Šis magiškojo realizmo šedevras visada masino kino kūrėjus, bet rašytojas niekada nedavė sutikimo kūrinį ekranizuoti. „Tokio filmo sukurti neįmanoma“, – teigdavo jis.
Tiesa, filmais yra virtę kai kurie kiti G. G. Marquezo kūriniai. Holivudo prodiuseris Harvey Weinsteinas pirmą kartą susidūrė su rašytoju 1983 m., kai jie sulygo dėl kūrinio „...apie gražiąją Erendirą“ ekranizacijos. Tuomet G. G. Marquezas filmui parašė scenarijų.
H. Weinsteinas prisimena savo nerimą, kai paskambinęs rašytojui pranešė, kad filmą teko sutrumpinti, nes testo metu auditorija atrodė nekantraujanti. Tada G. G. Marquezas pernelyg neprieštaravo.
Praėjus daugeliui metų, H. Weinsteinas vėl privertė autorių kalbėtis dėl „100 metų vienatvės“ ekranizacijos. Visų nuostabai, pagaliau leidęsis į derybas, G. G. Marquezas staiga iškėlė neįtikėtiną sąlygą filmo kūrėjams: „Nufilmuoti visą knygą, bet vienam skyriui skiriant tik dvi minutes – ir taip kasmet – visus 100 metų.“
Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčia – paminklas Klecko mūšiui
Besibaigiančių viduramžių žmonės buvo giliai tikintys. Jie noriai ieškodavo Dievo apvaizdos ženklų, užuominų, jas imliai interpretuodavo. Taip pat užsidegę ieškodavo ir Viešpaties paramos, o jos sulaukę skubėdavo atsidėkoti.
Gerai žinomas siužetas iš 1514 m., kai prieš mūšį su maskvėnais Konstantinas Ostrogiškis meldė Dievo paramos. Pasiekęs pergalę, kaip padėkos ženklą didysis etmonas Vilniuje pastatė dvi naujas cerkves. Panašiomis aplinkybėmis Vilniuje iškilo ir Šv. Jurgio bažnyčia. Tiesa, ne po mūšio prieš maskvėnus, o po pergalės prieš totorius ties Klecku 1506 m.
Nuolatiniai Krymo totorių reidai į valstybės gilumą kėlė didelį nerimą, netgi tapo viena pagrindinių priežasčių apjuosti Vilnių mūro įtvirtinimais. Tad, kai 1506 m į seimą Lydoje susirinkusius Lietuvos ponus bei didįjį kunigaikštį Aleksandrą pasiekė žinios apie netoliese siaučiančias totorių pajėgas, suskubta veikti.
Kilmingųjų vedama Lietuvos kariuomenė totorius aptiko ties Klecku dabartinėje Baltarusijoje. Ten juos rugpjūčio 6 d. ir sumušė. Visgi galbūt tiksliau derėtų sakyti, kad ne rugpjūčio 6-ąją, o Švč. Mergelės Marijos Snieginės dieną. Būtent jos garbei, turbūt įsivaizduojant Marijos Didžiajai Kunigaikštystei suteiktą globą bei pagalbą, ir buvo funduota bažnyčia, o vėliau ir vienuolynas, pergalei prie Klecko atminti.
Tą savomis lėšomis atliko tuometis Trakų vaivada Mikalojus Radvila, tikriausiai pats kovęsis pergalingame mūšyje su totoriais. Tik jau gerokai vėliau Švč. Mergalės Marijos Snieginės titulas buvo pakeistas į Šv. Jurgio.
Koks karalius rėmė Biblijos vertimą į lietuvių kalbą
2017-ieji dalyje pasaulio bei Lietuvoje buvo Reformacijos metai. Nes 1517 m. spalio 31 d., paskelbdamas savo garsiąsias 95 tezes bei kviesdamas į disputą, turbūt pats to nesitikėdamas, Martinas Lutheris įžiebė stulbinantį Bažnyčios persitvarkymo sąjūdį. Vienas jo postulatų buvo tikėjimo tiesų skleidimas vietinėmis kalbomis bei šventųjų tekstų vertimas į jas.
Sekdami M. Lutheriu, į vokiečių kalbą išvertusiu visą Šventąjį Raštą, tokio paties darbo ėmėsi daugybė reformatorių. Pastangos į lietuvių kalbą išversti ir išleisti Senąjį ir Naująjį Testamentus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei suintensyvėjo XVII a.
Vienas žymiausių bandymų tai atlikti buvo susijęs su Boguslavu Samueliu Chylinskiu. Šis Šventežeryje reformatų ministro šeimoje gimęs ir vėliau Kėdainių gimnazijoje besimokęs jaunuolis 1653 m. gavo stipendiją vykti lavintis į Vakarus. Kurį laiką studijavęs Nyderlanduose ir dėl Abiejų Tautų Respublikoje prasidėjusio „Tvano“ negalėjęs grįžti namo, B. S. Chylinskis išvyko į kitą Lamanšo pusę.
Tuo metu Anglijoje vyravo entuziazmas Bibliją išversti į kuo daugiau kalbų, pavyzdžiui, valų, airių ar net turkų. Tad B. S. Chylinskio jau pradėtas vykdyti sumanymas pakliuvo į tinkamą terpę. Jaunuolis buvo remiamas įvairių asmenų, kurių vienas buvo moderniosios chemijos tėvu laikomas Robertas Boyle`is.
Sumanymas parengti Šventąjį Raštą lietuvių kalba sulaukė net tuomečio Anglijos valdovo Karolio II paramos. Šis beprecedenčiu įsaku nurodė kiekviename name ir bažnyčiose suole rinkti pinigus lietuviškos Biblijos leidimui. Tačiau dėl surinktų pinigų paskirties prasidėję ginčai viską sutrukdė: 1660 m. pradėti spausdinimo darbai niekad nebuvo pabaigti, o vienintelis žinomas išlikęs nebaigtas spausdintos lietuviškos Biblijos egzempliorius dabar saugomas Londone, Britų bibliotekoje.