„Sergejus Loznica istorinės atminties konstravimo temą perkelia į kitą lygmenį – pasišvęsdamas asketo nuolankumo ir atradėjo aistros reikalaujančiam darbui netyrinėtuose archyvuose, naujam gyvenimui prikelia praeities artefaktus ir atkuria nusitrynusius arba sąmoningai nutrintus atminties sluoksnius. Naujausioje savo juostoje režisierius ne pirmą kartą kelia klausimą, ar istorija pajėgi išmokyti teisingai rinktis ir nedaryti lemtingų klaidų“, – teigia festivalio įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.
Įkontekstinti istoriją
33 771 – tiek žydų tautybės Ukrainos piliečių 1941 m. rugsėjo 29–30 d. sušaudė nacistinės Vokietijos kareiviai Babin Jaro dauboje, plytinčioje Kijevo šiaurinėje dalyje. Vietos gyventojai nepasipriešino egzekucijai. Pasitelkdamas neviešintą archyvinę medžiagą, S. Loznica studijuoja šios tragedijos kontekstą: nuo pirmosios vokiečių okupacijos dienos Ukrainoje iki šalies tapimo sovietine respublika.
Didžioji dalis filme panaudotos medžiagos – mėgėjiški vaizdo įrašai, padaryti nacių eilinių jiems specialiai išduotomis vaizdo kameromis. Subjektyvus karo matymas, išlaisvintas nuo propagandos klišių ir įtampos prieš profesionalų objektyvus, priartina žiūrovus prie vaizduojamų įvykių ir paverčia juos tragedijos liudininkais.
„Archyviniai kadrai, kuriuos naudoju filmuose, yra išskirtinės vertės – tikiu, kad jie atskleidžia šiuolaikinei auditorijai labai aktualias temas. Montuodamas juos, kėliau klausimą, kas yra žmogus – kur jis prasideda, kas jam daro įtaką ir kiek jis geba pats pasireikšti. Nes tai, ką jis daro, yra padiktuota konteksto, kuriame jis egzistuoja“, – teigia režisierius.
S. Loznica atkreipia dėmesį, kad apie Babin Jaro tragediją pusę amžiaus buvo paprasčiausiai tylima. Vėliau ji sulaukė tik saujelės istorikų dėmesio. 7-ajame dešimtmetyje egzekucijos vieta buvo paversta pramoninių atliekų išmetimo vieta. Režisierius gilinasi į įvykio aplinkybes ir kelia klausimą, kodėl griuvus Sovietų Sąjungai, o Ukrainai atgavus nepriklausomybę, šalį sukrėtusi tragedija liko išstumta iš kolektyvinės atminties.
Meistriškumo dirbtuvės: konstruojant istorinę atmintį
S. Loznica surengs ir meistriškumo dirbtuves „Konstruojant istorinę atmintį. Sergejus Loznica dalijasi patirtimi kuriant archyvinės dokumentikos filmus“, kuriose ne tik remsis archyvinės dokumentikos kūrimo patirtimi, bet ir atskleis šio proceso užkulisius. „Scanoramos“ organizatoriai atkreipia dėmesį, kad seminaras skirtas ne tik vaidybinio ir dokumentinio kino profesionalams, bet ir istorija bei kultūra besidomintiems žiūrovams – S. Loznica ne vienus metus kvestionuoja sovietinių ir postsovietinių šalių realybę posttiesos eroje, keldamas kintančios tapatybės ir užmirštos atminties klausimus.
Viena stipriausių Lietuvos kino prodiuserių Lineta Mišeikytė pratęs jo mintis antroje meistriškumo dirbtuvių dalyje „Konstruojant istorinę atmintį: sovietinės realybės atkūrimas vaidybiniame kine. Johano Rencko serialo „Černobylis“ atvejis“. Serialo vykdomoji prodiuserė Lietuvoje, sustygavusi sudėtingą techninį orkestrą, pasidalys patirtimi, kaip rekonstruoti sovietmetį šiandien ir, prave
rus mūsų atminties duris, atkurti 24 kadrus melo per sekundę. Aptardami kino galimybes studijuoti totalitarinių režimų dehumanizavimo praktikas, pranešėjai pristatys paskaitų diptiką, įgyjantį išskirtinį aktualumą šių dienų kontekste.
Meistriškumo dirbtuvės „Konstruojant istorinę atmintį. Sergejus Loznica dalijasi patirtimi kuriant archyvinės dokumentikos filmus“ (rusų k., vertimas į lietuvių k.) ir „Konstruojant istorinę atmintį: sovietinės realybės atkūrimas vaidybiniame kine. Johano Rencko serialo „Černobylis“ atvejis“ (lietuvių k.) vyks lapkričio 7 d. 12.00 val. ir 14.00 val. „Hilton Garden Inn Vilnius City Centre“ konferencijų salėje.
Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 4–14 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.