievų miltai iš tikrųjų egzistuoja. Papasakok apie tos parodos idėją. Kodėl pievos, kodėl miltai, kodėl smėlis, kodėl tapetai, nutapyti pievų dažais?
Tai paroda apie Lietuvos įvaizdį ir menininką, kuriantį Lietuvoje. Tai apmąstymai, įžvalgos, susijusios su mano darbu Kinijoje pastaraisiais metais. Turiu omenyje, kad atsidūriau visiškai priešingoje kultūroje. Natūraliai kilo noras pasižiūrėti į save ir į kitus kūrėjus čia, namuose.
Pasakysiu trumpai – patyręs Kinijos galimybes, kokia galinga jos rinka, koks dėmesys kultūrai (kalbu ne apie komunistų partiją), supratau, kad Lietuvos kultūra visiškai užguita, todėl sklidina slogaus egzistencinio liūdesio ir nevilties. Man iš tikrųjų kartais sunku suprasti, kaip kolegos čia gyvena, kaip jie kuria, iš ko sukuria, kiek viskas kainuoja, kaip jie dar sugeba rengti parodas, įgyvendinti idėjas. Toks keleto metų tyrimas atskleidė Lietuvos DNR, savotišką dabarties kodą. Nepasakyčiau, kad Rytai mane užbūrė, tačiau stebėdamas rytiečių gyvenseną ir jauseną daug ką atpažindavau esant savyje. Štai, pavyzdžiui, korėjiečių menininko Lee Bae keli postulatai iš parodos anonso (sutrumpintas laisvas vertimas):
„Anglis Azijos kultūroje turi ypatingą reikšmę. Tradicinė tapyba, rašto lazdelės iš suodžių. Užaugau Azijoje ir jaučiu paslaptingą ryšį su anglimi, su suodžiais. Nebetapau akriliniais dažais. Anglis leidžia pajusti ir palaikyti kultūrinį foną. Tame fone, kaupdamas kultūrinę patirtį, galiu augti. Mąstau, pasitelkdamas anglį. Šita medžiaga yra iš gamtos. Ji turi daug neperprastos energijos, jėgos, galios. Mano tėvynėje, prieš statant namą, po pamatais įkasama anglies, kad saugotų namus. Aš, menininkas, iš naujo atrandu anglį naujame kontekste. Ji yra labai trapi ir labai stipri, tačiau subtili. Ji verčia mane pasijusti savimi.“
Lee Bae kalba apie medžiagą ir apie kultūrą… Vis dvejojau, ar teisingu keliu einu, bet, kai pamačiau jo darbus, supratau, kad be reikalo blaškausi tarp visokio socialinio acto…
Suradai artimą sielą kultūriniame vienišume? Juk mūsų kultūra dabar tokia paviršinė, išsiblaškiusi, pažeidžiama…
Na taip, menininkai mokosi ne tik iš gamtos, bet ir iš kolegų. Lee Bae labai gražiai kalba apie anglies svarbą Rytų kultūrai. Iš jos gaminamas rašalas, tušas, o jais rašoma, piešiama, tapoma. Anglis užkasama po namu, kad apsaugotų, kaip kad mes sodiname šermukšnį. Bet šiais laikais akmens anglis turi jau visai kitokią reikšmę, kai kalbame apie gaisrus, ekologiją, smogą, nenuspėjamą klimato kaitą…
Mane nustebino ir Lee Bae žodžiai, kad medžiaga jam yra pagrindas augti, tobulėti, nes prilygsta galimybei kalbėti gimtąja kalba, išreikšti savo tapatybę. Tai man įstrigo, nes dabartinis menas ne itin vertina medžiagą. Suprantu, kad visko daug padaryta. Pavyzdžiui, Josephas Beuysas naudojo medžiagas, kurios buvo lemtingos jo paties gyvenime. Tačiau korėjietis kalba apie medžiagą kaip apie paveldą, tapatybės pagrindą. Man tai nepaprastai imponuoja. Ir mes turime panašaus paveldo, nors gal tik man taip atrodo? Jaučiu medžiagos jėgą, stiprybę…
Prieš tai sakei, kad jauti Lietuvą. Atrodė lyg ir patriotinis šūksnis, bet dabar suprantu, kad čia kažkas stipresnio, gilesnio, asmeniškesnio.
