Apleistus dvarus Lietuvoje tyrinėjanti menininkė iš Tailando ieško vaiduokliškos perspektyvos

Iš Tailando kilusi, Amsterdame gyvenanti ir kurianti menininkė Pam Virada neseniai rezidavo edukacijos ir rezidencijų centre „Rupert“ Vilniuje. Atvykusi į Lietuvą ji ėmė fiksuoti atrastų apleistų, yrančių dvarų vaizdus. Architektūra įgijo vaiduoklišką pavidalą, tačiau, kaip pastebėjo menotyrininkai, šis kūrybinis sumanymas visgi atspindi ne vaidenimosi fenomeną, o neraminančius visuomenės pokyčius.

Anot „Meno avilio“ sinematekos ekspozicinėje erdvėje vykusios P. Virados parodos „Šviesos burtas“ vienos kuratorių Onos Kotrynos Dikavičiūtės, menininkei nuo pat pradžių buvo įdomu stebėti vaiduoklių istorijų turus, ekskursijas, kurios rengiamos ir Vilniuje, gidams pasakojant apie miestą, miesto legendas, baisias istorijas. O per tai kūrėja tyrinėjo, kaip istorija, kultūrinė atmintis gali veikti mūsų šiandienos aplinką, šiandieninę kultūrą.

Jeigu ieškai – jungčių galima rasti

O. K. Dikavičiūtė pastebėjo, kad menininkės interesų lauke vaidenimosi fenomenas yra, tačiau ne tik tiesiogine – vaiduoklių pasirodymo, bet ir kultūrinės atminties, prasme: „Pavyzdžiui, Lietuvos atveju, – sovietinė atmintis ir praeitis šiandien. Panašius dalykus autorė tyrinėja ir savo gimtinėje Tailande. Nors tokie procesai kaip sovietinė okupacija yra unikali patirtis mūsų regionui, bet kolonializmo, okupaciniai procesai – gan universalūs. Nemažai kultūrų su tuo yra susidūrusios, kaip ir su diktatūra, perversmais visuomenėje. Jungčių galima rasti – ir tarp Tailando, ir Lietuvos, jeigu to ieškai. Kartais matome daugiau kultūrinių skirtumų, negu jų yra iš tikrųjų.“

Tarp menininkės tyrinėjimų objektų – dvarai kaip efemeriškos, nykstančios erdvės.

„Kurdama „Meno avilio“ sinematekos ekspozicinėje erdvėje vykusią parodą, ji jungė dvarų fenomeną: dvarus Tailande, kuriuos dokumentavo, kurių vaizdai ateina iš pop kultūros, pavyzdžiui, muilo operų. Dvaras kaip utopinė erdvė, siekiamybės erdvė. Taip pat būdama „Rupert“ rezidencijoje filmavo, rinko medžiagą filmui, fiksavo nystančius lietuviškus dvarus, ne tik istorinius, bet taip pat ir tuos dvarus, atsirandančius šiuolaikybėje, kurie iškyla kaip istorinių dvarų kopija ar interpretacija. Įdomu tai, kad dirbant su menininke – per jos dvarų – vaiduoklių tyrimą galėjome kalbėtis iš karto apie bent kelias kultūras, kultūrines atmintis“, – pasakojo O. K. Dikavičiūtė.

Paroda – bute, turinčiame dvarišką interjerą

Parodą kuravusi Gerda Paliušytė, pasakodama apie pažintį su P. Virada sakė, jog svarbu paminėti, kad šis įvykęs meno įvykis – jungtinis dviejų organizacijų „Meno avilio“ ir „Rupert“ projektas.

„Užkabino jos meninė praktika, dabartinis tyrimas „Rupert“ rezidencijoje, kuris ir paskatino pakviesti ją sukurti instaliaciją „Meno avilio“ sinematekos ekspozicinėje erdvėje. Šiuo atveju, erdvė – apleisto buto interjeras, kurį kartkartėmis nuomojamės kultūrinės panaudos tikslais. Jis yra tame pačiame name, kaip ir pati „Meno avilio“ organizacija. Buto erdvė, kurią pasiūlėme – taipogi impozantiška, pretenzinga, jos interjeras gan dvariškas, tik stilius – labiau ankstyvųjų 2000-ųjų. Bet irgi – gan gausu marmuro, dirbtinių freskų ir pan.“, – sakė G. Paliušytė.

P. Virada šiuo metu gyvena ir kuria Amsterdame, čia baigė „Sandberg“ menų institutą. Menininkė, anot G. Paliušytės, pilnai integravusis į Vakarų meno rinkos procesus. Tailando kultūrą, tęsė ji, pasiima kaip atspirties tašką, bet tuo pačiu – ją interpretuoja gan universaliomis priemonėmis, atpažįstamomis nebūtinai tik per Tailando kultūros prizmę.

Iš vaiduokliškos perspektyvos

Kokie Vilniaus rajono dvarai pateko į menininkės akiratį? G. Paliušytė pažymėjo, kad menininkės žiūros taškas fokusuojamas kita kryptimi, tad atsekimo momentas, kur ir koks dvaras atvaizduotas – tampa nebe toks svarbus. Kadrai gan abstraktūs, nes dažnai filmuojama – iš dvarų vidaus, į aplinką.

