Ar „Lietuvos vartai į jūras“ sugrįš į gimtuosius namus?

Kilnojamųjų kultūros ir meno vertybių grąžinimas teisėtiems jų šeimininkams – nelengvai sprendžiama tarptautinė aktuali ir Lietuvai, kuri per šalies okupacijas ir aneksijas XVII–XX amžiuose neteko gausybės svetur išvežtų jos istorijai bei kultūrai svarbių objektų, problema.

Iš Lietuvos išvežto kultūros paveldo materialinė vertė gali siekti šimtus milijonų eurų, o jo istorinė vertė yra neįkainojama.

Ypač Lietuva nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai nacistiniai okupantai vietoje sunaikino ar išgabeno į Vokietiją nuo XIV amžiaus pabaigos Lietuvoje gyvenusios žydų bendruomenės kultūros ir meno vertybes, per amžius sukauptas Lietuvos žydų kultūros, religijos ir mokslo centruose, muziejuose. Dauguma jų nacių sukurto Alfredo Rosenbergo operatyvinio štabo okupuotiems kraštams pastangomis buvo išgabentos į Vokietiją, Frankfurtą prie Maino.

Čia atsidūrė ne tik gausybė senųjų retų spaudos leidinių, knygų, rankraščių, bet ir žymių žydų kilmės dailininkų I. Repino, I. Levitano, M. Šagalo paveikslai, skulptorių M. Antokolskio, M. Ginzburgo skulptūros, rašytojų L. Tolstojaus, Šolom-Aleichemo rankraščiai ir laiškai.

Vėliau šios ir kitos vertybės, Vokietiją okupavus sąjungininkų kariuomenei, kaip karo trofėjus pateko į JAV. 1960 metais Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybė sumokėjo pinigines kompensacijas už meno vertybių nusavinimą daugeliui valstybių, išskyrus tuo metu SSRS aneksuotas Baltijos šalis.

Tobulinosi Berlyne ir Paryžiuje

Žinomo Lietuvos mokslininko ir visuomenininko Antano Buračo (gim. 1939 m.) šių eilučių autoriui papasakota jo tėvo dailininko Jono Buračo 1938 metais sukurto paveikslo „Lietuvos vartai į jūras“ pagrobimo istorija – tipinis nacių elgesio jų okupuotuose kraštuose pavyzdys.

J. Buračas (1898 m. liepos 8 d. Sidariai, Šiaulėnų valsčius – 1977 m. sausio 15 d. Kaunas) – žinomas Lietuvos dailininkas, mėgęs grafikos, akvarelės ir aliejinės tapybos techniką, paliko nemažą kūrybinį palikimą.

1921 m. įstojęs į Kauno aukštesniuosius piešimo kursus ir po trejų metų juos baigęs, iki 1927-ųjų tęsė studijas Lietuvos meno mokyklos aukštajame skyriuje, tobulindamas savo grafikos įgūdžius pas žinomus dailininkus Adomą Galdiką ir Adomą Varną, akvarelės liejimo - pas Kajetoną Sklėrių, aliejinės tapybos – pas Justiną Vienožinskį ir Antaną Žmuidzinavičių.

Baigęs šias studijas, jis 1929–1930 m. toliau tobulinosi Paryžiuje ir Berlyne, kur lankė tapytojų studijas, dailės salonus ir parodas, klausėsi paskaitų. 1935 m. įstojęs į steigiamą Lietuvos dailininkų sąjungą dalyvavo jos rengiamose parodose Lietuvoje ir užsienyje, nesiekęs jokios tarnybos visiškai pasišventė kūrybiniam darbui.

Kauno kėlimasis

Po 1920 metais Lenkijos įvykdytos Vilniaus krašto okupacijos Kaunui tapus laikinąja Lietuvos sostine, čia įsikūrė valstybinės valdžios, švietimo ir kultūros įstaigos, universitetas, teatras, bankai.
Vystantis ir stiprėjant šalies ekonomikai, pačiai valstybei bei jos žmonių gerovei, atsirado poreikis statyti naujus modernius visuomeninius, kultūrinius ir gyvenamuosius pastatus. Jų projektavimu ir statyba užsiėmė dar gana jauni carinės Rusijos universitetus baigę gabūs ir kūrybingi architektai: Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas, Mykolas Songaila ir kt. Vien 1920–1938 m. Kaune pastatyta per 10 tūkstančių naujų pastatų.

Taip Kaunas iš eilinio pilko Rusijos imperijos provincijos miestelio tapo europietišku, turinčiu savitą moderniosios architektūros veidą, miestu. Kauno visuomeninius ir gyvenamuosius pastatus projektavę architektai pastatų išskirtinumą stengėsi pabrėžti per jų vidaus interjero puošnumą, tam pasitelkdami iškiliausius to meto Lietuvos menininkus.

