– Kokie jūsų įspūdžiai grįžus iš knygų mugės Kyjive? Kodėl nusprendėte dalyvauti tokiu metu?
– Ūla. Kvietimą atvykti į Kyjivo knygų festivalį gavome pavasarį. Labai kalbino ukrainiečių leidėjas Michal Kislov (GERDA) ir Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje Tomas Ivanauskas. Tuomet atrodė neįtikėtina, kad karo metu vyksta knygų mugė, buvome supažindintos ir su specialiomis sąlygomis – jeigu renginio metu suveiks oro pavojaus sirenos, renginys bus nutrauktas ir nepratęstas. Dvejojom, ar verta, ar reikia, ar moralu vykti į karo zoną kultūriniais tikslais, tačiau apsisprendėm, kad tai mūsų Ukrainos kultūros palaikymo būdas – būti ten. Šių metų mugės tema – „Life on the Edge“. Būtent tai ir jaučiau labai stipriai. Didelį įspūdį paliko lankytojų gausa, kad visi perka daug knygų, ir estetinė renginio kokybė, įspūdingos senojo arsenalo erdvės bei mugės architektūra.
Be abejo, fokusas yra karas. Buvo speciali karo tema išleistų knygų ekspozicija, tačiau emociškai stipriausia buvo neplanuota ekspozicija „Books destroyed by Russia“. Prieš pat knygų mugę rusų bombos susprogdino Kharkive esančią vieną didžiausių Ukrainos spaustuvių „Factor-Druk“, žuvo 7 žmonės, dar daug sužeistų. Į Arsenalo mugę buvo atvežtos ir eksponuotos apdegusios knygos iš spaustuvės. Tas sprogimo nuodėgulių kvapas labai fiziškai priminė, kad karas čia pat, ir jis egzistuoja kartu su renginio euforija.
– Gabija. Ketvirtadienį, dar prieš atsidarant „XII Book Arsenal“ mugei, prie durų jau būriavosi eilė. Atrodo, kad kultūra ir knygos yra itin svarbu karo metu. Buvo įdomu pamatyti, kad lankytojai atstovavo įvairioms amžiaus ir demografinėms grupėms, buvo ir jaunų žmonių ir senjorų. Renginys vyko nuostabiame trijų šimtų metų senumo pastate, bet karo atgarsiai buvo visur – tiek pristatomose knygose, tiek parodose. Ukrainiečių leidėjas Michalas Kislovas apsidžiaugė, jog renginio metu nebuvo oro pavojaus sirenų, nes tokiu atveju renginys nutrūksta ir visi turi išeiti ir palaukti, kol pavojus praeis. Taip kartais nutinka žiūrint filmą ar spektaklį.
– Kyjivo knygų mugėje buvo pristatytas Gabijos Grušaitės romano „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ vertimas į ukrainiečių kalbą. Knyga buvo parašyta prieš karą, kaip ir kodėl ji turėtų būti aktuali Ukrainos skaitytojams?
– Gabija. „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ yra tekstas, nagrinėjantis Lietuvos nepriklausomybės sąlygomis užaugusio jauno žmogaus tapatybę ir jam kylančius sunkumus – apatiją, nerimą, negebėjimą jausti ar rasti ryšį su savimi. Mes visi tikimės, kad Ukraina laimės šį karą, įstos į Europos Sąjungą ir taps klestinčia demokratija, tad anksčiau ar vėliau jiems teks susidurti su Vakarų pasaulio identiteto problematika. Manau, svarbu jau dabar neidealizuoti Vakarų, matyti šią kultūrą realistiškai.
– Palaikote glaudžius santykius su ukrainiečių leidykla „IST publishing“. Kaip ši draugystė užsimezgė? Ar turite bendrų projektų?