„Autorė filmuoja iš minėtos vaiduokliškos perspektyvos – dvaro viduje pro langą į išorę, tarsi paties dvaro žvilgsniu, tad tikrai sunkoka yra atsekti, kokie tiksliai dvarai yra atvaizduoti. Ko gero, tai nėra tiek svarbu ir esmiška jos kūryboje“, – dalinosi įžvalgomis G. Paliušytė.

O. K. Dikavičiūtė papildydama kolegę sakė, kad P. Virados darbuose – labiausiai atpažįstamas Baltosios Vokės dvaras: „Menininkė lankėsi Baltosios Vokės dvare, filmavo ir tyrinėjo jo istoriją, taip pat folklorą, kuris supa Baltosios Vokės apylinkes, pavyzdžiui, domėjosi, kaip atsirado pavadinimas.“

Šviesai teko ypatingas vaidmuo

P. Virados sukurtoje instaliacijoje projektuojami pačios menininkės nufilmuotų 8 mm kino juostos negatyvų fragmentai, o šviesa – atlieka ypatingą vaidmenį.

Su pasvarstymu, kad analoginė juosta pasirinkta galbūt siekiant didesnio meninio įspūdžio, kūrybiškesnio vaizdo, G. Paliušytė nesutiko.

„Nesu tikra, ar analoginė juosta gali atrodyti kūrybiškiau, manau, kad tai priklauso nuo kiekvieno menininko raiškos, temų spektro, kuris domina kūrėjus. Kadangi Pam daug dirba su namų samprata – atmintimi, praeitimi – 8 mm pasiūlomas kontekstas, ką atsineša juosta – jisai tinkamas ją dominančioms temoms. 8 mm dažniausiai naudodavo mėgėjai, kurie filmuodavo namų kiną, namų aplinką. Pati medija turi tam tikrą atmosferą, kontekstus, kurie menininkui tiesiog tinka. Parodoje yra tiek video darbai, tiek iš 8 mm juostos paimti statiški kadrai. Panašu į nuotraukas, jie projektuojami per magiškuosius žibintus“, – kalbėjo ji.

Šie „magiškieji žibintai“, G. Paliušytė palygino, tarsi nuoroda į ankstyvojo kino etapą. „Kaip maži projektoriai – vienas statiškas kadras, per jį projektuojama šviesa sudaro neišplaukusį, nekonkrečių, neaiškių ribų vaizdą“, – pasakojo kuratorė ir pridūrė, kad menininkė pati sukūrė šituos objektus. Jie ne tik atlieka funkciją, bet yra kaip nedidelės skulptūros.

Nuo to, ko gero, atėjęs ir parodos pavadinimas – „Šviesos burtas“? „Taip ir yra. Šviesos abstrakcija – analoginės juostos veikimo principas grįstas šviesa. Pačioje instaliacijoje – svarbi šviesotamsa. Šviesa – aktyvus parodos veikėjas“, – sakė G. Paliušytė.

Pasak menotyrininkų, savo darbais P. Virada „tyrinėja vaiduokliškas jėgas ir intymias istorijas namų erdvėse, laikinumo temas, kuria erdvines kompozicijas, objektus, tekstus ir išplėstinį kiną.“

Siaubo pasakojimai perduodami iš lūpų į lūpas

Sakoma, kad Lietuvoje siaubo žanras nėra itin paplitęs, tačiau, vis dėlto, kūrinių, turinčių siaubo elementų – yra, su juo, tyrinėtojai pastebi, susipažįstama jau vaikystėje, per pasakas.

„Kai kalbėjomės su Pam panašiomis temomis, pastebėjome įdomų dalyką, kad jos gimtojoje šalyje, siaubo istorijos, siaubo pasakojimai dažnai yra perduodamos iš lūpų į lūpas, šeimoje. Net ir pop kultūroje, siaubo filmų žanras – populiarus. Bekalbėdamos supratome, kad Lietuvoje siaubo filmo žanras nėra toks paplitęs. Pradėjome ieškoti, kaip pas mus yra perduodamas tas baugumo įspūdis kultūroje. Atradome, kad vis tik tai yra daroma per baisias pasakas. Visi turbūt esame skaitę vaikystėje arba mums skaitė. To baugumo, šiurpumo yra mūsų folklore. Bet nesakyčiau, kad autorė norėjo sukurti siaubo istoriją ar baugią atmosferą... Man atrodo, kad ji kaip tik pasiūlo kitokį santykį su šita tema, negu mes įpratę tikėtis ar įsivaizduoti“, – apibendrino O. K. Dikavičiūtė.

G. Paliušytė pritarė kolegei: nors P. Virados kūryboje yra tam tikri raktažodžiai, tokie kaip nykstantys dvarai, vaiduokliai, kurie mūsų vaizduotėje kuria vienokį ar kitokį įsivaizdavimą, tačiau, iš tikrųjų, autorė į tai nežvelgia vienareikšmiškai.