Valdovų rūmų muziejaus Restauravimo skyrius yra įsikūręs Naujuosiuose rūmuose, esančiuose Kražių gatvėje, Vilniuje. Šio skyriaus restauratoriai konservuoja ir restauruoja archeologinius objektus, rastus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Į jų rankas patenka metaliniai, keramikiniai, stikliniai, odiniai, mediniai, tekstiliniai ir kitokie radiniai. Oda ypač „įnoringa“ medžiaga, gal todėl Lietuvoje yra vos keli archeologinės odos restauratoriai. Viena jų, Jurgita Kalėjienė, pasitinka su šypsena, kuri nuo jos veido nedingsta kalbant apie odinius radinius ir jų istorijas.
– Esate dvidešimties metų darbo patirtį turinti archeologinių radinių restauratorė-ekspertė. Grįžkite į praeitį ir priminkite, kokie motyvai paskatino pasirinkti restauratorės profesiją?
– Tiesą sakant, restauratore tapau atsitiktinai – planavau studijuoti teisę arba politikos mokslus, bet paskutinę akimirką pakeičiau nuomonę ir pasirinkau avantiūrą – archeologiją. Archeologiją studijavau Vilniaus universitete, kur gavau ne tik istorijos, archeologijos, bet ir archeologinių radinių konservavimo ir restauravimo žinių pagrindus. Vėliau daug mokiausi Prano Gudyno restauravimo centre. Buvo labai įdomu, nes į viena susijungė ir subtilus rankų darbas, ir daug mokslo sričių: biologija, chemija, fizika, istorija, archeologija.
– Archeologija turbūt yra ta sritis, kurioje daugiausiai nežinomųjų: Jums į rankas pakliūva radinių dalys, kurios neįgudusiai akiai gali atrodyti nereikšmingos. Kokios mintys užplūsta iš archeologų gavus dėžę radinių?
– Daugiausiai mes restauruojame Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje rastus objektus. Šioje teritorijoje ilgą laiką vyko intensyvus gyvenimas, tad radinių yra tikrai labai daug: gauname dėžes, pilnas konservavimui ir restauravimui skirtų objektų. Odiniai radiniai ypatingai sudėtingi: bėgant laikui žemėje siūlai ir kitos tvirtinimo medžiagos suyra, odiniai dirbiniai išsiskaido į atskiras detales, praranda formą, todėl mane pasiekia dažniausiai tik kaip atskiri elementai. Be to, oda išsisluoksniuoja, todėl dažnai randame kelis vienos detalės sluoksnius. Atsisėdusi prie dėžių su archeloginių radinių fragmentais galvoju, kiek „šachmatų kombinacijų“ čia gali būti. Tam, kad toje medžiagų masėje būtų galima kažką įžvelgti ir rasti, pirmiausia reikia būti perskaičius daug literatūros, susipažinti su Lietuvos ir Europos archeologų radiniais, išmanyti laikotarpį ir jo bruožus – kokie daiktai tuo metu buvo gaminami ir naudojami bei nuolat atnaujinti turimas žinias.
– Vadinasi, dirbate tarsi detektyvai, ieškote menkiausių užuominų apie objektus?
– Teisingai, ieškojimai vyksta kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, čia turiu avalynės apačios komplektą su pakulne, kuri buvo dažyta raudonąja ochra. Nors plika akimi raudoną spalvą sunku įžvelgti, bet padarius fotografiją mikroskopu spalva išryškėjo ir atsiskleidė. Beje, tai yra unikalus radinys Lietuvoje. Toks apavas buvo madingas XVII a. Europos diduomenėje. Valdovų rūmų teritorijoje aptiktas apavas su raudonai dažyta pakulne taip pat greičiausiai priklausė aukštos kilmės asmeniui.
Dar viena detektyvinė istorija ir fantastiškas objektas – medžioklinių sakalų kepurėlės. Į mano rankas patekęs radinys buvo susilankstęs, praradęs išvaizdą, bet pradėjau ieškoti pradinės formos, nagrinėjau kiekvieną siūlės skylutę. Grąžinus dirbiniams pirminę formą ir išvaizdą vis dar nežinojau šių dirbinių paskirties. Nunešiau fotografui, kuris grįžo su enciklopedine informacija – pasirodo, tai yra sakalų kepurėlės. Apėmė neįtikėtinas jausmas! Su kolegomis publikavome straipsnius apie šiuos unikalius radinius ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse.
