Penkis gigantiškus trijų metrų aukščio aktus jis kūrė trejus metus. Tuo pat metu M. Sauka rašė apsakymus, kuriuos sudėjo į knygą „Grubiai“, dabar – į rašomą romaną. Savo pasakojimuose Mykolas pajuokauja apie rašytojo, menininko profesiją, jos kasdienybę ar nekasdieniškus, keistus ir tragikomiškus nutikimus.
Praėjusiais metais M. Sauka laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą pirmosios knygos konkursą. Už išleistą apsakymų rinkinį buvo apdovanotas Kazimiero Barėno literatūros premija.
Pirmoji paroda, kurioje sudalyvavo Mykolas, rengta prieš dešimtmetį kartu su jo tėvais – dailininkais Šarūnu Sauka ir Nomeda Saukiene. Tėvai – tapytojai, sesuo – meno tyrinėtoja, o M. Sauka – skulptorius ir rašytojas. Šioje parodoje autorius eksponuoja penkias vyresnio amžiaus žmonių skulptūras. Jos, anot menininko, dirbtuvėse palaikė jam kompaniją, stebėjo dirbantį autorių.
Panašumą matė tik pats menininkas
Nuo mažens M. Sauka lipdė portretus, nors jie dažniausiai nevaizdavo konkretaus asmens. Jo senelio Donato Saukos portretas į senelį buvo panašus tik pačiam menininkui. Paskui M. Sauka siuvo lėles, lipdė jų rankas ir galvas. Vėliau kūrė žmogaus dydžio aktus, galiausiai jie išaugo į trijų metrų aukščio skulptūras.
Kodėl būtent šie žmonės? „Galėjo būti ir kiti, belipdydamas šiuos, mačiau ir šimtus kitų gražių tipažų. Tačiau kūnas turi būti skulptūriškas: plastiškas, su raukšlėmis, trūkumais ir randais“, – pasakojo M. Sauka.
Po literatūrinės pertraukos parodą lydi Mykolo tekstas. Naujausias pasakojimas – apie jos kūrimą:
Drebiu betoną į formas, iki sustings, jį reikia kasdien girdyti vandeniu. Išimu iš formos, betonas korėtas, skylėtas, sutrūkęs, jis toliau trupės, skils ir samanos. Šito ir tikėjausi.
Teptukas radiatoriams įpučia naujų vėjų
Kaip menininkas nusprendžia, kuo naudotis – rašytojo plunksna ar skulptoriaus kaltu? „Nežinau, ką tai pasako apie mane, bet kai lipdau, įrankio nesirenku. Imu greitai, kas pasitaiko po ranka. Kartais gailiuosi, kad neskyriau laiko lipdymo lentelei ar kitokiam įrankiui pasigaminti. Žodžiai – kas kita. Jų galima daug paberti, o paskui visus ištrinti. Taip man ir geriausia rašyti – užsirašyti vieną pasakojimo versiją, o paskui ją keisti“, – teigė M. Sauka.
„Penkiuose epizoduose iš dailininko kasdienybės“ menininkai Nojus ir Paulius važiuoja pirkti įrankių:
Kartu jie rado teptukų skyrių; Nojus vartė rankose dažytojų volelius, ėmė vis storesnius ir platesnius ir važinėjo jais per Pauliaus striukę, galvodamas apie plačius, ekspresyvius mostus, kuriais būtų galima bet kokia spalva žaibiškai padengti drobę, bet Paulius patarė Nojui pirkti teptuką lenktu galu, skirtą radiatoriams.
– Turi tapyti su šituo, – tarė Paulius, – nes jis riestas. Ar žinai bent vieną dailininką, kuris tapytų su riestu teptuku?
Nojus sutiko, kad riestas teptukas gali įpūsti jo kūrybai naujų vėjų.
Anksčiau, dirbdamas su derva, teptuką radiatoriams naudojo ir M. Sauka. Medžiaga pavojinga – priliesta prie odos ją nudegina. „Nemalonu. Dirbdamas su derva negaliu kalbėti apie kūrybos džiaugsmus“, – sakė Mykolas. O teptukas – ilgas, riestas, taigi patogus.
Šiuo metu autorius rašo romaną. Kas jo kūrimui įkvėpė naujų vėjų? „Kurį laiką nerašiau nieko, ir tai gerai. Rašytojui nekenkia nerašyti, pagyventi, įgauti patirties. Vėjų ieškojau kelionės, rankiojau iš kasdienybės“, – užsiminė Mykolas.
Komiškos situacijos – iš gyvenimo
Kasdienybės galima atrasti ir ankstesniuose M. Saukos raštuose. Dauguma jo istorijų – autobiografinės ar iš rašytojo artimos aplinkos.
Mykolo apsakymų veikėjai atsiduria tragikomiškose situacijose. Menininkas sutinka močiutę, kuriai pasirodo, kad užklydo į maisto produktų parodos atidarymą, galerininkę, kuri yra ir perdėtai intelektuali akademikė, meno kolekcionierių porą, labiausiai susižavėjusią lubų grožiu ir įstabumu.