Su korėjiečių menininku susipažinau visai neseniai, o sau tinkamas medžiagas pasirinkau prieš trejetą metų, apimtas vidinio, giluminio proveržio. Jos atsirado tarsi savaime. Norėjau atsikratyti vis dar užsilikusio dėmesio formai ir susitelkti į to, ką matau aplinkui, esenciją – beformį darinį. Tai galimybė kam nors susikurti, bet jau žiūrinčiojo vaizduotėje. Panašiai elgiasi astrofizikai, kurie bando visatą paaiškinti per mažiausias dalelytes, kurių egzistavimą nustato, fiksuodami tik jų poveikio „šešėlius“.
Grįžtant prie meno, tie pievų miltai, sandėliuojami (eksponuojami) maišuose, kibiruose ar dėžėse, taikliai nusako Lietuvos menininkų veiklą – kuriama į stalčių. Pasėjame, išauginame ir nedžiovintą (neeksponuotą) derlių sufasuojame ilgalaikiam brandinimui. Klausėte, kas yra branda. Greičiausiai ją ir atpažinsime iš to, kiek turime lentynų. Taigi džiovinu ir klausiu savęs, kas yra pieva? Kas yra žalia spalva? Sakoma, kad lietuviai – girių, miškų žmonės su savitais papročiais, puoselėjantys išskirtinę pagarbą medžiui. Toks mūsų kultūrinis fonas. Jaučiu tos medžiagos pulsą ir man net neįdomu iš jos padaryti, tarkim, skulptūrą, kuri vėl kažką vaizduotų. Man įdomi pati medžiaga su savo energija. Po parodos nusikabindamas darbus žiūriu, kad smėlis, pievų miltai, medžių šakų granulės – viskas nučiupinėta. Granules kažkas norėjo paglostinėti, rankoje palaikyti, miltus bandė net paragauti.
Na, o tie vadinamieji „tapetai“ – drobės, pareikalavusios daug darbo ir laiko? Tai ne tik šiaip sau sumaltas šienas, su juo norėjai ką nors nuveikti. Ir nuveikei – drobę įtrynei šienu!
Taip, abidvi drobės įtrintos ką tik nušienauta, kvepiančia žole, o vieną po to išskalbiau, kad pamatyčiau, kaip atrodo Lietuva be žalios spalvos, kurią taip mylim ir tuo didžiuojamės. Pirminė idėja ir vizija buvo susieti šitą kūrinį su Raigardo slėniu, su Čiurlioniu. Tas įtrynimas žole… Žinoma, žalios Lietuvos įvaizdis jau nuvalkiotas, nes be paliovos kartojamas. Kilo klausimas, kuo mūsų žalia skiriasi nuo, tarkim, vokiečių žalios.
Sakome, kad mūsų valstybė ne tik žalia, bet ir inovatyvi.Bandžiau lietuviškąją žalią spalvą pajusti, suvokti inovatyviu būdu. Ilgai ir nuobodžiai, po kelis sluoksnius tryniau žole lininę drobę. Tai iš tikrųjų sunkus, monotoniškas fizinis darbas, primenantis verpimą ar kūlimą. Man tai siejosi su kultūriniu darbo paveldu, su menininko kasdienybe ir kebliomis aplinkybėmis (maža rinka, kolekcininkų stygius ir pan.). Gerai pamenu, kad atlikdamas veiksmą jaučiau slaptą prasmę. Esu įsitikinęs, kad meno kūrinys nėra vien rezultatas, bet ir procesas, ir menininko požiūris į tai, ką jis daro. Man pradėjo net patikti kūrybos veiksmo dokumentavimas kokia nors kitokia vizualine išraiška, ne fotografijos ar aprašymo būdu. Kitaip tariant, ne tiek siekiau estetinės kokybės, kiek bandžiau atskleisti procesą. Manau, pavyko. Žiūrovai vertino pastangas, sudėtas į kūrinį – kai drobė kasdien trinama žole ir pertrinama iki nuobodumo, iki skausmo. Ir čia pat kabo tokia pati drobė, tik išskalbta skalbimo mašinoje su milteliais Ariel, taigi „atsikračiusi“ spalvos. Ji mane labiausiai nustebino – ką tik išplautos drobės kvapas, tas šviežumas, gaivumas. Pagaliau pamačiau skirtumą ir gavau įrodymą, kad mūsų puoselėjama žalia spalva yra „užmūčyta“, nebeįdomi, o išskalbtoji drobė su likusiais žalios spalvos pėdsakais dvelkė ateitimi, kažkuo tokiu…
Tai gal tave apgavo dirbtinis, cheminis Ariel kvapas?