1937 m. V. Landsbergio-Žemkalnio pradėti projektuoti ir miestui svarbioje K. Donelaičio gatvėje, kur buvo įsikūrę reikšmingi reprezentaciniai objektai Lietuvos bankas, Teisingumo ministerija, pagrindiniai šalies muziejai, pradėti statyti Prekybos, pramonės ir amatų rūmai turėjo parodyti ne tik stiprėjančią šalies ekonominę galią, bet ir tapti vienu iškiliausių to meto Lietuvos visuomeninių pastatų.

Architektas skrupulingai rūpinosi kiekviena rūmų įrengimo detale, apdailos medžiagomis, puošyba ir baldais, kuriuos pats ir projektavo. Rūmus papuošė skulptoriaus Broniaus Pundziaus kurti bareljefai, jo ir Liudviko Strolios sukurtos vazos, dailininko Petro Kalpoko freskos, Lietuvos vitražo mokyklos pradininko Stasio Ušinsko vitražai, taip pat didžiausias pastato įėjimo duris pabrėžęs stambus granito rutulys.

Tapė Smiltynėje?

1938 metais Klaipėdos prekybos ir pramonės rūmai, įsikūrę prie Biržos tilto, iki šių dienų neišlikusiame Biržos pastate, nusprendė naujai statomiems rūmams Kaune padovanoti paveikslą.
Rūmams tuo metu vadovavęs žinomas vietos verslininkas ir visuomenės veikėjas Kurtas Šarfeteris ir jo kolegos norėjo, kad klaipėdiečių padovanotas ir Klaipėdos jūrų uostą vaizduojantis paveikslas primintų ir pabrėžtų Baltijos jūros ir uosto svarbą Lietuvai, jos ekonomikai bei žmonėms.

Viešą konkursą įamžinti drobėje Lietuvos jūros vartus į pasaulį laimėjo dailininkas J. Buračas, mėgęs vasaras leisti pajūryje ir čia nutapęs nemažai darbų. Tikėtina, kad paveikslo dydis buvo suderintas su rūmus projektavusiu architektu, jam iš anksto buvo numatyta ir vieta. Maždaug 2 metrų aukščio ir 4 metrų ilgio paveikslas dailininkui buvo ir savotiškas iššūkis, nes panašaus dydžio darbų jis dar nebuvo nutapęs.

J. Buračo archyve išlikę paveikslo eskizai ir miesto bei uosto fotonuotraukos iš Smiltynės pusės – tai dailininko kruopštaus ir atsakingo darbo įrodymas.

Paveikslas buvo kuriamas viename iš Klaipėdos ar jos apylinkių pensionų, gal ir Smiltynėje.
Dailininko archyve išlikęs užrašas apie tai, kad už darbą jam buvo sumokėta 3,5 tūkstančio litų iš pagal konkurso sąlygas priklausiusių 5 tūkstančių, likusieji buvo išskaityti kaip konkurso rengėjų išlaidos už dailininko pragyvenimą pensione.

Galerijoje taip ir neatsidūrė

Savo kuriamo paveikslo dailininkas nuo pašalinių akių neslėpė, nes jo nuotrauka 1938 m. rugsėjo 16 d. pasirodė ir Klaipėdoje leistame laikraštyje „Vakarai“. Paveiksle vaizduojama Klaipėdos uosto ir miesto panorama, žvelgiant į juos iš Smiltynės pusės. Jame matomi šiandien, deja, jau išnykę Klaipėdos uosto ir miesto akcentai: Šv. Jono bažnyčia, turėjusi 75 metrų aukščio bokštą su laikrodžiu, Reformatų ir Laukininkų (Šv. Jokūbo) bažnyčios, „Lietūkio“ sandėliai, Locmanų bokštas, trąšų fabriko „Union“ aukšti, virš miesto besistiebiantys, kaminai...

1939 metų vasario 18 dieną įvykęs per 879 tūkst. litų kainavusių Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų iškilmingas atidarymas tapo svarbiu įvykiu ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai. Rūmų architektas V. Landsbergis-Žemkalnis už savo darbą buvo apdovanotas aukščiausiu Rūmų apdovanojimu – aukso „Darbo žvaigžde“, o rūmų antrojo aukšto vestibiulyje pakabintas J. Buračo paveikslas „Lietuvos vartai į jūras“ tapo reikšminga pastato interjero dalimi.

Deja, Lietuvos žmonės šiuo nauju pastatu džiaugėsi neilgai. 1940 metais Lietuvą okupavusi sovietinė valdžia jį nacionalizavo, o čia įsikūrę Prekybos, pramonės ir amatų rūmai buvo likviduoti.
Nacionalizavus pastatą, J. Buračo paveikslas buvo paskirtas M. K. Čiurlionio dailės galerijai, bet dėl nežinomų priežasčių jis iki nacistinės Vokietijos okupacijos pradžios į ją nebuvo perkeltas.

