Architektai ėmėsi provokacijos: jei galiotų dabartiniai reikalavimai – Nacionalinė dailės galerija nebūtų pastatyta

Nacionalinės dailės galerijos (NDG) išorinį kiemą išbraižė... raudonos linijos. Ar jos žymi ribą, kurios negalima peržengti? Lyg ir ne, tačiau tikrai kažkur veda. Štai – akys susminga į pacituotą sausą įstatymo paragrafo žymę, kurioje nurodomi pastato architektūrinės dalies neatitikimai. Štai čia, pavyzdžiui, netinkamas turėklų aukštis, o šičia – turėtų būti naudojami taktiliniai vaikščiojamo paviršiaus indikatoriai, rodantys kryptį neregiams. Ar čia pristatomas pastato konversijos projektas? Klaustum, jei nežinotum, kad NDG vyksta paroda „Sankirtos“, kviečianti pažvelgti į architektūros profesiją iš kitos barikadų pusės.

Instaliaciją „NDG. Neįmanoma architektūra“ įgyvendinę architektūros studijos „Office de Architectura“ architektai – Jautra Bernotaitė, Andrius Ropolas ir Paulius Vaitiekūnas – nė kiek neabejoja: architekto darbas yra manevravimas tarp daugybės nepavaldžių aplinkybių, įstatymų ir reglamentų.

Nyksta galimybės sukurti kažką unikalaus

Architektas A. Ropolas sakė, kad pagrindinė šios instaliacijos žinutė – parodyti, kiek daug biurokratijos yra architektūros profesijoje: „Ribojimai, reglamentai, įstatymai ir t.t. Yra manoma, kad architekto profesija – kūrybinė. Net patys architektai vengia apie tai kalbėti, – profesija virsta gan technine ir biurokratine. Tačiau ji ideologizuojama, dažnai parodoma gražiau, nei yra iš tiesų.“

A. Ropolas atviras, – šioje parodoje iškelta negražioji, įstatymais reglamentuota architekto profesijos pusė.

„Daug visokių sudėtingų niuansų – reikia laviruoti. Nėra taip, kad jie [reglamentai, įstatymai] blogi – dalis gal ir geri, padeda / didina saugumą, standartizuoja dalykus, bet kartu su tuo nyksta galimybės padaryti kažką unikalaus, išskirtinio. Bet kurie sprendimai, kažkiek nukrypstantys nuo normos, – iš esmės, dažnai draudžiami. <...> Su šita paroda / instaliacija norėjome atkreipti dėmesį, kad nėra viskas taip paprasta ir laisva, yra daugybė apribojimų“, – pastebėjo architektas.

Architektė Jautra Bernotaitė sutiko su kolegos nuomone, – reglamentai standartizuoja architektūrą, sprendinius.

„Pratęsčiau mintį, kad ne tik riboja architekto kūrybinę laisvę, kartu atsiranda saugikliai, ribojimai. Žmonės tampa mažiau sąmoningi, mažiau budrūs, tuos ribojimus vėl padidiname. Ne visi reglamentai / įstatymai blogi, bet kai kurie – perlenkia lazdą.Taip, ši paroda – mūsų žvilgsnis į NDG, į pastatą, kuris tapo pavyzdžiu, nagrinėjamu per šiandienos techninius reglamentus ir atitikimus, ir ar mes šiandien galime pastatyti kažką panašaus. Taip, čia tokia virtuvė, kuri mažiau matoma, bet ji egzistuoja. Architekto kasdienybė – manevruoti tarp tų visų ribojimų, reglamentų, kūrybiškumo“, – sakė ji.

Mažėja kūrybinės kalbos

Instaliacijos žymose – nėra daug paaiškinimų, jie užrašyti architektūriškai biurokratine kalba, veik citatos iš reglamentų, įstatymų.

„Nes vėlgi, žmonės įsivaizduoja, kad architektūra – tai kūryba. Ypač universtitete, kai studijuoji, turi kūrybiškai aprašinėti savo sprendinius, bet kai pradedi dirbti, matai, kad reikia ne tiek kūrybiškai aprašinėti, kiek sausai, pagal įstatymą, remtis teisine kalba. Citatos parašytos tikrąja, darbine, o ne romantizuota, kūrybine kalba, kurios vis mažėja“, – konstatavo A. Ropolas.

