Plaukti per Vilnių kaip per jūrą
Lietuva yra viena iš tų šalių, kurios gali išgyventi be pasaulio dėmesio, nes turtinga istorija, kultūra, nuostabi gamta leidžia sukurti stiprią, nuo pasaulio dėmesio nepriklausomą, lietuvišką tapatybę. Tačiau „antroji lietuvių religija“ krepšinis byloja, kad lietuviams malonu, kai apie juos kalba pasaulis. Ir jie, kaip ir bet kurios kitos tautos žmonės, turi savo nevisavertiškumo kompleksą, kuris kartas nuo karto verčia iš užsienio turistų imti interviu tema: „Kaip jums Lietuva? Kuo ji jus nustebino“ ir pan.
Juo labiau Lietuvai svarbios užsienio rašytojų knygos apie ją. Tai retenybė. Praeitais šimtmečiais Lietuvoje lankęsi keliautojai taip pat rašė prisiminimus, bet sunku įvardinti šiuolaikinį anglą, prancūzą, vokietį, ispaną, kuris būtų atvykęs į Lietuvoje tam, kad ją išstudijuotų ir sukurtų apie ją visą knygą: ne, ne kelionių gidą, ne istorinę studiją, o būtent grožinės literatūros knygą.
Toks rašytojas atsirado, ir tai Thierry Clermont, paryžietis, sukūręs nuostabų „kelionių romaną“ apie mūsų šalį, kokio dar niekas nebuvo parašęs. Tai ne žinynas, ne dokumentinė knyga. Sunku apibrėžti jo žanrą. Kaip ten bebūtų – tai grožinė literatūra, nors joje nėra aiškios siužetinės linijos (esama romanų be aiškaus siužeto). Bet svarbiausia ne tai. Svarbiausia – meistriškai sukurtas pasakotojo paveikslas, kurį tapatiname su pačiu rašytoju, taip pat – stilius, sakinio ritmas, kurie ir sukuria meninio pasakojimo audinį.
Į knygą patenkate tarsi į atskirą pasaulį, atsiduodami užkrečiamai išpažinties intonacijai, ir drauge su autoriumi pradedate pažinti Vakarų žmonėms iš esmės nepažįstamą šalį. „Rytas, vėjo vos gaivinamas Gedimino prospektas. Sėdžiu kavinės terasoje – vienoje iš tų, kurios driekiasi palei šią didelę miesto arteriją, kertančią istorinius Vilniaus kvartalus ; nuo paladiško stiliaus katedros viršūnės į ją žvelgia trys šventieji : Kazimieras, Stanislovas ir Elena“.
Taip prasideda ši nuostabi knyga, į kurią pasineriate kaip į šiltą jūrą, pasiduodami jus užsupančioms bangoms. Ir tučtuojau jums pažeriamos dešimtys, šimtai detalių, kurias užfiksavo akylas personažo žvilgsnis: senutė, gatvėje pardavinėjanti gėles, žavinga šviesiaakė ilgablakstienė kavinės padavėja Evelina. „Ji man pasiūlo gabalėlį sūrio pyrago“... Ir jūs jau pajuntate šio pyrago skonį. Autorius, pasitelkdamas žodžius, kuria subtilų tikrovės audinį: žmonės, automobiliai, šviesos žaismas, kvapai, skonis. Taip pasaulį kaip impresionistinį paveikslą, turbūt gali pamatyti tik prancūzai.
Ir staiga – atsigręžiama į vidų, į save, pažvelgiama filosofiškai:
„Ar esu sužavėtas, ar nusivylęs? Susižavėjimas visada pranoksta troškimus ir lūkesčius, o viešnagės metu tai yra dar aktualiau. Nusivylimas gimsta dėl nepateisintų lūkesčių, dėl išsižadėto ar atmesto malonumo. Štai viena iš neabejotinų kelionių į nepažįstamus kraštus pamokų: susilaikyti nuo vilčių ir apsiriboti žiūrėjimu, klausymusi ir pojūčiais. Būti imliam ir prie nieko neprisirišusiam. Tiesiog iš smalsumo atsiverti staigmenoms, malonioms ar nelabai, netikėtiems dalykams“.
Ir taip visoje knygoje, kuri auga kaip medis, kerojasi į plotį ir aukštį. Pamažu atsiranda ne tik konkretūs Vilniaus gatvių ir kavinių pavadinimai, bet ir žmonės su konkrečiais, dažnai Lietuvoje žinomais vardais – rašytojai, politikai, mokslininkai, su kuriais susidūrė autorius. Štai Vytautas Landsbergis, štai Tomas Venclova... Autorius nepamiršta keliais žodžiais prisiliesti prie jų likimų, kartais biografijų, susijusių su krašto istorija. Bet tik prabėgomis, kad plauktų toliau tarsi kokiame nuostabiame sapne: į šalies istoriją, į šalies kultūrą. Pažvelgtų į Lietuvos praeities puslapius, jos „imperišką didybę“, unikalų Gedimino laikų skirtingų tautų taikų sambūvį, paminėtų, kad ji pirmoji išėjo iš SSRS sudėties, taip sunaikindama totalitarinę imperiją, pereitų prie antrojo pasaulinio karo metų, apsistotų ties holokausto tema… Lietuva prancūzo – ir apskritai prancūzakalbio vakariečio (belgo, šveicaro, kanadiečio, kuris skaitys šią kelionių romaną) – akyse iškyla iš užmaršties visa savo didybe ir sudėtingumu.