– Kitų sričių restauratoriai darbe laikosi etikos kodekso. O kaip yra su archeologinių odinių radinių restauravimu, toks kodeksas ar taisyklės egzistuoja?
– Žinoma. Yra kelios pagrindinės taisyklės, kurių reikia laikytis. Pirmiausia, tai minimali intervencija – „ko gali nedaryti, to ir nedaryk: daryk tik tai kas būtina“. Restauruojant archeologinius radinius būtina išsaugoti informaciją, nes šie radiniai labai svarbūs informacine prasme, jie teikia žinių apie tuos Lietuvos istorijos laikotarpius, apie kuriuos turime labai mažai ikonografijos ir rašytinių šaltinių. Taip pat labai svarbu, kad restauravimo metu pridėti nauji elementai būtų lengvai pašalinami: kalbu apie materialias medžiagas. Panaudotas medžiagas pašalinti galima, o štai jų poveikio objektams dažniausiai – todėl kaskart kažką pridedant, reikia gerai apgalvoti ir numatyti, kaip tai paveiks objektą ateityje. Kaip ir minėjote, šie principai galioja visose restauravimo srityse. Taip pat labai svarbu yra užfiksuoti visą galimą informaciją bei dalintis šia informacija su kitais restauratoriais.
– Archeologiniai radiniai dažnai nėra tokie estetiški ir traukiantys akį kaip paveikslai ar baldai, čia viskas sudaryta iš nuotrupų. Kas Jus darbe stebina labiausiai?
– Archeologinių radinių restauratoriaus darbe nemažai rutinos kaip ir dirbant kitus darbus, tačiau bet kuri diena gali būti tavo atradimų diena: archeologai pradeda savo tyrimus perkasoje, o mes juo tęsiame ant laboratorijos stalo, apsiginklavę mikroskopais ir kitomis priemonėmis.
Labai stebėjausi rengdama eksponatus parodai „XIII a. žingsniai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Unikali avalynė iš Valdovų rūmų archeologinių tyrimų“, kurioje pristatėme ypač vertingus archeologinius XIII a. odinius radinius iš Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos. Tai itin dailiai pasiūta, išskirtinės konstrukcijos avalynės pora. Šie batai buvo rasti mediniame pastate, kuris datuojamas XIII a., o jo aplinkoje buvo aptikta ir daugiau unikalių radinių, pavyzdžiui, polichromine tapyba bei kaulo ir rago detalėmis puoštas medinis balnas. Šie radiniai atskleidžia vieną ankstyviausių Vilniaus miesto kūrimosi istorijos epizodų ir gali būti siejami su XIII a. pabaigos diduomene. Taigi, kaip minėjau anksčiau, archeologiniai radiniai suteikia neįkainojamos informacijos apie laikotarpį, apie kurį turime labai mažai rašytinių ir ikonografinių šaltinių.
Kitas fantastiškas atvejis mano darbo kasdienybėje: gavau radinį, įvardintą, kaip varinis padėkliukas, iš viršutinių archeologinių Valdovų rūmų teritorijos sluoksnių. Nuvalius radinį paaiškėjo, kad tai lėkštelė, pagaminta iš aukštos prabos sidabro lydinio, auksuota. Joje įmušti žymaus XVII a. auksakalystės centro, Augsburgo miesto ir jo meistrų ženklai. Susisiekus su kitais Europos muziejais, paaiškėjo, kad išgraviruoti savininko inicialai greičiausiai priskirtini Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Cecilijos Renatos (1611–1644 m.) dvaro freilinai, Rozinai Margaritai Frein fon Egenberg (apie 1621–1649 m.).
– Kas jums teikia daugiau džiaugsmo – restauravimo procesas, ieškojimai ar rezultatas, kai baigus darbą galite pamatyti išvaizdą, formą atgavusį eksponatą?
