Paradoksalu, bet nesaugu yra būti kitokiu ne tik politikoje, bet ir meno pasaulyje! Sekuliarizmo nualintoj ir „apšvietos“ visuomenėje jeigu nepritari maintreamui, kuris ankščiau buvo susijęs su HETERO, o dabar su HOMOnormomis – būsi pasmerktas, paniekintas, nuteistas. Tą rodo jau ir JAV demo(n)kratijos teismų sprendimai – smerkiantys teisėjus jeigu jie atsisako pripažinti gėjų ir lesbiečių santuokas, kaltais pripažįstami gydytojai, atsisakantys žudyti negimusius kūdikius, ES mokyklose nukabinami kryžiai vasltybinėse mokyklose, „visažinių ir visagalių“ Strazbūro teisininkų dėka slaugytojos greit neteks galimybės nešioti kryželį ant kaklo slaugos namuose. Noriu ne tik parašyti Jums, p. Kairy, kad pamąstytumėt ar esate teisus, bet taip pat ir atsisveikinti su „Aura“, nes šokio teatras yra jau nebe tas, ir ne dėl to, kad ten šoka beveiki visi užsieniečiai. Beje, priminsiu, kad kažkada atsisveikinau ir su akademine bendruomene, dėl tos pačios priežasties – nes išdrysau pasakyti tiesą ne tik apie save, bet ir apie kitus.
Kažkada naiviai tikėjau kad mokslas arba menas gali išgelbėti pasaulį. Tais veidmainiais su togomis, kurie prisidengdami heteronormos šydu, skleidžia LGBT propagandą iki šiol vadinasi „profesoriais“, save laiko nacionalinėmis vertybėmis ir gauna nacionalines premijas, netikėjau niekados. Ateis ir jiems eilė – vienam liūdnai pagarsėjusiam rektoriui iš Kauno jau atėjo. Harvardui taip pat ateis laikas. Kada nors visi nusiimsim antpečius, titulus, ir ordinus, ir stosim prieš galutinį Teismą. Atėjo laikas atsisveikinti su „menininkais“, ir ypač tais, kurie pačio meno sąvoką seniai iškreipė ir pavertė jį savo kuoktelėjusių idėjų propagandos mašina už valstybės pinigus. Dabar galėsite mane griebti už gerklės, kalti prie kryžiaus ar kaltinti internalizuota homofobija bei siųsti pas psichiatrus, bet ateistine propaganda daugiau nuodytis nebenoriu. Kaip rašė švedų poetas Bruno K. Oijer savo knygoje Kol nuodai veikia (vertimas L. Ruokytė et al):
„Sienos durys langinės ir užraktai
senovinis amatas
visas laikas kurį paskyrėme
visas sumanumas kurį pasitelkėme
kad apsisaugotume vieni nuo kitų“
Taigi, grįžkim prie reikalo. Vicemere, užsipuolėte Kauno tarybos narį A. Raižį dėl išsakytos kritikos Kauno šokio teatrui „Aura“. Jūs ir visi kiti pasmerketė žmogų, kuris bandė apginti tradicines vertybes ir nenori žiūrėti šizofrenijos šiame veidmainysčių, konfliktų ir degradacijos amžiuje? Tos Raižio kalbos negirdėjau – ir klausyti nenoriu. Bet svarbiausias yra kitas momentas. Žmogus puolamas dėl savo vertybių, dėl bandymo pasakyti ką jis galvoja apie „meną“ ir bedievių visuomenę. Ar nemanote, kad taip jau per daug? Kaip mes suprantam meną ar mokam kalbėti apie jį čia kitas klausimas. Patyčios, homofobija, pakantumas kitokiam mąstymui yra didelė problema, bet čia ne apie tai. Taip, Kauno šokio teatras „Aura“ ir jo vadovė Birutė Letukaite daug pasiekė (beje, tikrasis vardas Birūta Komskienė- nežinau kodėl jo reikia gėdytis kada yra toks gražus senovinis tautinis vardas). Taip „Aura“ garsina Kauną ir Lietuvą. O gal tik save ir savo netikrą ego? Ar tas garsinimas priimtinas visiems čia kitas klausimas?