Įstatymai kinta, kartais – kas pusmetį, nuolat skelbiamos įstatymų redakcijos, vyksta atnaujinimai. Todėl, anot A. Ropolo, jeigu ir neseniai darei panašų projektą, turi vėl nuodugniai susipažinti su įvestomis naujovėmis.

„Būtų gerai nuodugniai viską persiskaityti, nes kažkur gali būti niuansas, kuris pasikeitė, tad, jei prieš pusę metų darei projektą, tai nereiškia, kad eisi tuo pačiu keliu, gausi leidimą, pritarimą, gali būti, kad atmes, nes kažkas pasikeitė“, – pažymėjo jis.

Prasilenkia su dabar egzistuojančiais reglamentais

Apskritai, NDG pastato architektūra instaliaciją kūrusiems architektams patinka. A. Ropolas nemano, kad ten yra daug tobulintino, bet vieną kitą elementą, anot jo, galima būtų ir labiau pritaikyti – keičiasi ir visuomenės poreikiai.

NDG sukurta instaliacija, A. Ropolas pabrėžė, nėra pareiškimas, kad architektūros sprendiniuose yra kažkas nelegalaus – įstatymai atgaline tvarka negalioja: „Tuo metu viskas buvo legalu, suderinta. Bet jau praėjo nemažai laiko po galerijos rekonstrukcijos, įstatymai pasikeitė. Norėjome parodyti, kad pagal dabartinius įstatymus galerijos tokios, kokia yra dabar – mes negalime pastatyti. Žmonės dažnai sako, kokie senamiesčiai yra gražūs, stebisi, kaip anksčiau architektai gerai darydavo, o kodėl jie dabar negali taip padaryti? Jeigu mes išplėstume savo kūrinį iki senamiesčio – jis visas raudonas būtų.“

Architektas P. Vaitiekūnas sutiko su kolega – pasirinktas kelias panaudojant raudoną juostą parodyti, kas šiuo metu prasilenkia su egzistuojančiais reglamentais, tačiau tai labiau bandymas – maksimaliai abstrahuoti.

„Bandėme atkreipti dėmesį, nežymėjome konkrečiai visų neatitinkančių kampų. Tai nėra kritika pastatui, mums jis labai patinka, nuostabi šio pastato konversija, įgyvendinta 2009-aisiais (architektai Audrius Bučas, Gintaras Kuginys, Darius Čaplinskas, – aut. past.) <...> Nemaištaujame, nekritikuojame pastato šiuo darbu, priešingai, juo žavimės, tai noras atkreipti dėmesį į tamsiąją, dažnai nematomą architektūros pusę“, – sakė P. Vaitiekūnas.

NDG pagrindinis pastatas suprojektuotas 1968 m., pastatytas 1980 m. – gan šiuolaikiškas ir modernus. Jo autoriai – architektai Gediminas Baravykas ir Vytautas Vielius. Kalbant apie rekonstrukcijas, ar jos atneša daug pokyčių į pastato gyvenimą, kas kiek laiko turėtų vykti, ar tobulinant būtina laikytis įstatymo raidės?

„Klausimas, kiek dažnai turėtų vykti statinių rekonstrukcijos – nežinau, ar tikslus. Ar rekonstruojame, tarkim, Kairo piramides, gotikines katedras? Kulto pastatai, taip, jie yra rekonstruojami, jei laikui bėgant keičiasi poreikiai, neišsitenkama, atsiranda naujų paskirčių patalpos... Rekonstruojant yra privaloma atsižvelgti į galiojančius reglamentus, jais vadovautis, norime to ar ne“, – pažymėjo P. Vaitiekūnas.

Nuolatinis balansavimas

Dvilypė situacija – architektas turi sukurti kažką kūrybiško, stengtis neįsprausti savęs į rėmus, kartu ir puikiai išmanyti skaičius, įstatyminę bazę. A. Ropolas patvirtina: turi būti 50 proc. teisininku ir 50 proc. laisvu kūrėju, kuris savęs neriboja.

