Ar išliks Petro Cvirkos paminklas Vilniuje?

„Paminklas apskritai yra vertikalus dalykas, simbolinis atsiskyrimas nuo bendro egzistencijos horizontalumo ir iškyla virš jo, nelyginant šauktukas, pažeidžiantis tą horizontalumą. Iš esmės paminklas – tai prieštaravimas. Šiuo atžvilgiu jis panašus į dažniausiai pasitaikantį subjektą – žmogų, vienodai apdovanotą vertikaliomis ir horizontaliomis savybėmis“, – šis Nobelio premijos laureato poeto Josifo Brodskio apibūdinimas, atrodo, tiktų ir Petro Cvirkos paminklui Vilniuje, ypač dabar, kai norima jį iškeldinti, nes šios skulptūros herojus vertinamas labai kontroversiškai.

Kodėl nemažai garsių tarpukario menininkų pakrypo į kairę taip radikaliai, kad ėmė propaguoti socialistinę gyvenseną? Ne paslaptis, kokia didžiulė socialinė atskirtis anuomet skaldė Lietuvą. Tokia situacija kursto revoliucines nuotaikas, pastūmėja ieškoti teisybės net visiškai neadekvačiais būdais. To neišvengė nemaža ir mūsų menininkų dalis.

Šiaip ar taip, Cvirka buvo vienas talentingiausių Lietuvos rašytojų, todėl tikrai nusipelno tokio pagerbimo kaip atvaizdas miesto aikštėje. O visuomenines politines pažiūras, socialinę asmens orientaciją tapatinti su menininko kūryba visiškai nedera. Norvegai tebegerbia savo klasiką Knutą Hamsuną, nors griežtai pasmerkė jo simpatijas fašizmui.

Grįžtant prie paminklo rašytojui Cvirkai, svarbu pabrėžti, kad, žiūrint iš profesionalaus taško, tai vienas geriausių skulptoriaus Juozo Mikėno darbų. Kodėl? Sukurti ir miesto aikštėje pastatyti skulptūrinį paminklą žymiam žmogui yra labai sudėtinga, be to, retai pavyksta dėl daugybės niuansų, susijusių vienas su kitu.

Visų pirma, reikia perprasti herojaus individualybę – kas būdinga tik to žmogaus išvaizdai ir charakteriui. Kadangi paminklas stovės miesto aikštėje ar skvere, ypač svarbu nustatyti tinkamą skulptūros ir erdvės mastelio santykį. Jei skulptūra pavyksta, miesto aikštė ilgainiui tampa to asmens aikšte, kaip Marko Aurelijaus aikštė Romoje, Majakovskio aikštė Maskvoje, Mickevičiaus skveras Vilniuje ir t. t. Lietuvos sostinėje yra ir Petro Cvirkos aikštė, vadinasi, šis paminklas tapo žmonėms svarbus. Profesionalų nuomonė sutampa – stiprus kūrinys, kaip ir dauguma skulptoriaus Juozo Mikėno darbų. Pastabos dėl pernelyg aukšto ir ekspresyvaus pjedestalo nereikšmingos, nes aplinkinė erdvė reikalauja būtent tokio aukščio. Iš analogiškos paskirties paminklų, šiam kol kas neprilygsta nė vienas, pastatytas sostinėje. Viską lemia skulptoriaus talento mastelis.

Žaliojo tilto skulptūros buvo nukeltos visiškai teisingai, nes jos pastatytos, įgyvendinant propagandinį socialistinio monumentaliojo meno planą, priimtą dar 1918 m. Tačiau paminklas Petrui Cvirkai nepriskirtinas prie panašaus pobūdžio skulptūrų, todėl derėtų palikti jį ten, kur buvo pastatytas.