– Ūla. Prasidėjus karui pirma mintis buvo susipažinti su Ukrainos leidyklomis ir sužinoti, kaip jie išgyvena, suprasti, kaip mes galime juos palaikyti. Taip netikėtai susipažinau su Anastasia ir Katya iš „IST publishing“, radome daug bendrumo tiek savo leidybinėje programoje, tiek santykyje su menu ir architektūra, parodų kuravimu. Dar 2022 metų kovo pradžioje jos sakė, kad vėl spausdina naujas knygas ir niekas niekur nestoja. Per dvejus metus ši leidykla smarkiai išaugo, dalyvauja užsienio knygų mugėse, buvo atvykę ir į Vilnių, tikiuosi, į Lietuvą sugrįš ir vėl. Užsimezgė kūrybinė bendrystė, dažnai susitinkame įvairiuose miestuose, tačiau su šios leidyklos bendraįkūrėju Borysu Filonenku pirmąkart susipažinau tik dabar Kyjive. Sveikiems vyrams yra beveik neįmanoma išvykti iš Ukrainos, ir leidimų išdavimas neseniai dar labiau sugriežtėjo. Šis faktas grąžina į tą kitą realybę, kuri labai pesimistiška.
Šį rudenį lietuviškai išleisime „IST publishing“ bestselerį – publicisto Maksymo Eristravi knygą „Russian Collonialism 101“. Labai trumpose esė jis aprašė, kaip per daugiau nei šimtmetį Rusija naudodamasi lygiai ta pačia retorika okupavo aplinkines šalis, tarp jų kelis kartus ir Lietuvą. Mums tai svarbi knyga kaip ideologiniais pareiškimas. Kadangi Maksymas jau daug metų gyvena Prahoje, tikiuosi, kad jam pavyks atvykti į festivalį „Open Books“ pristatyti šios knygos.
– Kokie įspūdžiai iš Kyjivo kasdienybės – kokiomis nuotaikomis gyvena miestas ir ką jame jautėte?
– Gabija. Dažniausiai naujienos iš Ukrainos fokusuojasi į frontą, bombardavimus ir karo realybę, bet, kaip teigia patys ukrainiečiai, šalis gyvena karo kontinuume, ne viskas yra juoda ir balta. Kuo arčiau fronto, tuo labiau karas veikia gyvenimą, o tolstant į vakarus atsiranda daugiau erdvės skleistis gyvenimui. Kyjive gyvenimas verda, tačiau tik iki komendanto valandos. Restoranai ir kavinės užsidaro dešimtą, vėliausiai vienuoliktą vakaro ir visi skuba namo, nes dvyliktą valandą viskas sustoja. Naktimis skamba oro antpuolių sirenos, bet gyventojai labai pavargę, tad ne visada turi jėgų kiekvieną naktį eiti į slėptuves. Mus patikino, kad Kyjivo centras šiuo atžvilgiu viena saugiausių vietų visoje Europoje, apsauga beveik visas raketas numuša, pavojus kyla iš krentančių skeveldrų, bet jos dažniau krenta rytiniuose rajonuose. Kharkive gyvenimas visiškai kitoks, miestas apšaudomas dažnai, jame karas justi daug stipriau nei Kyjive, o štai Lvive viskas dar laisviau nei Kyjive, žmonės namo skuba likus penkiolikai minučių iki komendanto valandos.
Buvo įdomu pamatyti, kokia aktuali yra kultūra karo sąlygomis ir kokius klausimus užduoda kuratoriai. Tarkime, „Pinchuk“ meno centre esančios parodos nagrinėja Ukrainos tapatybės raidą bei klausia, ar įmanoma empatija kare?