„Sudėtinga, nuolat balansuoji. Apskritai, tai verčia susimąstyti apie architekto profesiją, jos ateitį. Jeigu taip eisime ir toliau, – kiek liks kūrybingumo, kiek visa tai taps reglamentų ir įstatymų kopijavimu? Beje, jie dažnai prieštaraujantys vienas kitam... Galbūt tai vienintelė paguoda architektams, nes dirbtinis intelektas vien dėl to negalėtų projektuoti, – reikia žmogiško faktoriaus kažkaip išpręsti tuos prieštaravimus, ką jau ir kalbėti apie kūrybinę viziją! Galbūt mintys skamba kiek pesimistiškai, bet instaliacija truputėlį nuplėš tą glamūro šydą nuo profesijos“, – su siekiu atskleisti architekto profesijos realybę pažindino A. Ropolas.

Verčia pergalvoti architektūros vertybes

Parodoje taip pat galima pamatyti architekto Dariaus Čiutos projektuotą objektą „Aukščiausias vėliavos stiebas“. Punktyrinės linijos atveda upės link, kur iš betoninės vėliavos stiebo bazės leidžiasi 330 metrų ilgio plieno lynas. A. Ropolas įžvelgė panašią projektų konotaciją.

„Mūsų darbas irgi gan linijinis, plokščias, nėra tūrio, D. Čiutos kūrinys – taip pat neturi dimensijos. Tai iš dalies reprezentuoja šiandienos ekonomiškumo siekį. Netgi architektūra kartais tampa ne trimačiu, bet dvimačiu objektu, nes reikia taupyti kaštus. Be reglamentavimo susiduriame su kaštų klausimu. Nėra padejavimas, bet verčia pergalvoti tam tikras architektūros vertybes arba akcentus. Reikia racionaliau naudoti resursus – tiek dėl ekologijos, tiek dėl finansų. Architektūra dėl to irgi keičiasi, nebūtinai į blogąją pusę, bet tokios tendencijos. Siekis kuo minimalesnėmis priemonėmis padaryti efektą – architektų galvose jau yra gyvas. Anksčiau reikėdavo papuošimų, apdailos, grožių – dabar vyksta diskusija apie tai, ar apskritai kažko reikia, – jeigu galima nedaryti – geriau nedaryti“, – apie šiandien architektūros lauke iškylančius vertybinius klausimus kalbėjo A. Ropolas.

P. Vaitiekūnas sutiko su pastebėjimu, kad resursų saugojimo tema šiandien aktuali, – ne tik architektūroje, bet ir kiekvienoje srityje: „Kalbant apie finansinę architektūros išraišką, finansinę pusę – logiška stengtis būti optimaliu savo sprendimuose. Bet vėlgi, tas optimalumas galbūt mus sustabdo nuo kažkokių gerų, ilgaamžių medžiagų pasirinkimo, kurios pratęstų pastato tiek ilgaamžiškumo, tiek jo estetinę reikšmę ir t.t.“

Su architektūros stilių kaita, modernizmo pradžia, industrine revoliucija, tęsė P. Vaitiekūnas, atsisakyta pastatų dekoravimo – vardan dekoravimo.

„Pastatas tapo funkcine mašina – gyventi. Visų dekorų, kvarbatkėlių – nebeliko. Kalbant apie pastato estetikos pasirinkimą – viskas prasideda nuo aplinkos, kurioje jis projektuojamas. Gamtinė aplinka, miesto senamiestis, industrinė teritorija, be abejo, kontekstas formuoja architektūrinę estetiką“, – kalbėjo architektas.

Paklausta, ar ateityje neišvengiamas suvienodėjimas, J. Bernotaitė sakė, kad tai, be abejo, vyksta, bet ateityje laukia daugiau rekonstrukcijų, konversijų – ne vien naujos statybos: „Pastatai bus pritaikyti naujai funkcijai, prikelti naujam gyvenimui. Tai ir tvarumas – ne naujomis statybomis užsiiminėti, bet pritaikyti jau esamą infrastruktūrą.“