Kartu knyga, kuri, nepaisant vis gausėjančio faktų skaičiaus, nė akimirkai netampa enciklopedija. Ir viskas dėl to, kad nuolat skamba šis ramus, užsupantis, reflektuojantis, gyvas pasakotojo balsas. Mes faktiškai tampame juo ir nustebę pamatome, kokia įdomi užsieniečiui gali būti mūsų turtinga istorija, maistas, gamta, architektūra, kultūra, mūsų žmonių charakteris ... Mūsų kalba!
Thierry Clermont’as daug ir giliai rašo apie lietuvių kalbą, cituoja žodžius ir ištisas frazes, mėgaudamasis jais, jų skambesiu, aiškindamas jų reikšmę: laba diena, pinigai, arbata, dievas... Bando perteikti prancūzams šios „vienos iš seniausių indoeuropiečių kalbų“ skambesio žavesį.
Šią knygą taip pat pavadinčiau poetiška ir lyriška. Jame kartas nuo karto iškyla mylimosios, kilusios iš Rytų Europos ir susijusios su Vilniumi, moters įvaizdis. Asmeninis motyvas knygai suteikia išpažinties žavesio.
Ar Lietuvoje tebeaukojami žmonės?
Bet labiausiai autorius turbūt pabrėžia Lietuvos „paslaptingumą“, mistinę jos pusę. Jo aprašyme apsilankymas Trijų Kryžių kalne virsta mikroekskursija po ezoterines šio krašto gelmes. Ko vertas vien istorinės, susijusios su pagoniškąja lietuvių religija, vietos aprašymas; čia iki šiol išliko Lietuvos pagonių bažnyčios parapijiečių pagonių dievo Perkūno garbinimo kultas: iš akmenų išdėlioto apskritimo centre visada dega žvakė... Šventovė neturi sienų, geriau nei bet kokia siena – gyvų medžių siena aplinkui...
O netrukus, leisdamasis nuo Trijų kryžių kalno link upės, į Bernardinų sodą, herojus susiduria su prie medžio pririštu manekenu su amuletais ant krūtinės. „Ar tai aukojimo simuliakras? Ar vietiniai vis dar užsiima raganavimu ir praktikuoija galingus užkalbėjimus, burtus? Nedrįsau nufotografuoti šio negandas lemiančios, prakeiktos baidyklės. Ir vėl kažkas keisto, antgamtiško man ištiesė ranką, kaip jau buvo atsitikę su manimi prieš du mėnesius Bretanėje, apleistoje ir nedraugiškoje Agantono saloje, kuri pasiekiama tik esant atoslūgiui“.
Štai tipiška ištrauka iš knygos „Vilna Tango“. Matome, kaip vienas kelionės Lietuvoje epizodas panardina veikėją į jo paties prisiminimus, apie anksčiau aplankytas vietas ir šalis, pažadina filosofinius apmąstymus. Bet tai trunka neilgai, nes jį pavergia nauji įspūdžiai... Ir tame, šiame prustiškame – a la Marcel Proust – sąmonės sraute ir slypi visas knygos žavesys.
Tai reiškia, kad atsiras nauja informacija apie Lietuvą ir vėl bus pasinerta į savo gelmes.
Todėl šią knygą pelnytai galima vadinti ne tik „kelionių romanu“, bet ir „egzistencine proza“. Į Lietuvą atvyko ir kurį laiką čia gyveno ne taip sau sausų faktų konstatuotojas, bet gyvas žmogus, kurio sieloje kiekvieną akimirksnį Lietuva žadino jo paties mintis ir tuo jį praturtino.
Lietuva daugelį gąsdina
Ši knyga, žinoma, parašyta prancūzams – ji tikrai sukels jų didelį susidomėjimą ir norą aplankyti šią paslaptingą šalį, paskutinę Europoje apsikrikštijusią šalį, kurioje išliko pagonybė (autorius pabrėžia, kad Lietuvoje egzistuoja net valstybinė šventė, susijusi su pagoniškais tikėjimais – Joninės). Galbūt todėl europiečių sąmonėje Lietuvos įvaizdis išliko kaip kažkas laukinio, paslaptingo, mistiško ir kartu patrauklaus.
