Leidyklos „Alma littera“ išleistos knygos „Ištrūkusios iš pragaro“ pristatyme dalyvavo idėjos autorė, menininkė Lina Šlipavičiūtė, tekstų autorė, žurnalistė Palmira Galkontaitė ir knygos herojės – muzikantė, meno mokyklos pedagogė iš Irpinės Alla Čeres bei inžinierė iš Kryvyj Riho Aliona Timonina.
Mintis nupiešti iš Ukrainos į Lietuvą pasitraukusias moteris ir papasakoti jų istorijas menininkei L. Šlipavičiūtei buvo tarsi natūrali reakcija į Ukrainoje pradėtą karą. Menininkei norėjosi sukurti terpę, kuri leistų papasakoti istorijas – liudijimus žmonių, nukentėjusių nuo karo, priverstų bėgti iš savo šalies, ieškančių savo vietos naujoje realybėje, naujoje šalyje.
„Karas išmušė iš vėžių, trenkė per smegenis, sukėlė beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmą, atrodė, būtina klausyti, stebėti, fiksuoti čia ir dabar, kai viskas dar taip gyva, vyksta šiuo metu. Ieškojau kuo jautresnio, sau artimiausio būdo užmegzti ryšį, išgirsti kitą žmogų. Portretų piešimas man tapo tuo būdu. Pasirinkau greitą eskizavimą, bendraujant gyvai su modeliais, nes tai leido fiksuoti jausmą, perteikti tą buvimo kartu emociją. Man pačiai šis procesas padėjo nugalėti bejėgiškumo jausmą, įgalino. O bendravimas su šiomis stipriomis moterimis ir mergaitėmis suteikė daugiau vilties“, – knygos pristatyme pasakojo menininkė.
Sunkiausia, ji sakė, buvo pati pradžia, kai turėjo mintį, tačiau nežinojo, nuo ko pradėti – kur rasti moteris ukrainietes ir kaip jas prikalbinti. „Šis darbas iš manęs pareikalavo ir organizacinių sugebėjimų – mes pradėjome burti bendruomenę. Kai tai pavyko, supratau, kad galima eiti toliau. Ši knyga buvo užpildanti patirtis“, – kalbėjo L. Šlipavičiūtė.
Žurnalistė P. Galkontaitė prie projekto prisijungė kiek vėliau, tačiau gavusi leidyklos pasiūlymą užrašyti ukrainiečių moterų istorijas, sako, nė akimirkos neabejojusi. Ji prisiminė, kaip kiekvieną kartą panirdavo į istoriją, perleisdavo ją per save, kad galėtų pagimdyti iš naujo.
„Lietuvių kalba nepritaikyta karui, – ji sakė, – negalėjau įsivaizduoti, kiek daug žodžių reikės ieškoti, kad įvardyčiau ginklus, apie kuriuos man pasakojo moterys. Tuose pasakojimuose buvo daug žiaurių, skausmingų ir itin asmeninių detalių, stengiausi jautriai juos atrinkti. Pasakojimai praplėtė mano karo įsivaizdavimą, susidūrusi su gyvais liudininkais supratau, kad ukrainiečiai kovoja ne tik su ginklu rankose, kad moterims tenka didžiulė, ne visada matoma karo našta – pasirūpinti vaikais, seneliais, neįgaliaisiais. Labai tikiuosi, kad toji jungtinė kariauna laimės šį karą.“
Knygoje „Ištrūkusios iš pragaro“ sudėta 16 autentiškų, unikalių ir sukrečiančių karo liudijimų. P. Galkontaitė sako, kad turime juos išgirsti, jog neapsnūstume, nenurimtume, nesusitaikytume, kad nuolat prisimintume, jog tebevyksta žūtbūtinė kova tarp gėrio ir blogio.
