Atsižvelgiant į artimųjų valią, A. Terlecko vardu bus pervadinta sostinėje esanti Ežerėlio gatvė ir autobusų stotelė. Antakalnio seniūnijoje A. Terlecko gyventa ir vykdyta rezistencinė veikla. Taip pat bus pakabinta atminimo lenta ant pastato Gynėjų gatvėje Vilniuje, iš kurio jis buvo suimtas ir išvežtas į tremtį.
Vilniaus Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė informavo, kad siekiant įvertinti A. Terlecko svarų indėlį į Lietuvos valstybingumo istorijos tąsą – buvo pritarta jo įamžinimui.
„Miesto tarybai bus teikiamos trys įamžinimo iniciatyvos: pervadinti Ežerėlių gatvę ir Ežerėlių stotelę A. Terlecko vardu, kur buvo ilgametė jo gyvenamoji bei aktyvios rezistencinės veiklos vieta ir pakabinti tipinę Vilniaus miesto savivaldybės atminimo lentą ant buvusio aspirantų bendrabučio, adresu Gynėjų g. 4, kuriame A. Terleckas yra gyvenęs. Šio pastato kambaryje 1957 m. gruodžio 24 d. okupacinio režimo represinė organizacija padarė kratą ir A. Terlecką išsivedė. Po to sekė teismas ir įkalinimas Sibiro lageriuose. Tai buvo pirmasis jo politinis teistumas už rezistencinę veiklą“, – sakė K. Šeraitė.
Kaip buvo skelbta naujienų agentūros „Elta“, šiais metais minint Lietuvos laisvės lygos (LLL) įkūrimo 45-metį, įvairioms Seimo frakcijoms atstovaujanti 12 parlamentarų grupė prašė Vilniaus miesto savivaldybės tinkamu būdu Vilniaus mieste įamžinti jos įkūrėjo, politinio kalinio, Helsinkio grupės nario A. Terlecko atminimą.
Šią iniciatyvą Seimui teikė parlamentarai Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis, Viktorija Čmilytė-Nielsen, Eugenijus Gentvilas, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Andrius Kupčinskas, Paulė Kuzmickienė, Stasys Tumėnas, Saulius Skvernelis, Vytautas Mitalas, Dovilė Šakalienė, Tomas Vytautas Raskevičius.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tinklalapyje pateiktoje biografijoje rašoma, kad A. Terleckas gimė 1928 m. vasario 9 d. Švenčionių aps. (dabar Ignalinos r.)
1945 m., dar besimokydamas Linkmenų progimnazijoje, buvo suimtas ir apkaltintas priklausymu pogrindinei „Geležinio Vilko“ organizacijai. Du mėnesius buvo suimtas, žiauriai tardomas, tačiau pritrūkus įrodymų paleistas.
1946 m. persikėlė gyventi į Vilnių, mokėsi Vilniaus prekybos technikume. Jį baigęs įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Baigęs universitetą 1954 m. pradėjo dirbti SSRS valstybinio banko Lietuvos skyriuje. Dirbdamas įstojo į aspirantūrą LSSR MA Ekonomikos institute, bet 1957 m. buvo suimtas ir iš aspirantų sąrašų išbrauktas.
Tuo metu Valstybiniame banke visi dokumentai buvo rengiami rusų kalba, didžioji dalis darbuotojų nemokėjo nė žodžio lietuviškai ir jų žinios apie Lietuvą buvo labai menkos. A. Terleckas stengėsi bendradarbius supažindinti su šalies istorija, kalba, tačiau buvo apšauktas nacionalistu ir perkeltas į žemesnes pareigas.
Su kalbininkais ir studentais lituanistais važinėjo po Pietryčių Lietuvą, lietuvių gyvenamas vietoves Baltarusijoje, vežė ten lietuvių kalbos vadovėlių, knygų, spaudos.
1957 m. Kūčių išvakarėse čekistai padarė A. Terlecko bute kratą ir suėmė, nors jokios nusikaltimą patvirtinančios medžiagos nerado. A. Terlecko byla buvo susieta su keliolikos asmenų (Stasio Stungurio, Alberto Žilinsko, Alberto Zvicevičiaus ir kt.), kaltinamų pogrindinės organizacijos „Tautos Frontas“ įkūrimu ir veikimu joje.
LSSR Aukščiausiasis teismas nuteisė A. Terlecką 4 metams lagerio (kalėjo Taišetlage, Irkutsko sr.).