Buvau „Auros“ nariu nuo šokėjo ir savanorio iki projektų vadovo bei festivalio direktoriaus. Mano buvę studentai dirbo „Auroje“ vadovaujančiose pareigose. Birute Letukaitė – mano beveik šeimos narys, mano Mokytoja ne tik Auroje, bet ir universitete. Sunkiausiai ir kalbėti apie savo artimą, nes krikščioniškos vertybės man nėra svetimos, o ir biblija mus moko – „mylėk savo artimą kaip pats save“. Taigi, rašau Jums, Simonai ir Birūta, kaip artimoms sieloms, nes visus jus myliu, bet meilė nereiškia būti aklam ir fanatiškai priimti tai, ką darot. Man artimi ne tik savi, bet ir visos sielos, ir tas pats A. Raižys, kuris turi teisę išsisakyti savo nuomonę. Argi ne nuomonių įvairovę turim švęsti prieš tapdami Kaunas Europos kultūros sostine 2022? Aš visada buvau, anot rašytojo R. Granausko, „mažutėlių“ pusėje, ir visada gyniau nuskriaustuosius ir labiausiai pažeidžiamus, kurie neturi galios apsiginti arba išsisakyti. Kažkada tai buvo LGBT, moterys (te atleidžia man feministės ir gėjai- aš nebesu su jomis ar jais nebežinau kaip juos net vadinti – vyrais ar moterimis), dabar tie, kurie bando apginti tradicinę šeimą ir jos vertybes.
Taigi, išdryskime daiktus įvardinti tikrais vardais. Kaip mokesčių mokėtojai, mes turim pilną teisę klausti ar Kauno šokio teatras „Aura“ ir jo vadovė Birūta Komskienė ne per ilgai piktnaudžiauja miesto teatro statusu? Dėl meno kokybės galima diskutuoti, aišku jei „meną“ supranta tik menotyrininkai – ir jį vertins tik „kreivi“ ir „kreivytės“- tai mes toli nenueisim. „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“. Šis rašinys taip pat savotiškas menas, o gal postmodernus performansas nes jis sukels reakciją – vieniems ašaras, kitiems – juoką ar džiaugsmą.
Bet svarbiausia, ką noriu pasakyti. Gal jau laikas „Aurai“ tapti nepriklausomais, t.y. privačiu teatru žinant, kad šimtai šokėjų (ir ne tik šiuolaikinio šokio) neturi ne tik valdiškos algos, bet ir stogo virš galvos? Ar ne laikas atsisakyti auriškų bendruomenių kai žinom kaip skursta miesto vietos bendruomenės, kaip gyvena pensininkai ir bedarbiai? O gal jau pribrendo laikas „Aurai“ gauti nacionalinio teatro statusą? Jei taip – tai pradėkim apie tai diskutuoti. Juk Kaunas galėtų šioje srityje pralenkti Vilnių, nes būtent Kaunas, o ne Vilnius yra šiuolaikinio šokio lopšys. Mano galva – Aura seniai pribrendo naujiems iššūkiams. Birutė Letukaitė yra lygiavertė O.Koršunovui, E. Nekrošiui, P. Bausch, R. Castellucci arba S. Waltz, tačiau labai tikiu, kad ne kūniškoj būties sampratoj „Aura“ kapstysis, o ieškos dvasinių gilumų, kaip to mus mokė K. Stanislavskis, J. Miltinis, K. Antarova ir kt. giliai suvokę teatro šaknis ir prasmę.
