MO muziejuje šiuo metu vykstančią parodą „Gyvūnas – žmogus – robotas“ papildo įvairūs renginiai, analizuojantys žmonių, gyvūnų, kitų gyvybės formų ir technologijų ryšį ar santykius. Vieną iš paskaitų muziejuje vedė Skaidra Trilupaitytė, bandžiusi išsiaiškinti įvairių gyvybės formų ir technologijų kūrybiškumo klausimą. Šiame pranešime žiniasiklaidai galite susipažinti su pagrindinėmis jos skaitytos paskaitos „Kuriantis žmogus: tarp gyvūno ir algoritmo?“ idėjomis ir atsakymais į klausimą – kokios ne žmonių sukurtų meno kūrinių praktikos ir pavyzdžiai.
Paveikslus tapantys gyvūnai
Gyvūnų poravimosi ritualai taip pat išduoda jų estetinį pajautimą. Daugelio rūšių paukščiai ne tik patogiai įrengia, bet ir kruopščiai puošia lizdus. Primityvesni gyviai (žuvys ar vabalai) pasitelkia įvairiausias patelių dėmesį patraukiančias piršlybų gudrybes. Todėl nenuostabų, kad kai kurių gyvūnų rūšių „estetinis“ išradingumas mokslininkus stebina iki šiol. Gyvūnų dainos ar šokiai paprastai turi pragmatinį tikslą – pratęsti giminę. Bet, kaip jau minėjau, gyvūnų pasaulyje egzistuoja ir spontaniškas smalsumas ar praktiniu požiūriu „nenaudingi“ veiksmai. Negana to, kaip ir žmonėms, gyvūnams tapymas gali daryti terapinį poveikį – kūrybinė veikla pagerino anksčiau mano minėtos kiaulės savijautą.
Yra ir kitų priežasčių, leidžiančių įžvelgti kiaulės ir žmogaus menininko panašumų. Pigcasso dirba „meninį darbą“ dėl maisto, o taip darė ir ne vienas mums žinomas dailininkas. Suvokimas, jog kokio nors plačiai pasaulyje pripažinto genijaus piešinys atsirado kaip užmokestis už vakarienę ar nakvynę, niekaip nesumažina sukurto meno vertės mūsų, t. y. žiūrovų, akyse. Ir jei kūrybiškumas plačiąja prasme apibūdinamas kaip gebėjimas originaliai išspręsti aktualią problemą, tenka pripažinti, jog ir žmonės, ir gyvūnai ne tik nesąmoningai imituoja ar sąmoningai mėgdžioja, bet kartais patys randa netradicinius sprendimus netikėtose situacijose.
Meno industrija neria į dirbtinio intelekto sritį
Skaičiusieji Yuvalio N. Harari bestselerį „Homo Deus“ tikriausiai prisimena pasakojimą apie Davidą Cope’ą – kontroversiškąjį JAV muzikologijos profesorių iš Kalifornijos Santa Kruzo universiteto, sukonstravusį kompiuterinių programų, kuriančių koncertus, simfonijas ar choralus. Spėlionės dėl muzikos autorystės baigėsi ne žmonių naudai – žinovai liko gerokai susierzinę, nes žinomų kompozitorių kūrybai jie „kompetentingai“ (deja, klaidingai) priskyrė tai, ką sukūrė programa. Vis dėlto žmogiškosios ekspertizės fiasko, ko gero, jau nebeturėtų gluminti. Net ir imliausias žmogaus protas begaliniame informacijos sraute nebepajėgia „išsigryninti“ savojo skonio receptorių ar išsikristalizuoti individualių poreikių. Tam ir kuriami rekomendaciniai algoritmai (recommendation engines), pagal kiekvieno pomėgį klasifikuojantys „Netflix“, „Spotify“ ir kitų platformų produkciją.