„Vėl suveikė žadintuvas. Taip juokais vadindavome sprogimus, kurie penktą ryto išversdavo iš lovos. Bet tądien visai neatrodė juokinga. Jau kurį laiką bombardavo Makarovą. Tiesiog šlavė nuo žemės paviršiaus. Mūsų Byšivas visai greta. Girdėjome sprogimus. Tačiau tokio garso, kokį išgirdau šiąnakt, dar nebuvau girdėjusi.
Išvakarėse pas mus atvyko tėčio draugas su šeima, dviem šunimis ir katinu. Visos lovos buvo užimtos. Miegojau ant čiužinio, patiesto ant grindų. Paryčiais pabudau nuo ryškaus blykstelėjimo. Tuoj po jo – kurtinantis sprogimas. Atrodė, kad mūsų namukas net pašoko, mestelėjo mane į viršų. Suklykiau. Visi išvirto iš lovų. „Į rūsį, kuo greičiau į rūsį!“ – šaukė tėtis. Puolėme tamsoje grabalioti šviesos jungiklius. Tačiau elektra buvo dingusi. Apgraibomis, pasišviesdami žibintuvėliais, rinkome daiktus.
Nuo karo pradžios buvome mokomi, kad einant miegoti viskas, kas būtina, – kuprinė, žibintuvėlis, drabužiai, kuriuos užsimesi, įkrautas telefonas, – turi būti šalia, kad reikalui esant nereikėtų ieškoti. Bet kas gi apie tai galvojo, kai viskas buvo gerai, kai gyvenome taikoje ir ausų neplėšė kaukiančios sirenos. Kai manėme, kad atokiame Byšive jausimės gana saugūs.
Kai pirmosiomis karo dienomis buvo susprogdintas Romanovo tiltas per Irpinės upę, atsitraukimo kelių beveik neliko. Visi jautėsi tarsi užspeisti į kampą. Įstumti į spąstus. Nei pabėgti, nei pasilikti. Ir vienur, ir kitur gali užklupti mirtis. Žmonės krito tiesiog ant kelio.
Visos tos žūtys tarsi numarino ir dalelę manęs. Atbukino skausmą. Atrofavo jausmus. Kažkokia paralelinė realybė. Nes tikrovėje viso to tiesiog negali būti. Atrodė, kad tai vyksta ne su manimi, ne su mumis. Lyg naktinis košmaras, iš kurio negali pabusti. Nei galva, nei širdimi nebepajėgi viso to priimti. Negali rasti jokio pateisinimo, jokio loginio pagrindo.“
Tai – eilutės iš muzikantės Allos pasakojimo. Iš Irpinės į Lietuvą ji atkeliavo su maža daiktų kuprinėle ir nacionaliniu ukrainiečių instrumentu – bandūra. Būtent šis instrumentas Lietuvoje jai padėjo rasti savo vietą, telkti ukrainiečių bendruomenę, kurti vienybės jausmą ir išgyventi namų ilgesį.
„Per skausmingas patirtis, bombardavimus mes supratome, ką iš tiesų reiškia vienybės jausmas, mes jautėme vieni kitus, vieni kitus palaikėme. Tai buvo didinga, tačiau taip norėtųsi, kad daugiau šio jausmo netektų patirti. Šiandien svarbiausia neužsidaryti skausme, daryti, ką sugebi geriausiai, kurti savo gyvenimą ir pasistengti, kad karas netaptų kasdienybe, žinių naujienų srautu, mes turime palaikyti Ukrainą“, – pristatyme kalbėjo viena iš knygos herojų.
„Glaudžiau Artiomą prie savęs. Autobusas perpildytas. Ant dviejų kėdžių sėdi po tris. Kūdikiai ir vaikai iki trejų metų ant rankų. Beveik vien moterys su vaikais. Tik du vyrai. Vienas iš jų kurčnebylys su kūdikiu, o kitas – našlys su keturiais vaikučiais. Kai kurie laiko ant kelių narvus su augintiniais: šuniukais, katinėliais, žiurkėnais. Didesni šunys sunkiai lekuoja tarp sėdynių. Kas kniurkia, kas čiaudi, kas kosti. Tačiau niekas nesipiktina. Visi galvoja tik apie tai, kad ištrūko, kad aplenkė mirtį, nors supranta, kad darda į nežinomybę.