Gyvename globalioje Lietuvoje, naudojame tuos pačius ne tik skalbalus. Beje, šviežią žolę, šieną, pievų miltus esu išbandęs ir maisto racione – kepiau duoną ir, žinoma, viriau žalią arbatą.
Gerai, dabar atitolkime nuo žolės, man įdomus tavo biografijos tarpsnis, susijęs su bitininkyste. Įtariu, kad viskas susiję, bet vis dėlto, ar tau tai meditacija, ar meninis procesas?
Pažintis su bitėmis man labai įdomus ir svarbus etapas. Tėtis bitininkavo ir savaime įtraukė. Be to, tai veikla, kupina adrenalino. Atotrūkis nuo kūrybos. Žinoma, bitininkavau ne kaip ūkininkas, o kaip menininkas – projektavau avilius, kūriau įvairiausias bitininkystės metodikas. Bandžiau net apsimesti bite, pamatyti pasaulį jos akimis, kad sukurčiau tinkamiausią avilį.
Pabandykim sukonkretinti.
Pavyzdžiui, parodoje „Pievų miltai“ eksponavau kūrinį, kuriam naudojau rankų darbo medžių šakų granules. Atrodytų, beprasmiška, niekam nereikalinga veikla, juk granulės gaminamos fabrikuose, presuojant pjuvenas. Ta mintis kilo, kai bitininkavau. Svarbu suvokti bičių elgseną, darbų pasiskirstymą avilyje, kas ką daro, kas už ką atsako ir pan. Galutinį rezultatą, ar tai būtų vaškas, ar medus, ar tiesiog sėkmingas peržiemojimas, lemia kompromisas – visų bendras darbas. Taigi kiekviena bitė prisideda prie tos sėkmės – rūpinasi avilio švara, neša nektarą, renka žiedadulkes... O žmonės dažnai nori viską padaryti staiga ir pavieniui – nutapyti visą sieną ar pakeisti pasaulį. Bitininkystė parodė, kad pasaulio nepakeisi vienu mostu, staiga atsitinka tik avarijos.
Tam tikras nuraminimas ar nusiraminimas, kad vis tiek nieko nepakeisime, o skubėdami tik pagadinsime?..
Taip. Bitininkystė davė tokį suvokimą, todėl medžių šakų granules ėmiau daryti rankiniu būdu. Nužievinęs ir išdžiovinęs medžių šakas, supjausčiau vienodo ilgio pagaliukais, nušlifavau briaunas. Tokiam darbui nebereikalingas pagrindinis dalykas – tikslas. Man buvo įdomu, kada pasieksiu ribą, kai suprasiu, kad tai jau nėra meno kūrinys, o tik kasdieniniai, įprasti, be to, bergždi veiksmai. Kuo daugiau dariau granulių, tuo labiau tolau nuo minties, kad visa tai nesąmonė ir be reikalo švaistau laiką. Ilgainiui veiksmas virto ritualu, mąstymo ir meditavimo būdu. Kilo gausybė naujų idėjų.
Kūrinys dar vis nebaigtas, nors paroda jau įvyko?
Anksčiau esu dirbęs interneto puslapių dizaineriu, savo sukurtus produktus iškart testuodavom internete. Žiūrėdavom, kaip viskas atrodo, kaip veikia. Po šios patirties paroda man nėra baigtinis rezultatas, o tik viena iš kūrinio tobulinimo stadijų.