Išmanieji įrenginiai subtiliai „patobulina“ gyvą garsą, pakoreguoja ir netgi „sukuria“ gražesnes nuotraukas, atpažįsta vaizdą, judesį ar pagal vizualinį triukšmą identifikuoja nemažai papildomos informacijos. Nepaisant šiuose procesuose pasitaikančių problemų (šališko informacijos atrinkimo, šiurkščių diskriminacijos klaidų), kompanijos savo produktus nuolat tobulina.
Aukštojo meno industrija taip pat nėrė į DI sritį. Vienas seniausių pasaulyje meno aukcionų „Sotheby’s“ 2018 m. nusipirko DI startuolį „Thread Genius“, kurio kūrėjai anksčiau dirbo „Spotify“. Tai meno objektus identifikuojantis rekomendacinis algoritmas, pagal įvairius kriterijus meno pirkėjams galintis pasiūlyti individualų poreikį atitinkantį kūrinį. Negana to, naudodamasi „Sotheby’s“ duomenų baze (kurioje fiksuota daugiau nei 50 000 istorinių sandorių), „Thread Genius“ programa „žino“ kainų svyravimų dėsningumus ir numato gana tikslią būsimą finansinę meno kūrinio vertę bei galimą investicinės vertės kismą.
Apsilankę tokiuose renginiuose kaip Venecijos bienalė šiandien rasite ne vieną objektą, kurį, pasak aiškinamųjų raštų, sukūrė ne tik (arba ne tiek) menininkai, kiek su žmogumi bendradarbiaujanti programa.
O kam priklauso autorinės teisės?
Ne žmogaus autorystę šiandien neblogai iliustruoja atvejis iš gyvūnų pasaulio – fotogeniškosios makakos Naruto asmenukės istorija. Anoniminė Indonezijos džiunglėse gyvenusi didžioji beždžionė išgarsėjo ir gavo vardą, kai vieną dieną surado gamtos fotografo Davido Slaterio paliktą fotoaparatą ir pasidarė asmenukę, kurią fotografas 2011 m. publikavo žiniasklaidoje. Beždžionės darytą nuotrauką D. Slateris pradėjo pardavinėti išlaikydamas autorines šio atvaizdo teises.
Dėl pastarosios priežasties gyvūnų teisių organizacija PETA (People for the Ethical Treatment of Animals) 2015 m. iškėlė fotografui ieškinį dėl neteisėto autorystės pasisavinimo. Į ginčus įsitraukė įvairios organizacijos (netgi Vikipedija), o gyvūnų teisių diskurso stiprėjimas lėmė, jog 2017 m. rudenį procesas baigėsi Naruto naudai. Visgi 2018 m. teismas priėmė sprendimą, kad gyvūnui negali priklausyti autorinės teisės. Tačiau tikrai negalime atmesti galimybės, kad ateities teismai kitaip žiūrės ir į naminių gyvūnų autorystę.
2018 metų rudenį „Christie’s“ aukcionas paskelbė, jog parduos DI kurtus darbus. Pagrindinis objektas – Edmondo de Belamy portretas, neryškiais bruožais vaizduojantis juodu apsiaustu apsigaubusį „prancūzų džentelmeną“, fikcinės Belamy giminės atstovą. 2018 m. spalio 25 d. vykusiame aukcione paveikslo pardavimo kaina viršijo pradinius lūkesčius daugiau nei keturiasdešimt kartų (galutinė kaina – 432 500 JAV dolerių). Ši sensacija paskatino spėliones apie sėkmės priežastis.
Aplinkybė, jog portretas buvo rodomas šalia Chucko Close’o ar Jeffo Koonso darbų, kėlė sumaištį ne tik meno, bet ir programuotojų pasaulyje. Kūrybos procesas vyko generatoriui su diskriminatoriumi keletą mėnesių „žaidžiant“ sistemoje, kuri buvo „prišerta“ 15 000 portretų, sukurtų XIV–XX a., o galutinį rezultatą „pasirašė“ algoritmas. Nusimanantieji DI srityje netrukus pastebėjo, jog idėja iš esmės nebuvo nei labai originali, nei itin sudėtinga techniniu aspektu. O galutinę kainą lėmė dideli publikos lūkesčiai, menkas žmonių nusimanymas programavimo srityje ir pasitelkiant viešuosius ryšius platinta žinia apie dirbtinio proto sukurtą kūrinį.