– Ūla. Taip, pritariu Gabijai, kad karo fone kultūra tampa labai svarbiu dėmeniu. Tai ne tiesioginė artilerija, ne frontas, tačiau menas ir kultūra stiprina priežastį kovoti ir gyventi. Įprasta, kad pirmieji diplomatai atšaukiami prasidėjus ar ruošiantis karui yra kultūros atašė. Iš Boryso Filonenko buvau girdėjusi, kad Ukrainos meno centrai fokusuojasi į vietos menininkų kūrybą arba išskirtinai tik karo tematiką. Kūryboje gana pavojinga turėti vieną ideologinę temą, todėl labai nustebino „Pinchuk“ meno centre pamatytos parodos „Ukrainian Paradise“ ir tarptautinė „I Feel You“, su labai stipriu Lauros Provost video darbu. Abejose parodose jautėsi ne tiesmukas karo vaizdavimas, bet labai giluminis jo kompleksiškumo ir jausmo apmąstymas. Sunkiai įsivaizduoju tokio lygio parodas tokiu jautriu metu Lietuvoje. Norėčiau daugiau susipažinti su ukrainiečių menu ir kuratorine praktika.
O mieste ir su žmonėmis patyriau labai tampriai persiklojusias prieštaringas realybes – optimizmo jausmą, kad tuoj nugalėsime, bendrumo jausmą, nes kaip niekada aišku, kas ir kur yra priešas, ir besismelkiantį karo nuovargį, suvokimą, kad tai dar ilgam. Kai sėdėjome Gabijos knygos pristatymo renginyje ant scenos, už jos matėsi ekranas su vaizdais iš fronto. Leidėjas Michalas pasilenkęs pašnibždėjo į ausį: „čia netikra, aš jaučiuosi ten“. Ir tuo pačiu labai tikrai sėdėjome lankytojų pilnoje knygų mugėje ant scenoje. Taip pat tikra yra vakarienės ir vakarėliai, skubėjimas namo iki komendanto valandos, ir budinėjimas kasnakt nuo oro pavojaus signalų tikintis, kad raketos bus numuštos „Patreon“ sistemų, suvokiant ir klaidos scenarijų. Kasdieniai bandymai sunaikinti, ir kasdienis atsimušimas. Išsivežu labai svarbų priminimą, kad gyventi, mylėti ir dirbti galime tik šiandien, čia ir dabar.
– Netrukus leidykla „Lapas“ pristatys A. Kuznecovo knygą „Babyn Jaras“. Būtent šios kelionės metu lankėtės ir Babyn Jaro dauboje, kur buvo vykdomas tiek žydų, tiek romų genocidas. Papasakokite.
– Ūla. Apie Babyn Jaro žudynes sužinojau tik tuomet, kai Zigmas Vitkus pasiūlė išversti Anatolijaus Kuznecovo memuarais grįstą romaną „Babyn Jaras“. Tai kasdienybės ir bandymo išlikti kronika. Būdama toje vietoje mąsčiau apie atminties trapumą ir sąlygiškumą. Kai pirmąkart pridavėm vertimo paraišką Kultūros tarybai, 2020 metais, gavome komentarą, kad šios knygos vertė Lietuvos visuomenei abejotina. Paraišką pakartojome 2022 metais, prasidėjus karui, ir tuomet knygos verte abejojama nebebuvo. 2023 pavasarį Babyn Jaras ir greta esantis televizijos bokštas buvo bombarduotas ir tai vėl grąžino klausimą apie atminties trynimą.
Kai lankėmės Babyn Jaro dauboje dabar, kvapniai žydėjo liepos, lijo šiltas vasarinis lietus, medžių lajos maskavo visus karo pėdsakus, ir tik labai paveikūs menine prasme memorialai grąžindavo atmintį ir veikė emociškai. Patiko audiovizualinė instaliacija „Mirror Field“ (Maksym Demydenko ir kiti) ir Marinos Abramovič „The Crystal Wall of Crying“. Būtent dėl tos pačios priežasties manau, kad ir labai paveikus ir pats romanas „Babyn Jaras“, kuris yra vertingas bet kokioje visuomenėje ir bet kuriuo metu, nes vertybiškai svarbu patirti totalitarizmo absurdą.