Kai dariau granules, kilo gausybė minčių, keitėsi ir požiūris į patį procesą. Ateityje, kai tos granulės „nusidėvės“ arba nebeištversiu, gal pasiliksiu tik jų pelenus. Nebijau sakyti, kad jų paslapties dar neatrakinau. Užstrigau ties klausimais, kodėl, kryptingai eidamas vienos pabaigos link, radau daug pradžių.
Bet sugrįžkime į Kiniją – kas ten vyko
Į Kiniją pakliuvau netyčia, taip susiklostė likimas. Režisierei Ramunei Kudzmanaitei kuriant dokumentinį filmą „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“, dirbau patarėju estetikos, stilistikos ir grafikos klausimais. Kaip tik tuo metu viena Kinijos teatro ir kino kompanija kūrė spektaklį apie moterų situaciją Mao laikais ir ieškojo režisierės, būtinai europietės. Pasiūlymas atkeliavo iki Lietuvos. Ramunei nusiuntus savo kūrybos aprašymą, kompanija paklausė, kas bus dailininkas. Ji pasirinko mane ir atsidūrėme Kinijoje. Žinoma, tai buvo iššūkis, ypač pirmą kartą. Juk nežinojome, nei su kuo kalbamės, nei kur važiuojam. Atrodė, veliamės į kažkokią didelę „aferą“, bet vis tiek sėdom ir išskridom. O dabar jau kelerius metus ten sėkmingai dirbam.
Ar galėtum pasakyti, ką parsivežei iš Kinijos – įvykį, įspūdžius, patirtį?..
Kinija mane pakeitė, o Ramunė gal atsparesnė. Kas pakito? Nuoširdžiai sakau, nežinau. Gal ištirpo europocentrizmas, kurio patys kinai nevengia – kopijuoja Europos kultūrą, nori ją atsivežti ir „suvartoti“, stengiasi būti panašūs į europiečius. Nuvykę susidūrėme su visiškai kitokia kultūra, reikėjo kokių dviejų trijų mėnesių, kad pajustume žmones, suvoktume jų santykius, apsiprastume su miestų, net kaimų masteliais, nesistebėtume stulbinančiu ekonomikos augimu ir kultūriniu troškuliu.
Rengdamiesi pirmam spektakliui, narpliojame pjesę apie tamsiąją Kinijos pusę. Mačiau du pagrindinius iššūkius, tuštumas, kurias privalėjau užpildyti, – tai pasaulis šiuolaikinių kinų akimis, jų požiūris į savo praeitį, ateities ambicijos ir estetika. Kolegos dažnai klausia, ar vakariečiui apskritai įmanoma įsijausti į Rytų estetiką? Man nebuvo sudėtinga, nes Rytų estetika ir filosofija domėjausi nuo seno. Tačiau šių laikų Kinijos kultūra – tai blizgesių, puošnumo ir pompastikos pasaulis, kur viską lemia socialinis statusas. Sunkoka buvo ir sutapti su kinais. Klaidžiodamas po Pekino užkampius, jaučiau, kad vien ūgis mane demaskuoja.
Po akmenėlį dėliodamas scenografijos mozaiką, ieškojau atsakymo į klausimą, kuris net nebuvo užduotas, o gal pjesės rakto. Supratau, koks stiprus šios Rytų milžinės kultūrinis alkis. Turbūt taikliausiai tą apibūdino vienas kinas, kuris pripažino: „Esame labai neišprusę, ypač vyresni žmonės. Jie iki šiol gyvena Mao laikų dvasia.“ Ši „išpažintis“ padėjo man pajusti tautos tragediją – masinės žudynės, sunaikintas beveik visas kultūrinis sluoksnis... Geriau suvokiau, kokia žmonių su nukapotomis šaknimis savijauta šiuolaikiniame pasaulyje. Jie nori, kad juos išgirstų, įvertintų, siekia to atkakliai, nuožmiai, visais įmanomais būdais. Tai man buvo ne tik nauja kultūrinė patirtis, bet ir profesinis iššūkis. Scenografija – specifinė sritis, nors nepasakyčiau, kad ji man svetima.
Bet juk neturėjai scenografo praktikos.