„Kai ką nusirašiau nuo to, kaip buvo man pačiam įvykę, kitur sukeičiau vardo ir pavardės raides. Skaitytojui juokinga? To ir siekiau – kas gyvenime graudu, reikia paversti juokingu, kad ir tas įvykis įgautų prasmę. Taip laukdamas eilėse, kur kartais apima neviltis, pasiguodžiu“, – nusijuokė Mykolas.
Didelę dalį jo kūryboje užima moteris, Ada, apsakymų herojaus sužadėtine netikėtai tapusi per couchsurfingą.
Vakarais vonioje priešais veidrodį ji valo žandus rožių vandeniu. Klausiu jos, kas tas rožių vanduo, ji pataria skaityti etiketę. Etiketėje parašyta: „Tinka pyragams, tortams ir apkepams gardinti.“ („Grubiai“)
Ados prototipas egzistuoja ir gyvenime. „Kurdamas personažą galvoju apie žmogų, panašiomis charakterio savybėmis. Kita vertus, pirmoje knygoje tikrų personažų ir nekūriau. Kiekvienas autorius, net ir J. R. R. Tolkienas, rašo iš savo patirties“, – įsitikinęs M. Sauka.
Kaip dėl to rožių vandens daugiafunkciškumo? – „Nustebino ir mane. Apie šaltalankius, serbentus ir spanguoles neišmanau. Kartais žmonės netgi tyčiojasi: „Užaugai kaime, o neskiri petražolės nuo morkos.“
Saukos, dirbanti bohema
– Tavo pauzės tokios išlaikytos, tokios apskaičiuotos, išjaustos. Ką dabar pati skaitai? – paklausė F. merginos su raudona apyranke ir kunkuliniais karoliais.
– Aš neskaitau, bet domiuosi skaičiais. Prieš pusę metų domėjausi penketu. („Panta rhei“)
Sakoma, rašytojas turi dvigubai daugiau skaityti nei rašyti. „O galbūt ir dar daugiau – perskaityti biblioteką. Ir aš skaitau daug daugiau nei rašau. Jei atrodo, kad parašyta, skulptūra nulipdyta ar galerijoje padėta lengva ranka, tai – netiesa“, – teigė pašnekovas.
Matyti, kad jauno rašytojo bibliotekoje bent lentyną užima filosofiniai veikalai. Kartais jis pasiryžta gilintis į klasiką. Nėra itin atsakingas skaitytojas – neįdomią knygą meta šalin. „Jei jau skaitau, tai kad pasivogčiau įdomių minčių“, – juokavo Mykolas.
Meno tema neaplenkia jo kūrybos. M. Sauka yra žinomų menininkų šeimos atžala. Gimė ir iškart atsidūrė bohemoje? „Mūsų šeimoje buvo jaučiama atsipalaidavimo dvasia, bet bohemos nebuvo. Seneliai, paskui tėvai ir mes – visi vertiname darbą, rimtą požiūrį į jį, – svarstė M. Sauka. Ar šeimoje buvo dalijamasi idėjomis? – Ne, idėja – brangi, ją saugai. Sugalvoji, niekam nesakai ir įgyvendini.“
Dailininkas Š. Sauka sūnų išmokė žaisti šachmatais – visus metus kasdien jiedu kartu žaisdavo. Vėliau literatūra susidomėjęs Mykolas ėmė mokytis kalbų ir kasdien skaitydavo žinomomis užsienio kalbomis.
Ateitį išsipranašavo delne
M. Saukai iki šiol buvo artimas trumpos formos literatūros žanras – apsakymai.
Man sunkiai sekasi sukurti ką nors ilgesnio nei A keturi lapas. Jei parašau vieno laikraštinio lapo apimties rašinį, be galo džiaugiuosi ir iš karto siunčiu spaudai. Bet jokios literatūrinės vertės mano rašiniai, be abejo, neturi. Vienintelis laikraštis, kuris iki šiol yra išspausdinęs mano kūrybą, turėjo tris darbuotojus: vyriausiąjį redaktorių, jo žmoną ir bankroto administratorių. Po mano publikacijos bankroto administratorius pabėgo su redaktoriaus žmona. („Prieš ir po“)
Būsimas romanas – apie kultūrinį triukšmą ir barbariškas banalybes. O parodoje „Pasijuntu stebimas kito“ M. Sauka kalba apie skulptoriaus profesiją. Betoną lieja, drebia, kala ir skulptūros pasidaro tarsi gyvos – Mykolas pasijaučia jų stebimas.
Mykolo teigimu, dvi jo kūrybinės linijos plėtosis paraleliai. Tada vienu metu susidurs ir išsiskirs į skirtingas puses. Kad taip bus, menininkas išsipranašavo per šį pokalbį, skaitydamas linijas savo delne.
„Dar nežinia, kaip ten bus, nes savo darbus planuoju metus į priekį. Kitąmet turėsiu atiduoti romaną. O kas bus paskui, visad tikiuosi, bus įdomu“, – paaiškino M. Sauka.
Meno kolekcininkas ir jo žmona vaikščiojo po studiją ir stebėjosi aukštomis lubomis:
– Na lubos tai man labiausiai, labiausiai!
– Taip, lubos labai ir man. Labai.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomi Lietuvos jaunųjų meno kūrėjų darbai.