– Visi darbo etapai ir procesai yra įdomūs. Labai įdomu žvelgti į atskirus elementus gavus archeologinę medžiagą tiesiai iš perkasos ar iš muziejaus saugyklų, pabandyti kažką joje įžvelgti, tyrinėti, atrasti. O galutinis rezultatas irgi visuomet džiugina: kartais jis būna stulbinantis, kartais tiesiog gražus praeities fragmentas.
– Ar nesudreba ranka, liesdama kelių šimtų metų amžiaus eksponatą? Juk tai didžiulė atsakomybė.
– Žinoma, kad baisu. Bet pradžioje dirbi šalia vyresnių, didesnę patirtį turinčių kolegų, kurie tau visada gali patarti, padėti. Tiesa, aš su oda daug dirbau ir viena, bet kaip sakoma, „jei įmeta į vandenį, imi ir plauki arba nuskęsti“. Buvo nedrąsu, bet įgaunant daugiau patirties ir pasitikėjimo savimi, tai praėjo. Tik radiniai niekada nesiliauja stebinti, pvz., prisiliesti prie XIII a. pab. odinių radinių yra ypatingas jausmas, priverčiantis pagalvoti apie anuomet gyvenusius žmones ir juos pajausti.
– Verčia susimąstyti, kas tie žmonės buvo, kokie jie buvo, ar panašūs į mus?
– Čia turiu restauruotą vaikišką aulinį, kurio išlikusi tik viršutinė dalis, tad padą teko atkurti iš plastiko. Šis vaikiškas aulinis labai organiškas: liko visos raukšlytės, atsiradusios jį nešiojant. Tai ypatingas objektas, nes vaikiški odiniai auliniai yra itin reti archeologiniai radiniai: vaikui paaugus, aulas dažniausiai būdavo nupjaunamas ir oda naudojama antrą kartą, nes tai buvo vertinga ir brangi medžiaga, kurios paruošimas užimdavo metus laiko, o kartais ir ilgiau. Vaikai dažniausiai bėgiodavo basi arba apauti naginėmis, vyžomis. Valdovų rūmų teritorijoje rasti vaikiški aulinukai priklausė pasiturinčių dvariškių, galėjusių sau leisti tokią prabangą, vaikams.
Apskritai, oda labai informatyvi medžiaga: gali matyti ne tik juos padirbinusio amatininko, meistro darbą, bet ir savininko, kuris tuos daiktus nešiotojo, avėjo ir kitaip naudojo paliktus pėdsakus. Vis pagalvoju, kad būtų labai įdomu persikelti į tuos laikus, nes sunku įsivaizduoti, kaip žmonės mąstė, kokie jie buvo. Kartais būna, randi tokių dalykų, kurių niekaip logiškai negali paaiškinti. Netgi skaitant Tarpukario Lietuvos tekstus justi kitoks mąstymas, todėl XIII a. žmonių mintis tikrai sunku įsivaizduoti.
– Kokių asmeninių charakterio savybių reikia restauratoriui?
Manau, žingeidumo, noro ieškoti, atrasti ir suprasti. Ir kantrybės labai daug reikia.
– Visuomenė restauratorius dažnai įsivaizduoja tylius, ilgus mėnesius palinkusius ties vienu objektu. Kaip yra iš tiesų?
– Restauratorių darbo spektras labai platus, turime išmanyti archeologiją, istoriją, chemiją, fiziką, biologiją ir visas naująsias technologijas, kurias galime panaudoti atlikdami savo kasdieninius darbus. Kartais turime būti menininkai, kurie perteikia praeities grožį. Kartais mes būname ir šou atstovai, pristatantys savo darbus ir atradimus, taip kad tiktų jaunajai kartai, bet nenuviltų ir senolių. Nesame tylūs ir judame daug: vien apeiti visas Valdovų rūmų sales apžiūrint ir prižiūrint eksponatus užtrunka nemažai laiko. Tad, manau, mes sėdime mažiau nei eilinis biuro darbuotojas. Kas gali būti nuostabiau, nei pradėti naują darbo savaitę Renesansinėje Valdovų rūmų muziejaus menėje, kur atliekame eksponatų priežiūrą?