Šiaip scenografija mane visą laiką traukė. Man teatras iki šiol yra stebuklinga vieta, ypač tos švelniai tirpstančios šviesos prieš pat vaidinimą. Nebuvo baisus nei Kinijos scenų dydis (tokių Lietuvoje neturime), nei milžiniškas žiūrovų kiekis, nei visiškai kitoks estetikos, teatro kalbos suvokimas. Panašu, kad jie atrado mus, o mes – juos. Esu girdėjęs, kad kitoms kūrybinėms grupėms iš Vakarų ne itin sekasi. Net labai garsių teatro kūrėjų žiūrovai nepriima, tiesiog neužsimezga ryšys tarp scenos ir salės.
O kodėl jus priėmė? Kas įvyko kitaip, palyginti su tais nepriimtais?
Kinijos teatras, kaip ir visa visuomenė, ypač paiso hierarchijos. Didžiausias iššūkis teko Ramunei, kinų supratimu, režisierė atsako už viską. Per repeticijas ji labai greitai rasdavo bendrą kalbą su aktoriais, su prodiuseriais, neretai jaunais, be patirties studentais šalia „žvaigždžių“, turinčių net savo fanų klubus. Per vieną radijo laidą režisierė iš nežinomos Lietuvos buvo pristatyta paprastai: „Jos labai geras charakteris.“
Pasisekė ir man, nes žiūrovai scenografiją pamėgo, spektakliams prasidėjus matydavau iškeltas rankas su telefonais – daug kas norėdavo nufotografuoti. Gal publiką žavėjo pačių kinų jau pamiršta estetika be pompastikos, santūri, neužgriozdinta scena? Daugiaprasmėmis metaforomis apipynėme ir naudojamas medžiagas – pusę tonos kviečių, kuriuos papylėme ant grindų, kukurūzų burbuoles, džiovintas palmių šakas ar paprasčiausią žemę, iškastą prie teatro.
Sukūrėme jau tris spektaklius ir vieną vaidybinį filmą. „Naujas laukas“ 2017 m. buvo pripažintas geriausiu naujosios dramos pastatymu Kinijoje. Kiti dar tik „įsivažiuoja“, nekantriai laukiame kino premjeros ir naujo spektaklio šį pavasarį. Prie tokio darbo tarp skirtingų kultūrų jau pripratome kaip prie šalto vandens po pirties. Gal keistai nuskambės, tačiau tarp Lietuvos ir Kinijos yra kažkas bendra.
O kas?
Dar gerai nežinau, bet prisiminkim, koks buvo mūsų požiūris į Kinijos kultūrą studentavimo laikais. Žavėjomės piešiniais, tapyba, poezija, filosofija, muzika… Studijavome potėpius, stebėjomės kinų atidumu, susitelkimu. Jau nekalbant apie kinų mąstytojus ir filosofus, kuriuos irgi skaitėme.
Lietuvoje daug kur namų bibliotekose yra kokia nors Rytų poezijos knygutė ar pan. Noriu pasakyti, kad mūsų dėmesys nukreiptas į Rytus. Lietuvių ir kinų mentalitetas turi kažką bendra. Juose atpažįstame save atgimimo laikotarpiu. Kinai patyrė net žiauresnes represijas. Šiaip ar taip, randame bendrą kalbą su aktoriais, su visu personalu, suprantam šiuolaikines jų pjeses, nors vertimai nėra sklandūs, dažnai atrodo painūs ne tiek dėl kokybės, kiek dėl kitokio mąstymo / rašymo mokyklos ir tradicijos. Mums pavyksta atrakinti jų kūrinius. Pridurkime ir išsivadavimo, virsmo patirtį, kuri jiems dabar ypač aktuali. Tačiau gerai visko dar nesuvokiau. Kažkas yra, ką muzikantai greičiausiai vadintų derme. Atrodo, neturėtų skambėti, lyg ir disonuoja, tačiau dermė yra.
Beje, Kinijos teatras – tai vaizdinių ir ženklų kultūra, atkeliavusi iš tradicinės jų operos.
Bet juk tu nesi vaizdinių šalininkas?!
Kartą gatvėje mačiau piešiant vandeniu ant šaligatvio plytelių įspūdingo ilgio didžiuliais teptukais. Ilgainiui vanduo išgaruoja, piešinio nelieka. Tik prasmė, jeigu mokame ją perskaityti.