Popiežius Pranciškus pandemijos metu susitiko su žurnalistu Austenu Ivereighu ir kalbėdamiesi suprato, kad vieno interviu neužteks papasakoti viskam, kuo popiežius gali pasidalinti su pasauliu – taip gimė knyga „Nesiliaukime svajoję“.
Knygoje „Nesiliaukime svajoję“ popiežius Pranciškus dalinasi savo asmeniniais išgyvenimais ir atvirai pasakoja, kaip smarkiai jį pakeitė trys jo paties gyvenimo krizės. Jo nuomone, sunkumai gyvenime ar krizės suteikia mums pasirinkimą, ir jei turime drąsos keistis, iš krizės galime išbristi geresni, nei buvome.
Popiežius Pranciškus kandžiai kritikuoja dabartinę krizę sukėlusias sistemas ir ideologijas, kalbėdamas apie pasaulinę ekonomiką, kai siekiama tik pelno, nesirūpinama žmonėmis ir kenkiama aplinkai, taip pat apie politikus, kurstančius žmonių baimę ir pasinaudojančius tuo, kad padidintų savo galią.
Jis taip pat pateikia daug išmintingų ir taiklių minčių apie netradicinio mąstymo vertę, kodėl turime smarkiai sustiprinti moterų lyderystę Bažnyčioje ir visoje visuomenėje, pasakoja, ką sužinojo Buenos Airių gatvėse vaikščiodamas su šiukšlių rinkėjais ir dar daug dalykų.
„Popiežius užduoda klausimą, ką gali padaryti vienas žmogus, ką gali padaryti bendruomenė, ką gali padaryti tauta krizės akivaizdoje. Ir pateikia savo atsakymus, visiškai nevyniodamas į vatą, nuoširdžiai, kaip jis geba, įliedamas savo asmeninę patirtį, savo gyvenimo istorijas, kaip pasirinko kunigystę, kaip sirgo, savo kelionių patirtis, su pamąstymais, kas yra žmogus apskritai, kaip jis atsiveria krizės akivaizdoje“, – pasakojo V. Maskvytė.
„Ji padės rasti atsakymus, ką gali padaryti tu, ką gali bendruomenė, kaip įmanomas žiaurumas, jei yra Dievas, kaip jis tai leidžia – jis pateikia atsakymą“, – sakė literatūros ekspertė.
Kita savo tematika panaši knyga – Aurelijos Savickienės parašyta „Misionierius. Antanas Saulaitis – žmogus, kuris visada šypsosi“.
Tėvą Antaną Saulaitį būtų galima vadinti kunigu be sutanos: jis nepataikauja Bažnyčiai, nesmerkia tų, nuo kurių nusisuka kai kurie dvasininkai. Jis niekada nepameta savo tikėjimo kelio, net kai išbandymai, atrodo, ne žmogaus jėgoms. Tėvas Antanas žino, kokia sprangi pabėgėlio duona, kokia ta tikroji Amerika, kurioje doleriai ant medžių neauga. Kaip atrodo akistata su mirtimi, kai akimirksniu turi reaguoti ir išsigelbėti.
Vieno žmogaus istorija – ne tik apie misijas Brazilijoje, o ir apie visą gyvenimą teiktas dovanas kiekvienam, nepaisant rasės, lyties, tautybės ir net tikėjimo.
„Kai tapau apysenis, ėmiau stebėtis, kiek žmonių, įskaitant ir bendradarbius, dalyvauja konferencijose, suvažiavimuose, kongresuose, kelionėse, renginiuose, kursuose ir viso išgyvenimo nuotykį saugo savo širdyje. Dievo dovanos mums juk tam ir duotos, kad dalytumės gyvenimo patirtimi, nuomonėmis, viltimis.
Kai prieš penkiasdešimt metų keliavau 78 valandas autobusu į Amazonės širdį, kasdien rašiau įspūdžius smulkiomis raidėmis užrašų knygelėje ir pasitaikius pašto skyriui tuos puslapius siunčiau savo tėveliams. Mama taisydavo kalbą, tėvelis perrašydavo mašinėle ir išsiųsdavo paštu „Draugo“ dienraščiui, taigi tą mėnesį perrašytos gyvos žinios, įspūdžiai ir mintys tapdavo dar viena knygos dalimi.