Po „Christie’s“ sėkmės pagrindinis aukciono konkurentas „Sotheby’s“ taip pat ėmėsi panašaus užmojo. 2019 m. kovo pradžioje čia pristatytas 2018 m. Mario Klingemanno sukurtas darbas „Praeivių atmintys“ – instaliacija, kurią sudarė medinė konsolė su joje įmontuotomis DI „smegenimis“ ir du ekranai. Juose rodytas nesibaigiantis neprognozuojamų moteriškų ir vyriškų veidų asociacijų srautas, kuriamas ir „išspjaunamas“ realiuoju laiku. Tai, pasak „Sotheby’s“ atstovės, suteikė žiūrovams unikalią galimybę tiesiogiai matyti, „kaip DI smegenys mąsto“. Deja, šis kūrinys nepaskatino Belamy portreto pardavimą ženklinusios karštinės – Klingemanno instaliacija parduota už 40 tūkst. svarų.
Kyla klausimas, ar algoritmą laikyti kūrybišku? Ar šios sąvokos jam pritaikyti negalime tik todėl, kad jis neturi subjektyvios sąmonės? Šiandien ne tik imitavimo, bet net ir prieš sistemą sukilusio ir taisykles laužančio genijaus idėja gali kelti įtarimų. Tiriant smegenyse vykstančius ir skirtingomis reakcijomis bei veiksmais vėliau pasireiškiančius cheminius procesus prieiname prie išvados, jog tiek spontaniškas žmogaus jausenas, tiek gilius įsitikinimus lemia ir natūralios, ir dirbtinės sistemos. Invazinės medžiagos, naujos formulės, rekomendacinių algoritmų siūlymai, virusai, lingvistiniai žaidimai ir t.t. nuolat keičia tiek žmogaus, tiek DI ribas.
Kuriantis žmogus ir netobulumo ilgesys
Galvojant apie intelekto pažangą, tęsti žmogaus ir DI kompetencijų priešpriešą, ko gero, beprasmiška. Tikėtina, jog Homo sapiens vis dažniau bendradarbiaus su DI ten, kur reikės ekspertinių sprendimų, ir gali būti, jog mūsų intencijos vis glaudžiau susipins su nebiologinių sistemų galimybėmis. Visgi kūrybos erdvėje egzistuoja ir vien tik žmogui būdingi potyriai. Tiesiog šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie tobulumo siekį, bet priešingai – apie taisyklių laužymą, nenumaldomą troškimą likti netobulam ir imperatyvą griauti matematiškai modeliuojamus racionalumo režimus. Žinia, apsiriktume manydami, jog dirbtiniai režimai yra totaliai prognozuojami.
Milijonai tarpusavyje sąveikaujančių algoritmų sistemose kartais „susimeta“ į žmogui neperprantamas toksiškas kilpas, lemiančias nenuspėjamus ir, deja, retsykiais pragaištingus rezultatus. Klaidos gali itin brangiai kainuoti medicinos ar transporto srityse. Tačiau įvairialypės žmogiškosios patirties erdvėje paslapties apgaubta kūrybinė destrukcija, kaip ir mįslinga tikrojo meno samprata, yra socialiai konstruoti reiškiniai. Ir jei sutarsime, jog kūrybos ir naujumo esmė – paradigmų kaitą lemiantis tradicijų ir konvencijų atmetimas, ėjimas prieš srovę ar net nauja paties žmogaus samprata, kūrybiškumas liks daugiausia mūsų rūšies prerogatyva.