Apie Jaunimo teatro šlovės dešimtmetį dokumentinį filmą sukūręs Gaigalas: nenoriu, kad ant jo nusėstų dulkės!

Scenaristas ir režisierius Vidmantas Gaigalas bei vaizdo ir garso montažo režisierius Deivis Sarapinas, tęsdami dar su šviesaus atminimo Rimvydu Karveliu pradėtą tradiciją, pasakoja autentiškas istorijas apie Jaunimo teatrą. Šįsyk kameros akis atsisuko į režisieriaus Eimunto Nekrošiaus (1952–2018) tarptautinio pripažinimo istoriją, prasidėjusią 1984-aisiais, apimančią visą šlovės dešimtmetį. Kritikai pastebi, kad neeilinio režisieriaus ir aktorių komandos fenomenas iki šiol nebuvo taip plačiai nagrinėtas dokumentiniame kine. Filme pasitelkiant iki šiol nerodytus autentiškus, jau istoriniais tapusius kadrus, ir menininkų interviu analizuojami Jaunimo teatro kelio į tarptautinį įvertinimą pradžios ir vėlesni etapai.

Nėra ėjimas iš paskos

Tarptautinis teatro pripažinimas, ko gero, neįmanomas be gastrolių, todėl visai nenuostabu, kad būtent jos tampa dokumentinio filmo ašimi. Tačiau, anot V. Gaigalo, gastrolės juostoje – nėra ėjimas iš paskos, kai lipa turistai į kalną su kuprinėmis, o tu matai dindiliuojantį katiliuką.

„Nenorėjau, kad tokia kelionė pavirstų vien plojimais, aplodismentais... Tačiau, kas baisiausia, gyvenimo pabaigoje (aktorių dešimtukas jau amžiuje), pas juos buities nėra, – yra spektakliai ir scena... Visą laiką su R. Karveliu eidavome į užkulisius, grimo kambarį, ten – ne prakaito kvapas, kaip pas sportininkus, o scenos dulkės. Tokios malonios! Režisierius Andrejus Tarkovskis yra nupasakojęs pamatytą epizodą: saulės spinduliai veržiasi per langus, dulkės kyla – „grindys kvepėjo dulkėmis“, bet tu to kvapo [negali perduoti] per kiną... Bet vėliau supratau, – tu užuodi! Nenoriu, kad tos dulkės nusėstų ant Jaunimo teatro“, – sakė V. Gaigalas.

Garsusis Dalios Tamulevičiūtės dešimtukas: Kristina Kazlauskaitė, Irena Kriauzaitė, Algirdas Latėnas, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius, Violeta Podolskaitė, Kostas Smoriginas, Dalia Storyk, Arūnas Storpirštis, Remigijus Vilkaitis. Būtent šie aktoriai keliavo į gastroles, vaidino žymiuose spektakliuose „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani...“, „Dėdė Vania“.

Metraščio iniciatorius – R. Karvelis, įamžindamas įvykius jis filmavo 16 mm kino juosta, nuo to, anot V. Gaigalo, viskas ir prasidėjo. Ankstesniais metais buvo sukurti penki ilgametražiai dokumentiniai filmai apjungti bendru pavadinimu „Lietuvos valstybinio jaunimo teatro metraštis“. Naujosios, premjerinės juostos pavadinimas – „Jaunimo teatras nustebino pasaulį“.

„R. Vilkaitis sako: gal ir nenustebino, gal toks pavadinimas filmui kaip papildoma reklama... Bet, kai žiūri į fantomo Nekrošiaus gyvenimą, matai, kad tu visą laiką buvai šeimoje, – trupė buvo vienas kumštis. Kai pasižiūri į jų vaidybą, atrodo nerealu, [E. Nekrošius] įtraukia ne tik dešimtuką, buvo ir Vytautas Taukinaitis, Elvyra Žebertavičiūtė, R. Karvelis – kitos kartos aktoriai – tokia jėga, smūgis! Kai jie išvyko į gastroles – paliko Lietuvą labai tuščią“, – prisiminė V. Gaigalas.