Po trejų metų grįžęs iš įkalinimo vietos pagal specialybę įsidarbinti negalėjo, dirbo konstruktorių biure „Puntukas“ inžinieriumi, vėliau Valgyklų ir restoranų tresto įstaigose. 1964–1969 m. neakivaizdiniu būdu studijavo istoriją Vilniaus universitete, tačiau parengtas diplominis darbas „Lietuva Rusijos valdžioje (1795–1915)“ kratos metu buvo paimtas saugumiečių, o jis pats įspėtas, kad paskelbęs tokio turinio diplominį darbą atsidursiąs už grotų.
1973 m. A. Terleckas buvo suimtas už „piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi“ ir nuteistas vienerius metus kalėti. Nors buvo nuteistas pagal kriminalinį LSSR BK 94 straipsnį, baigiantis jo įkalinimo laikui Lietuvos laikraščiuose pasirodė straipsnis, kaltinantis A. Terlecką sovietinės santvarkos šmeižimu ir antitarybine veikla. Po šio įkalinimo buvo sunku susirasti net nekvalifikuoto darbininko darbą, todėl teko dirbti kroviku.
1975 m. A. Terleckas parašė atvirą laišką SSRS KGB vadovui Jurijui Andropovui, kuriame išdėstė savo politines pažiūras, kritikavo rusinimo politiką, istorijos falsifikavimą, žmogaus teisių pažeidinėjimą. Šis laiškas 1976 m. išleistas JAV atskira knygele „Gerbkite mano teises“.
1976–1977 m. kartu su Juliumi Sasnausku, Kęstučiu Jokubynu ir kt. leido pogrindinį leidinį „Laisvės šauklys“, vėliau vietoj jo – leidinį „Vytis“. Abu leidiniai buvo aiškaus tautinio istorinio turinio, jų straipsnių apžvalgos buvo spausdintos pogrindiniame leidinyje „Einamųjų įvykių kronika“ Maskvoje, Vakaruose leidžiamame „Europos lietuvyje“ ir kt. 1977 m. A. Terlecko namuose buvo padaryta krata, kurios metu rasta pogrindžio leidinių, anoniminių ir pasirašytų tekstų,
skelbtų pogrindžio spaudoje ir kt. A. Terleckas buvo sulaikytas ir tardomas KGB, bet po trijų parų paleistas.
1978 m. birželį su bendraminčiais įkūrė pogrindinę organizaciją „Lietuvos laisvės lyga“, kurios pagrindinis siekis buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Organizacijai kelti uždaviniai palaikyti tautines, religines vertybes, siekti tautos politinio, pilietinio išprusimo, kelti Lietuvos laisvės klausimą tarptautiniuose forumuose.
1979 m. rugpjūtį A. Terleckas kartu su kitais bendražygiais parengė kreipimąsi į Atlanto chartiją pasirašiusių šalių vyriausybes ir Jungtinių Tautų generalinį sekretorių. Jame buvo smerkiamas Ribentropo–Molotovo paktas ir raginama pripažinti okupuotų Baltijos kraštų teisę į laisvę ir nepriklausomybę. Dokumentą pasirašė 38 lietuviai disidentai, 7 latviai, 4 estai ir keletas žymiausių Maskvos disidentų, vėliau jis imtas vadinti „45-ių pabaltijiečių memorandumu“. Memorandumas buvo plačiai komentuojamas užsienyje ir Lietuvos pogrindinėje spaudoje.
Trečią kartą A. Terleckas suimtas 1979 m. spalio 30 d. Apkaltintas nuolat rengęs įvairius antisovietinius tekstus, juos spausdinęs ir platinęs, siuntęs SSRS ir tarptautinėms organizacijoms, valstybių vadovams. Lietuvos SSR Aukščiausiasis teismas nuteisė A. Terlecką 3 metams lagerio ir 5 metams tremties. Buvo kalinamas Permės lageriuose, vėliau ištremtas į Magadano sritį. Jo bendrabylis Julius Sasnauskas nuteistas 1,5 metų lagerio ir 5 metams tremties.
Į Lietuvą A. Terleckas grįžo 1987 m. sausio mėn. ir netrukus vėl aktyviai įsitraukė į veiklą: reikalavo paleisti politinius kalinius, rengė piketus, mitingus, iš kurių reikšmingiausias įvyko 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. 1989 m. inicijavo parašų rinkimą, kad iš Lietuvos būtų išvesta SSRS kariuomenė. Įsitraukus į šią akciją Sąjūdžiui buvo surinkta daugiau kaip 1,5 mln. parašų.
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime, pasisakydavo aktualiausiais politinio ir visuomenės gyvenimo klausimais.
Už narsą, pasiaukojimą ir ištvermę kovojant dėl tautos laisvės bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu A. Terleckas 1998 m. rugpjūčio 21 d. apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), 2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 2004 m. vasario 6 d. – Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.
2012 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu A. Terleckui paskirta 2012 metų Laisvės premija.