Kaip XXI a. pradžios istoriniai reliktai, jie atskleidžia tik specifinės komunikacijos kalėjime kultūros paviršinį luobą ir dalį problemų, su kuriomis susidūrė kaliniai iki 2019 m. liepos. Net trumpai pasivaikščiojus buvusio kalėjimo teritorijoje, galima rasti gausybę pavyzdžių, kaip įkalinti vyrai skaičiavo iki jų laisvės atėmimo bausmės pabaigos likusias dienas.
Vienas jų – improvizuoti sieniniai kalendoriai. Galima aptikti ir labai specifinių politinių pareiškimų, tokių kaip SS ženklas ir svastika viename neremontuotų bendrų trumpalaikio įkalinimo kamerų.
Taip pat esama religinių įrašų ant Lukiškių sienų, kurie atspindi Dievo (ne)buvimą kalėjimo viduje.
Be abejo, higiena buvo didelė kalėjimo administracijos ir kalinių problema.
Akivaizdu, jog reguliarių heteroseksualinių santykių stygius buvo aktualus klausimas įvairių kategorijų kaliniams – kamerose dar matyti daug atitinkamo pobūdžio folkloro pėdsakų.
Galiausiai dar vienas ne mažiau svarbus dalykas – daugybė humoro apraiškų kalėjimo viduje. Taigi kodėl dabar nepradėjus tiesiog nuo trumpo šių kasdienio gyvenimo istorijos sluoksnių tyrimo pačiame Lukiškių paviršiuje?
Kalėjimų istorijai tyrinėti Lenkijos nacionalinės atminties institutas (IPN) paprastai pasitelkia restauratorių ir muziejininkų naudojamas technologijas. Taikant EDXRF (rentgeno spindulių dispersijos fluorescencijos) ir X-ray (rentgenoskopijos) tyrimo metodus, lenkų specialistams pavyko ištirti vidinius sluoksnius.
Poznanės Gestapo kalėjimo sienas lenkų mokslininkams apdorojus tokiu pat būdu, kaip ir senovines freskas bažnyčiose, vokiečių okupacijos laikotarpiu nuo 1939 iki 1941 m. padaryti įrašai ant kalėjimo sienų vėl tapo matomi. Kodėl po įvairiaspalviais Vilniaus istorijos sluoksniais negalėtų būti prievartos pėdsakų?
Varšuvoje, kur 2017 m. buvo uždarytas panašus į Lukiškių kalėjimas, X paviljono kieme buvo atlikti didelio masto archeologiniai ekshumavimo darbai. Vykstant brutaliai kalėjimo likvidacijai, 1944 m. rugpjūčio 2 d. čia SS būriai nužudė daugiau nei 600 kalinių.
Kadangi Lukiškės buvo tiek sovietų, tiek vokiečių okupantų represijų vieta, kodėl po pastatų paviršiumi negalėtų būti persekiojimus, kankinimus ir žudynes vykdžiusių būrių paliktų pėdsakų?
Profesionalūs archeologai ir meno istorikai turėtų pasinaudoti šiuo pereinamuoju etapu ir pamėginti dokumentuoti kai kuriuos po dažytu paviršiumi ir žeme glūdinčius materialius sluoksnius.