Patiko naciams

1941 m. vasarą Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, okupuotam kraštui valdyti buvo paskirtas generalinis komisaras. Juo tapo Andrianas von Rentelnas (1897–1946), savo būstinę įsteigęs Kaune, naujuosiuose Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose.

A. von Rentelnas buvo nacistinės Vokietijos politinis veikėjas. Gimęs Rusijoje ir ten praleidęs vaikystę gerai mokėjo rusų kalbą, save laikė Rytų problemų specialistu, tad buvo tinkamas vykdyti nusikalstamą nacių politiką, naikinant Rytų tautas, grobiant jų turtą, taip pat kultūros ir meno vertybes. Jis 1933–1935 m. vadovavo Vokietijos pramonės ir prekybos rūmams, todėl jo būstinės pasirinkimas Kaune galėjo būti ir neatsitiktinis.

Prabangą mėgęs nacių pareigūnas apsigyveno žinomo Lietuvos bankininko ir pramonininko Jono Vailokaičio 5 aukštų name Vienybės aikštėje, o savo būsto interjerui papuošti iš Lietuvos valstybinio dailės muziejaus Vilniuje įsakė atgabenti antikvarinius baldus.

Akivaizdu, kad Klaipėdos uostą ir miestą, kurį naciai laikė savu, vaizduojantis paveikslas rūmuose įsikūrusiems naciams patiko, o čia buvusios dailininko P. Kalpoko freskos 1942 m. jų įsakymu buvo uždažytos.

Kelias į Vokietiją

1944-ųjų liepą sovietinei armijai artėjant prie Kauno, J. Buračo paveikslas buvo išpjautas iš rėmų ir išgabentas kartu su kitu nacių Lietuvoje prisiplėštu turtu, o J. Vailokaičio namas kartu su čia buvusiais antikvariniais baldais nukentėjo nuo sprogimo (po karo buvo nugriautas).

A. von Rentelnas karo pabaigoje ar jau pasibaigus karui sovietinės karinės žvalgybos buvo susektas ir suimtas. 1946 m. už įvykdytus karo nusikaltimus jis buvo nuteistas mirties bausme pakariant.

Tikėtina, kad J. Buračo paveikslas 1944 metais atsidūrė Frankfurte prie Maino viename iš miesto muziejų. Apie tai užsimenama Šiauliuose 1981 m. išleistame leidinyje-kataloge „Jono Buračo tapyba“ (psl. 57), apie tai dailininko sūnui A. Buračui jo viešnagės JAV metu maždaug 1989 metais yra minėjęs ir žymus Lietuvos ir išeivijos žurnalistas, kraštotyrininkas, knygų leidėjas Bronius Kviklys (1913–1990).

Ar grįš į Lietuvą?

Nežinia, ar kas nors iš Lietuvos valdžios institucijų, atsakingų už iš Lietuvos neteisėtai išvežtų jai priklausančių kultūros ir meno vertybių sugrąžinimą, yra kreipęsis į Vokietijos atitinkamas tarnybas dėl šio paveikslo atgavimo.

2003 m. Vyriausybė yra priėmusi nutarimą, kuriame teigiama, kad bus siekiama suregistruoti visas iš Lietuvos neteisėtai išvežtas ar pagrobtas vertybes ir bus siekiama jas grąžinti į Lietuvą. Tačiau apie konkretų darbą ar pastangas dirbant su tarptautinėmis organizacijomis bei šalimis, turinčiomis iš Lietuvos išvežtų vertybių, visuomenė nėra informuojama.

Nežinia, ar kas daroma dėl nacių pagrobto ir išvežto Lietuvos žydų (litvakų) kultūrinio palikimo, nes jų gyvenimo XIV–XXI a. Lietuvoje istorijos muziejų anksčiau ar vėliau reikėtų įkurti, ką Varšuvoje 2014 m. padarė artimiausi mūsų kaimynai lenkai.

Viena iš turtingiausių ir galingiausių pasaulio valstybių Vokietija skiria didelį dėmesį iš jos neteisėtai išvežtų kultūros ir meno vertybių grąžinimui, tenkina ir kitų valstybių pretenzijas dėl neteisėtai iš jų išvežtų ir Vokietijoje atsidūrusių vertybių, ir tai tampa normalia tarptautine praktika. Pavyzdžių, kai vertybės grįžta pas teisėtus savininkus, daugybė.

Belieka paklausti, kada šia sudėtinga ir nelengva, bet savo valstybei ir jos žmonės reikalinga veikla rimtai užsiimsime ir mes?