Jei ne Karvelis – filmo tęsinio nebūtų

Jeigu ne R. Karvelio išreikštas „įpareigojimas“ tęsti pradėtą pasakojimą apie Jaunimo teatrą, kai šis prieš mirtį gulėjo ligoninėj, V. Gaigalas prisipažįsta, galbūt ir nebūtų kūręs filmo tęsinio: „Ligoninėje Karvelis manęs paklausė: „ar tęsi be manęs?“ Jis prieš mirtį buvo susirūpinęs – ar tu darysi kiną? Jau buvome užbaigę penkias dalis Jaunimo teatro metraščio, o Karvelis vos ne kumščiu grūmodamas – padarykit antrą dalį. Kai jis mirė – liko daug medžiagos ir nuotraukų... Tačiau daryti filmą vien iš tų nuotraukų, kur Kolumbijoje ir kituose didmiesčiuose įamžinti vaizdai turisto akimis – langų vitrinos, sekso parduotuvės, merginos stovinčios languose, visa tai, ko nematę sovietiniai žmonės... Sakau Šarui (R. Karvelį draugai vadindavo Šaru, – aut. past.) – iš ko darysim?“.

Peržvelgiant archyvines fotografijas, V. Gaigalui į akis krito tai, kad aktoriai gastrolėse užfiksuoti „apsiginklavę“ fotoaparatais, video kameromis.

„Pas V. Taukinaitį video kamera kabo ant kaklo ir pas V. Petkevičių fotoaparatas, ir pas K. Smoriginą... Matai, kad jie fiksavo. Iki tol pagrindinė trupės „atmintis“ buvo R. Karvelis, kaupęs archyvą. Dabar padėjo V. Taukinaičio, V. Petkevičiaus medžiaga, tada gali galvoti ištisinę liniją, „pašnekėti“ su Nekrošiumi“, – apie kūrybinį procesą pasakojo V. Gaigalas.

Režisierius stebėjosi, kaip E. Nekrošiui pavyko užauginti tokius įsimintinus vaidmenis. „Kartais bandau auginti svogūnus, įkiši daigelį, vienas užauga, o kiti – ne... Kaip Nekrošius sugebėjo tuos vaidmenis užauginti? E. Žebertavičiūtės, Dalios Storyk, Kosto Smorigino vaidyba... Kaip tu gali nesudėti tos medžiagos? Negaliu pasakyti, kam rodomas filmas, kokiai auditorijai – ir mažiems, ir suvaikėjusiems... Sukramtyta – ir teatro, ir kino kritikams. Profesorė Ramunė Marcinkevičiūtė mums įdėjo į filmą daug gero užtaiso, ji gerai moka apibūdinti ir laikmetį, ir teatrą, ir gastroles“, – pasakojo pašnekovas.

„Anam teatrui atminti“

Komentuodamas šiandieninę situaciją teatruose, V. Gaigalas citavo E. Nekrošių, ši citata, anot jo, daug pasakanti: „Noriu užmigti letargo miegu, kad po penkerių metų atsikelčiau ir pasižiūrėčiau, ką jūs nuveikėt“...

„Visada gali išgirsti teatro kritikų frazių: „O kodėl žmonės nevaikšto į spektaklius, kodėl teatrai pustuščiai?“ Taip būna, kol neateina talentingas žmogus, kol nesusikuria talentinga grupė, tada atsiranda noras kūrybingai dirbti. Visiems menininkams reikia sudaryti atmosferą, o jeigu tu iš menininko tik reikalausi kūrybos… Daugelis tokių atvejų! Pasodink menininką į kalėjimą, po kokių dešimt dienų badavimo – gausi iš jo meną – paprašys per grotas duonos. Taip ir čia. Tai aktualu visiems teatrams, kad ateitų naujas talentas, režisierius. <..> Man lengviau – už tai, kad Nekrošius su aktoriais padarė savo darbą, jie gastroliavo, juos įvertino, jie buvo tokioje kaitroje, tokioje šlovėje, o mes sudėjome, ir dabar esame tuose saulės spinduliuose – nėra taip sunku“, – savo nuopelnų nesureikšmino režisierius.

Paklaustas, ar Jaunimo teatro metraštis, tai serialas be pabaigos, V. Gaigalas sakė, kad pabaiga vis tiek kažkada ateina.

