Bet mūsų dvasia neįstengia raudoti. Ji nuslopinta, sugniuždyta negailestingos kovos už būvį. Už duoną kasdieninę. Kiekvieną dieną – vien blogos naujienos. Ant stalo padėtas kuklus kasdieninis valgis, kuriuo malšiname alkį, bet prie dvasinio alkio, dvasinio skurdo jau taip pripratome, kad jo nebejaučiame. Beveik...
Tik literatūros „mohikanai“ nerimsta, nenori susitaikyti su tokia padėtimi, nors kai kurie plunksnos darbininkai jau irgi rezignuoja, antai rašytojas Pranas Kutkaitis prieš keletą metų Atgimime apgailestavo: „...Knyga rūpi daugmaž vienam iš dešimties [manyčiau, tai būtų labai geras rodiklis! – V. D.]. Airijos vištidžių darbininkams knygos nereikia, Seimo nariams nereikia, benamiai apskritai nemoka skaityti, o vidurinio sluoksnio inteligentija turi kompiuterius... Čia išeities nėra.“
Nors iš tikrųjų viskas dar nėra tokia tragiška, kaip atrodo. Bibliotekos, nors ir skurdžiau aprūpinamos, turi sukaupusios gausius knygų fondus. Pasiūlo savo skaitytojams ir periodikos, nors, žinoma, ne tiek, kiek norėtųsi. Nerimauta dėl mažų kaimo bibliotekėlių uždarymo, tačiau išeitis buvo rasta – po tolimesnius provincijos kaimus važinėja mobilios bibliotekos ant ratų. Technologinės inovacijos, spartinančios mūsų gyvenimo tempą, pasiekia ir rajonų mokyklų bibliotekas. Jose diegiama moderni skaitytojų aptarnavimo sistema MOBIS. Viešosios bibliotekos rengia virtualius susitikimus su žinomais prozininkais, poetais, kultūros ir mokslo žmonėmis. Gyvenimas vis tiek juda į priekį. O prie knygų kas nori, tas randa kelią. Bet, deja, dažnai ir laiko, ir noro pritrūksta.
Knygos, net jei perkamos, anaiptol ne visada skaitomos. Pažįstu verslininkų, save laikančių inteligentais, kurie pasimala kartą kitą knygų mugėse, užeina į knygynus, kad sužinotų populiariausių knygų pavadinimus, perkamiausių autorių pavardes, ir staiga „užsidega“ aistra knygoms. Erdvaus buto ar namo sieną paskiria knygų lentynoms ir krauna į jas visą reitinginį jovalą. Svarbu, kad knygos būtų kuo storesnės ir kuo prašmatniau įrištos. Pasidaro puošnų savo turimų knygų katalogą. Visos knygos sunumeruotos ir antspauduotos vardiniu ekslibrisu. Tik nė viena neperskaityta. Knygos čia yra tik rafinuota interjero detalė, pirštu prikišamai rodanti šeimininko išprusimą ir kultūros lygį.
Iš dalies tokie turtingi knygų „mylėtojai“ kolekcininkai užtikrina, kad kol kas nebankrutuoja leidyklos ir knygynai. Tai nebūtų blogai, bet lazda turi du galus – ir leidyklos, ir knygynai bando atspėti, kas galėtų tikti į tokio „kolekcininko“ lentyną, todėl kaip įmanydami pataikauja jo skoniui, jo supratimui. Štai priežastis, kodėl išleidžiama tiek daug menkaverčio skaitalo ir kodėl jis taip įžūliai braunasi į reprezentacines knygynų erdves – pirkit mane ir laikykit.
Esama ir „klaninio“ pobūdžio problemų. Rašytojas Romualdas Lankauskas su neslepiamu kartėliu sako: „Galima ir 80–ies metų jubiliejų pasitikti be jokios knygos, kai jau seniai esi nepageidaujamas autorius... Paskutinį romaną pasiūliau šešioms leidykloms, bet kai kurios, teksto net neskaičiusios, nepareiškė noro išleisti. Kita, lyg ir žadėjusi leisti, kai kažkokie „ekspertai“ peržiūrėjo rankraštį, atsisakė leisti“ (Lietuvos žinios, 2012-02-01).