Išlipome Vilniuje. Aš su savo aukštakulniais, Tioma su sportbačiais ir maudymosi reikmenimis kuprinėje. Lyg pramogaujantys turistai, atvykę pasisvečiuoti savaitgaliui.
Širdį spaudžia, kai prisimenu atsisveikinimą Lvive su Ženia. Teturėjome tris–penkias minutes – ne daugiau. Neatšventėme jo 25-mečio. Spėjau tik perduoti dovanėlę – turime tokią tradiciją, kad jubiliejaus proga dovanojame vaikams auksą, kuris pereina iš kartos į kartą. Tokia buvo ir mano dovanota jam grandinėlė, perdaryta iš močiutės dovanoto žiedo. Apsikabinome ir atsisveikinome. Nežinau, kada vėl pasimatysime.
Nuo karo pradžios prie visų Ukrainos karinių komisariatų nusidriekė savanorių eilės. Vyrai, vaikinai, net, regis, visai vaikigaliai mynė slenksčius, grūdosi, kad tik būtų paimti kariauti. „Jei ne aš, tai kas?“ – piktinosi, jeigu kurio neėmė̇. Manau, Ženia taip pat svarsto kur nors užsirašyti, tik man nesako. Ar galiu dėl to jam priekaištauti?“
Šios eilutės iš knygos – Alionos istorija. „Be Alionos palaikymo knygos tikrai nebūtų“, – pristatyme sakė moterų portretus piešusi menininkė L. Šlipavičiūtė, o renginio moderatorius Š. Černiauskas pasakojo su Aliona susipažinęs Vilniuje, „Miesto laboratorijoje“, kuri pirmosiomis dienomis ėmė organizuoti ukrainiečių priėmimą. Aliona daug padėjo atvykusiems tautiečiams – pagelbėjo jiems rasti nakvynę, maisto, susikalbėti, vėliau ji aktyviai įsitraukė į ukrainiečių bendruomenės Vilniuje veiklą.
Karas Alioną užtiko Baltarusijoje, kur ji tuo metu buvo išvykusi tvarkyti paveldėjimo reikalų. Abu sūnūs – Ukrainoje, Kyjive. Iki šiol Aliona negali atsistebėti, kaip jos bičiuliai baltarusiai, rodos, išsilavinę žmonės, niekaip nenorėjo patikėti, kad Ukraina užpulta. „Gal čia savi šaudo į savus?“ – svarstė jie, kai Aliona jiems rodė sūnaus atsiųstas žinutes, vaizdus iš Ukrainos.
„Atrodo, kad jie nenori tikėti tuo, kas vyksta, nenori žinoti, propaganda išjungė jų suvokimą“, – ji pasakoja ir priduria, kad karas paveikė daugybės ukrainiečių, ypač vaikų, psichologinę būseną. Nors jos sūnui Artiomui neteko slapstytis rūsiuose, neteko patirti tiesioginio apšaudymo, berniukas pasikeitė. Jis nepaleidžia mamos, pradeda panikuoti, kai ši ilgiau neatsiliepia telefonu. Nuo šešerių lankęs baseiną, jis atsisako plaukioti, matyt, dėl to, kad tądien, kai teko bėgti, buvo susirengęs į baseiną. Be to, jį erzina viskas, kas rusiška ar baltarusiška, neleidžia nei rusiško pleistro užklijuoti, nei rusiškos knygos įduoti.
Kiekviena knygos „Ištrūkusios iš pragaro“ istorija yra sunki ir jautri, bet kartu, sako knygos sumanytoja L. Šlipavičiūtė, tai gera ir gydanti patirtis: „Ukrainiečių moterų istorijos mums primena apie viltį ir tai, kiek daug jėgos ir stiprybės kiekviena iš mūsų turime.“