Dar XIX a. prancūzų rašytojas Merimė savo garsiojoje istorijoje „Lokis“ šią šalį apibūdino kaip bauginančią ir kartu traukiančią savo „laukiniškumu“. Ir galima sakyti – laisve. Ar atsitiktinai garsaus pasaulinio kino šedevro „Avinėlių tylėjimas“ herojus, baisusis Lekkeris kažkodėl turi lietuviškų šaknų. Gal dėl to, kad Lietuva tautų atmintyje nuo seno asocijuojasi su kažkuo tamsiu, nežinomu, bet kartu ir giliu?
Ne viskas knygoje „Vilna Tango“ yra tik žavėjimasis Lietuva, joje atsispindi ir šalies problemos. Tačiau ši knyga parašyta su didele meile mūsų kraštui, kurį autorius suvokia kaip istorinių, kultūrinių ir gamtos turtų lobyną, tam tikra prasme kaip pasaką. Pripažinkime: mums, neretai nevisavertiškumo komplekso kamuojamiems lietuviams, reikia tokio žvilgsnio „iš šalies“.
Ir tai yra viena geriausių reklamų Lietuvai pasaulyje. Nes tai ne sausa skaičių ar skandalinga a la „G taškas“ reklama, o intymi šią šalį pamilusio keliautojo išpažintis. Rašytojas šią knygą parašė nesavanaudiškai, tačiau Lietuva jam galėtų atsidėkoti už tokią nemokamą reklamą – jei ne ordinu, tai bent jau išleisdama šią knygą lietuvių kalba. Tikiuosi, Lietuvoje toks leidėjas atsiras.
Kaip vilniečius paversti turistais savo šalyje
Galima būtų paklausti: kam lietuviams, žinantiems savo istoriją, savo šalį, skaityti prancūzams parašytą knygą? Tai neteisingas požiūris! Kodėl apskritai žiūrime filmus apie Lietuvą? Kodėl amerikiečių ar vokiečių sukurtas filmas apie Lietuvą mums kelia tokį susidomėjimą? Pirmiausia mes gauname savo pačių veidrodį, sužinome, kaip mus mato užsieniečiai. Antra, sužinome daug faktų, kurių nežinojome, o užsienietis pamatė ir aprašė. Trečia, pamatę save tarsi iš šalies, tai, kas nustebino ir pradžiugino keliautoją, pradedame labiau vertinti save ir savo šalį, labiau ją mylėti ( nevisavertiškumo kompleksas išnyksta). Jei yra žmonių, besižavinčių mūsų šalimi, mes taip pat galime ir turime, nepaisant visų su ja susijusių problemų, žavėtis ja.
Tačiau svarbiausia – kita. Visi žinome, kaip svarbu pasijusti „turistu“ savo šalyje, savo mieste. Pavyzdžiui, man patinka dirbti su kompiuteriu Vilniaus viešbučių kavinėse: sėdėdamas kavinės kampe matau į viešbutį iš įvairių šalių atvykstančius turistus ir pats toks jaučiuosi. Pamiršti, kad čia gyveni metų metus, dešimtmečius: taip įgyjame naują žvilgsnį į šalį, į jos sostinę – Vilnių... Ir čia slypi laisvė, laisvė nuo laiko ir erdvės kalėjimo, kuriame visi esame įkalinti.
Vaikštau po Vilnių, Thierry Clermont’o aprašytas vietomis ir prisimenu jo knygos puslapius. Žiūriu jo akimis, tarsi pro padidinamąjį stiklą, į savo miestą ir savo šalį. Neslėpsiu, kad daug sužinojau apie savo šalį, apie savo miestą, apie faktus, kurių nežinojau ar žinojau bendrais bruožais.
Pora žodžių apie knygos pavadinimą. Kodėl „Tango“? Nes tai knyga, kurioje nuolat keičiasi įspūdžiai ir mintys , kaip keičiasi pozos ir judesiai šokyje. Knyga impresionistinė, nostalgiška ir... kviečianti į tolimas paslaptingas šalis, kokia Lietuva tapo prancūzų rašytojui Thierry Clermont iš Paryžiaus. Šia knyga jis suteikia laisvės ne tik prancūzams, kurie, norėdami neuždusti savo kasdienybėje, taip mėgsta tolimą nežinomą erdvę ir todėl daug keliauja, bet ir lietuviams, kurie bent jau skaitydami šią knygą gali pasijusti keliautojais savo šalyje ir taip pakilti virš savo gyvenimo ir tapti laisvais.
Norint suprasti šios knygos patosą ir atmosferą, užtenka pacituoti keletą autoriaus pasirinktų epigrafų (štai kur mes gyvename):
„Keistumas krašto, iš kurio ateinu“
Česlovas Miłoszas
„Ar gali būti, kad tas pats žmogus
Tuo pat metu
nubunda
Vilniuje
Varšuvoje
Paryžiuje?“
Marcelijus Martinaitis
„Mano tetai Havai, pats Vilniaus miestas buvo auksinis žiedas, pamestas Visatoje“
Grigorijus Kanovičius