Šokio teatrui „Aurai“ reikia spyrio į užpakalį. Labai gera gyventi kai žinai, kad alga garantuota, bet ar ne pats laikas išeiti iš komforto zonos? O gal jau laikas į pensiją? Šiek tiek pabadauti kaip tikriems menininkams? Labai gera būti elitu, bet gal leiskim pasireikšti ir kitokiems, kurie scenoje gal nebedemonstruos savo genitalijų viešai? Jūs nebijot išsirengti nuogai, galit prisikalti savo genitalijas Raudonoj Aikštėj kaip vienas „genijus“ Maskvoj arba nusiskusti intymias „vietas“ viešai, kaip tai padarė viena „feministė-menininkė“ Vilniaus užupio „festivaly“, tačiau jūs ne kūnai, o sielos. Ir kuo greičiau pripažinsit tai – tada Jūsų visas menas, kylantis iš kūniškos būties sampratos, nebus vertas nė sudilusio skatiko. Ilgai tylėjau, net ir tada kai vienas „Auros“ „artistas“ iš Vakarietiškos „civilizacijos“, kurią pelnytai Jo Dieviška Malonė A.C. Bhaktivedhanta Swamis Prabhupada pavadino „vaginos laižytojų civilizacija“, man pasiūlė „į snukį“ kuomet pasakiau kad jie „gromuliuoja seniai sukramtytą“. Ar tokio meno mums tikrai reikia? Ar dar neatsižiūrėjom vaginos monologų ir aborigenų penių teatro, „Kristaus šlapime“ šiuolaikiniame „mene“? Maniau, kad Shoping and f****g era jau seniai baigėsi teatre? Ar padoru, kad apsinuoginę merginos kilnoja kojas viešai o mes atsistoję joms rėkiam bravo? Ar Kauno Savivaldybė neturėtų pagalvoti apie tai, kad remti vieną menininką beveiki 15 metų iš eilės finansuojant privatų teatrą yra per didelė prabanga, kuri žaloja pačią kultūrą?
Atsisveikinu su „Aura“ nes ji nebėra mano idealas, ir labai linkiu Birutei nebesekti Isadoros Duncan pėdomis nes jos likimas buvo tragiškas ir iš to reikia mokytis. Moterys, kaip vaikai ir seneliai, turi būti vyrų globojamos ir saugomos, o feminizmas bei kunilingo gerbėjai ir gerbėjos tik stumia jas į tolimesnį išnaudojimą. Kur tie tikrieji vyrai plačiapečiai? Ar liko tik trečioji „niekatroji“, „uni“ lytis? Liberalizmas kultūroje ir politikoj, kaip ir V. Adamkaus politika ar L. Donskio idėjos, duoda savo vaisius. Bet tik Vydūno, V. Kavolio, A. Šliogerio intelektualinio palikimo dėka galime suprasti, kad ir Lietuvoje politika, kultūra (religija) ir seksualumas labai susiję, o iš liberalizmo gero negali būti nieko. Lietuva dar negreitai, bet bus laisva nuo politikų ir „akademikų“ kuriems rūpi tik valdžia-žinojimas (pagal M. Foucault), prestižas ir pinigai. Menininkai – „šūdros“ arba darbininkai- amatininkai, anot Vedų – žemiausia kasta, t.y. Karaliaus linksmintojai, ir susireikšminę egoistai parduodantys savo idėjas už pinigus. Geriausias to pavyzdys Lietuvoje – mūsų siuvėjas ar dizaineris Juozulis – vieniems jis pusdievis, kitiems – demonas (atleiskit, nepamenu jo prekės ženklo). Tad iš menininkų nieko ir negalima tikėtis. Bet politikai ar valstybės tarnai (jeigu jie dorybingi) klausosi patarimų ir semiasi žinių iš dvasininkų, išminčių, ir taip buvo per amžių amžius.
Beje, mane pažįstančios moterys misoginija tikrai manęs neapkaltins, nes jos puikiai žino, kad visada buvau jų pusėj. Žinau, kad sakysit – blogas tas paukštis, kuris savo lizdą teršia. Bet mano namai yra ne VDU, ne „Aura“ ir net ne Kaunas ar Lietuva. Jokių IZMŲ taip pat negarbinu ar su jais nebesitapatinu. Mano namai yra pas Šri Krišną – Aukščiausią Dievo Asmenį, todėl dabar, kad visi nurimtumėme, pasakysiu Jums visiems vieną maldą: „Te laimė šypsosi mūsų visatai, o pavyduolių pagieža teatslūgsta. Te visos gyvosios būtybės atranda ramybę praktikuodamos bhakti jogą, nes pasirinkdamos atsidavimo tarnystę jos ims rūpintis viena kitos gerove. Tad tarnaukime Aukščiausiajai transcendencijai, Viešpačiui Šri Krišnai, ir te mintys apie Jį mūsų niekada nepalieka“. (iš Srymad Bhagavatam 5.18.9)