Mintys, įvykiai, išgyvenimai, klausimai, mįslės – visa tai užrašoma su viltimi, kad bus naudinga ir įdomu Dievo ir žmonių akivaizdoje susidarant savą požiūrį į gyvenimą, ieškant šviesos, vilties ir paguodos“, – taip pasakoja pats A. Saulaitis.
Tai žmogus, apdovanotas išmintimi ir gyvenimo patirtimi. Jis rašo, kaip jis mato mus. Aš manau, kad tik pasaulio žmogus gali pamatyti ir Lietuvos traumą, kas padaryta, ir pasakyti, ką su tuo daryti. Kaip jis sako, užtenka kentėti, lenkti nugarą ir reikia pradėti kovoti už savo laisvą gyvenimą“, – pasakojo V. Maksvytė, pridurdama, kad tai labai šilta, jauki, jautri, lengvai skaitoma knyga, kurią galima tiesiog pasidėti ir atsiversti, jei kyla nerimas ir neberandi, kur atsispirti.
Agnė Žemaitytė knygoje „Banga: nėra ko bijoti!“ iš arčiau supažindina su garsia gydytoja Banga Kulikauskaite, kuri ne tik buvo žinoma kaip ta, kas kurią gimdyti važiuodavo moterys iš visos Lietuvos, bet ir savo pavyzdžiu parodžiusi, ką reiškia kova su onkologine liga ir kaip jai nereikia pasiduoti.
„Ar įmanoma priimti savo nelaimę taip, kad tavo vaikai, kuriuos ji taip pat skaudžiai paliečia, neliktų tik sužeisti, bet išmoktų viską mylėti ir už viską dėkoti Dievui? Kaip išmokti gyventi be pykčio? Ar įmanoma, o gal ar normalu mylėti savo vėžį ir priimti jį kaip Dievo dovaną, t. y. su dėkingumu? Ar įmanoma matyti savo gyvenimą gražų, net jei jis labai skaudus? Ar įmanoma džiaugtis gyvenimu, net jei jį nusiaubė „bomba“? Ar įmanoma paskui mylėti Dievą ir būti Jam dėkingam, pasitikėti Jo gailestingumu? „Įmanoma!“ – liudiju aš ir labai tikiuosi, kad kada nors paliudys ir mano vaikai...“, – yra rašiusi Banga Kulikauskaitė.
Ši knyga – tai žemiškos ir dangiškos kelionės liudijimas, gydantis bet kokią dvasios negyvybę. Paskutiniais metais Banga daug laiko ir jėgų skyrė sunkiems onkologiniams ligoniams palaikyti ir palydėti. Skatino tai daryti kitus. Kaip testamentą paliko tinklalapį www.nebijokvezio.lt ir jos darbus tęsiančių žmonių bendruomenę, kuri gali išklausyti, patarti, kalbėtis ir atsakyti į dvasinius klausimus, padėti susitikti su dvasininkais pokalbiui, išpažinčiai, sakramentams. Įprasminkime kančią – tai buvo ir tebėra viena iš svarbiausių Bangos žinučių.
Aurimas Petrikas – virtuvės šefas, nuo mažens žinojęs, kuo nori užsiimti gyvenime. Dabar savo sukurtus receptus jis sudėjo į knygą „Receptai žmogaus, kurio niekas nežino: netikėti ingredientų deriniai ir (ne)paprasta gyvenimo virtuvė“.
Šioje knygoje Nė vienas receptas nenukopijuotas iš interneto platybių ar kitų šaltinių. Virtuvės šefo Aurimo receptai – kiekvienam įkandami eksperimentai su cinkeliu, gimę 3×2 m² namų virtuvėje. Nuo paprasčiausių, kai reikia kažkuo pavaišinti netikėtai užsukusį draugą, iki įmantrių netikėtų desertų.
Kaip sakė V. Maksvytė, ši knyga – visiems, kas nori šiek tiek džiazo virtuvėje. Žinoma tinklaraštininkė Jolanta Ščipokė pristato knygą „Zuikio receptai“, įkvėptą gaminimo kartu su vaikai, tačiau siūlo receptus tinkamus tikrai ne tik mažiesiems. Besidominti sveika mityba, ji ieško būdų, kaip pagaminti maistą taip, kad jis būtų ir sveikas, ir skanus, ir vaikai jį mielai valgytų, be to, pataria, kaip vaikus įtraukti į gaminimo procesą.