„Baigiesi ir pats, ir smegenys išdžiūsta, bet medžiagos turime antrai daliai. Dabar Jaunimo teatrui vadovauja naujas vadovas Audronis Liuga, nauji aktoriai. Neseniai perskaičiau vieną jo frazę ir galvoju, kad reikia sustoti. Parašyta: „Anam teatrui atminti“... Liaupsės, didieji aktoriai, Nekrošius, o čia trimis žodžiais... Ar blogai, ar gerai žodis „anam“ – jau nebėra, buvo toks? Kažkur kapstaisi po palaikus? Pagalvoju, kaip Karvelis sakė – kokio velnio trenkeisi į tą galerą?... Laimė pažinti tokius žmones, kurie savo kūrybą taip stipriai mylėjo. Galvoji, o tu turi tokių jausmų?“, – abejonėmis dalijosi V. Gaigalas.

Režisierius prisipažino nuolat sulaukiantis klausimų, kodėl nesukuriantis panašių dokumentinių filmų apie Kauno, Klaipėdos ar kitus teatrus?

„Aš nežinau, daugelio dalykų nežinau... Kartais, kai nueinu žvejoti prie Nemuno, sėdžiu vienas, žvejoju, tada mintyse sumontuoji kiną, apgalvoji garso takelių sprendimus... Prie Nemuno, kai tu žvejoji, te man žuvys atleidžia, kad ne apie jas galvoju... Ryte rūkas prie Nemuno labai didelis, saulė, gervės kitoje pusėje.. Kriūkuose atsikėlę po vakarykščių išgertuvių kaimiečiai rėkauja, va, tada gimsta kinas, kai tau niekas netrukdo – nei muzika, nei telefonai“, – sakė V. Gaigalas.

Kai per daug informacijos – pradedi gyventi kitų gyvenimą

Išties, dėl susitikimo su režisieriumi susitariame laidiniu telefonu, pokalbio metu jis įspėja, kad mobilaus – neturįs. Atėjusi į susitikimą šiek tiek anksčiau, susuku turimo telefono numerį, išgirstu savo skambutį, nekantriai džeržgiantį už Kinematografininkų sąjungos durų. Pasijuntu kaip kine. Apsidžiaugiu išvydusi pašnekovą, artėjantį link manęs, dar kartą nepatikliai klusteliu: negi tikrai neturite telefono? V. Gaigalas linksi galva – neturi.

„Esu ir Kinematografininkų sąjungos narys, ir Lietuvos kino mėgėjų sąjungos pirmininkas. Jeigu dabar sėdime ir kalbamės, ar aš montuoju su Deiviu – pastebėjau, kam man reikia [sutrukdymo], kad vėl tektų sugrįžti prie minties... Ne todėl, kad smegenys neneša, nemėgstu, kai mane trukdo. Noriu su žmogumi bendrauti ne telefonu, ir ne internetu. Kai nėra akių žaismo, susipyksti dėl ne taip pasakytos frazės... Man tai yra laisvė. Gal, kai baigsiu antrą dalį, nusipirksiu mobilųjį. Kai per daug informacijos – tu pradedi gyventi kitų gyvenimą“, – pastebėjo kūrėjas.

Net ir kurdamas minutinį animacinį filmą, tęsė V. Gaigalas, turi turėti asmeninio laiko, visur turi įdėti nuoširdumo: „Sukūriau animacinį filmą apie ežiuką, kuris bado visus miško žvėris, yra niekšas. Vieną dieną žvėrys nutaria jam atkeršyti, kai ežys eina maudytis, nusirengia, miško žvėrys jį išgąsdina. Kur jis puola? Į savo kailinius, o kailiniai išversti! Net ir tokiam siužetui – reikia susikoncentruoti. Esu už tai, kad žmonės bendrautų, nesusvetimėtų. Vaikas pas mane atvažiuoja į Seredžių, žino, kad žvejoju. Pasiima meškerę, mes dviese žvejojame ir pašnekame. Jei pardavinėji drabužius, vyksta prekyba, tau skambučiai reikalingi, bet aš ne prekybininkas, aš Gaigalas, menininkas. Japonai važiuoja atostogauti į salą, kur išbūna visą mėnesį be jokio ryšio... Japonai įdomūs, o mes visko daug vartojame ir vis didiname dozes.“