Kultūros ministerijos leidybos programų paramos šis rašytojas taip pat nė sykio negavo. Knygą „Jūra, bet nebe ta“ 2009 m. išleido savo lėšomis vos 100 egzempliorių tiražu, nes savigarba jam neleidžia eiti „su ištiesta ranka“ ir ieškoti privačių rėmėjų. Ar Lietuvoje daug dar gyvų rašytojų klasikų, kad leidžiame sau niekinti tokio masto asmenybę? Juk Lankauskas sukūrė „naują inteligento tipažą“, lietuvių prozą praturtino „glaustos novelės modeliu“, jo kūrinių yra išversta į 10 Europos kalbų (čia remiuosi litreratūros kritikės Jūratės Sprindytės teiginiais).
Nejau drakoniški laisvosios rinkos dėsniai veikia ir kūrėjų gildijoje? Gal rašytojas teisus, kalbėdamas apie „užsakytas draugelių ir literatūrinių vaidilučių panegirikas“ arba prokuroriškus verdiktus, lemiančius, kad „nepageidaujamas autorius“ visada lieka už borto?
Pagarba už indėlį (o jis nenuginčijamas) į lietuvių literatūrą, už vaisingą kūrybinį darbą turbūt jau irgi yra atgyvena, nepriimtina versliam, konkurencingam ir ciniškai apsukriam meno (?!) pasauliui. Kur kolegų supratimas ir parama? Meilę ir pagarbą liete liejame prie kapo, bet gyviesiems dažniausiai esame abejingi. Sakysite, čia literatūros diletanto virkavimai? Bet panašią nuomonę viešai dėsto ne vienas žinomas rašytojas, o ir kitų sričių menininkai.
Eseistas, poetas ir dramaturgas Rolandas Rastauskas rašo: „Prisiminus, kaip gyveno Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas ar Gintaras Beresnevičius, apima klaikus įniršis. Tačiau pažvelgus į knygų lentynas ar leidyklų suvestines, kartais sukirba „piromaniškas“ noras tam tikrą tos produkcijos dalį paleisti plėnimis“ (bernardinai.lt, 2011-2-12).
Jeigu jau RoRa išmuštas iš pusiausvyros, tai ko tikėtis dar nepripažintiems, „neatrastiems“, kantriai laukiantiems savo eilės? Arba nujaučiantiems, kad tos eilės pabaiga gal tik prie kapo duobės… Ir tada ypač liūdnai suskamba bardo Kosto Smorigino dainos „Cigaretė“ pabaiga: „...ir nukris į šlapią molį/ jau nebereikšmingi pelenai/ ir beliks ranka numoti,/ kad kvailai, kvailai nugyvenai...“
Velnioniškai gaila matant, kaip plečiasi nyki dvasinio skurdo dykra. Taip yra ir todėl, kad vienas po kito tyliai „išeina“ geriausieji. Ryškiausios lietuvių literatūros žvaigždės, tautos sąžinės balso – Justino Marcinkevičiaus jau nebėra. Gal todėl ir mūsų sąžinė prikimo.
Kad gyvendami keistos vertybinės amnezijos laikais galutinai nepamirštume moralinių orientyrų, atsiverskime Justino Marcinkevičiaus knygą „Dienoraščiai ir datos“, Viktorijos Daujotytės monografiją „Raštai ir paraštės“, Valentino Sventicko „Apie Justiną Marcinkevičių“...
Paskutinius gyvenimo metus Zervynų kaime, tarp išlakių pušų, tylomis atsiskyręs praleido nenuilstamas novelės meistras Juozas Aputis. Man jį primena „Vieškeliuos džipai“ su neįskaitomo rašto autografu.
Kiti sakosi jau parašę paskutines savo knygas ir jų balsuose girdėti nusivylimo kartėlis. Bet yra ir bravūriškai optimistiškų – Romualdas Granauskas, išleidęs „Tris vienatves“, sakosi turintis „parako“ dar bent dviem knygoms. Kazys Saja irgi džiaugiasi nauja knyga „Skudurėlių takas“...
Dievaži, nesame gi mes jau tokie „nuvargę“, kad nebeturėtume kada paimti į rankas gerą knygą! Bet gal jau nebemokame skaityti, nebemokame suprasti, nebeįstengiame to, kas vertinga, atskirti nuo niekalo? Gal todėl ir mūsų dienos – vien blogos naujienos? Gal todėl jau taip pripratome prie dvasinio skurdo, kad vienintelis „kultūringas“ veiksmas yra įmūryti dar vieną „plytą“ į neskaitomų knygų lentyną?