Apie spektaklio kelią iki nacionalinio teatro scenos, unikalią ir netgi tragikomišką pjesės prieigą prie santykių ir ryšio temos bei apie tai, kaip jausmai, kylantys po spektaklių, mus veikia ir kodėl svarbu yra juos išsakyti, kalbamės su spektaklio „Vapsvos“ režisieriumi Artiomu Rybakovu ir psichologu Gediminu Tumėnu.
– Artiomai, tavo spektaklis „Vapsvos“ išgyveno kelis gyvenimus, jei taip galima sakyti. Keletą kartų jis buvo atšauktas dėl paskelbto karantino, vėliau jo premjera persikėlė į tiesioginės transliacijos eterį. Spektaklio gimimo procesą esi pavadinęs „nesibaigiančia šachmatų partija su likimu“. Ar nebuvo kilusi mintis visko mesti?
– Minčių buvo tikrai įvairių, tačiau po kiek laiko į nesibaigiančias kliūtis pradėjau žiūrėti per juoką. Darėsi tikrai juokinga, kai, atrodo, suplanuoji viską iki menkiausios dalelytės, o tada staiga atsiranda naujų barjerų. Sakyčiau, visas šis procesas užgrūdino, netgi esu dėkingas už tai. Puikiai prisimenu save sakant komandai, jog, jeigu mes per tokį chaosą judam į priekį, tai įsivaizduokit, kas bus, kai laikai bus paprastesni. Viskas taip ir nutiko: išmokom daug pamokų, tapom atsparesni trukdžiams. O ir pats spektaklis šiuo metu, sakyčiau, išgyvena savąjį renesansą.
– Spektaklis nuo pjesės skaitymų, nuo kamerinės Oskaro Koršunovo teatro (OKT) studijos išaugo iki nacionalinio teatro scenos. Kaip jautiesi dabar, nuėjęs visą šį kelią?
– Džiaugiuosi, be abejo. Kai pirmą kartą rankose turėjau pjesę, net nesvarsčiau ir nesitaikiau į kažkokias konkrečias vietas. Tiesa, jaunatviškas maksimalizmas viduje ribų nebrėžė. Buvau labai užsidegęs ir tai atnešė vaisių – nukeliavome iki pagrindinio Lietuvos teatro scenos. Ir nors pats į procesą įdedu daugiau pastangų nei atrodo, kad galiu, šiandien suprantu, kad visą šį kelią mane lydėjo žmonės. Be jų taip ir likčiau vienas su pjese rankose.
– Iwan Wyrypajew pjesės palyginamos su labirintu. Jame galima pasiklysti, pasimesti, bet jei randi išėjimą – apima pilnatvė. Kokių iššūkių kilo statant „Vapsvas“?
– Pastebiu tendenciją, jog dažnai menas kuriamas dėl paties meno, o žiūrovas lieka kažkur penktame plane. Nebelieka kontakto ir iš to gimstančių naujų galimybių abiem pusėms. Man asmeniškai artimesnis yra teatras, kuris ne „aptarnauja“ protą, o ieško kelio į žiūrovo širdį. Ten, kur įvyksta komunikacija tarp kūrėjų ir stebinčiųjų. Visgi dėl šios priežasties ir buvo sunku statyti spektaklį: kol dar nėra žiūrovo, nėra dialogo, nėra kontakto, labai sunku suprasti, ar eini tinkamu keliu.
– Pjesės autorius pats yra sakęs, kad tai viena sudėtingiausių jo parašytų pjesių. Kuo ji tave sužavėjo ir ką tu pats joje asmeniškai atradai?
– Mane sužavėjo tai, kad pjesėje neveikia logika. Logikos pagalba prisiliesti prie pjesės prasmių yra tiesiog neįmanoma. Kai ją skaičiau pirmą kartą, viduje kažkas labai stipriai pakuteno. Iškart pajutau, kad noriu tai perteikti scenoje.
Visgi, kadangi pjesė nepasiduoda analizei ar bet kokiems loginiams išvedžiojimams, spektaklį reikia ne suprasti, o pajusti. Kaip ir muziką arba šokį. Juk kai šoki, neanalizuoji savo judesių, tiesiog pagauni ritmą, bendrą nuotaiką ir pasileidi judėti. Savo patirtį sudėti į žodžius ir analizę galima jau po gero šokio.
– Tikriausiai dėl šios priežasties ir sugalvojai žiūrovus pakviesti į spektaklio aptarimą? Į procesą pažvelgei nestandartiškai – pasikvietei psichologą. Kaip ir kodėl kilo tokia mintis?
– Mintis gimė Alytuje, per pirmąsias šio spektaklio gastroles. Pasibaigus spektakliui, girdėjau einančias kelias moteris. Viena jų paklausė: „Na, kaip spektaklis?“. Kita atsakė: „Palauk… Mano viduje dabar labai tuščia.“ Tai tik patvirtino tai, ką įtariau ir anksčiau. Matydavau, kad po spektaklio žmonės salę palikdavo tylūs ir tuščiais žvilgsniais, tarsi apduję. Supratau, kad spektaklis daugumai sujaukia vidinį pasaulį ir tada žmonės sujaukti grįžta atgal į gyvenimą. Pasidarė smalsu turėti erdvę ir galimybę, kurioje tas sujauktumas būtų sudėtas į žodžius ir refleksiją. Norėjau, kad procesas turėtų pradžią ir pabaigą, o žmonės gautų daugiau kokybės ir naudos iš meno patyrimo.
– Gediminai, kaip reagavai į Artiomo kvietimą prisijungti prie idėjos po spektaklio surengti refleksiją su žiūrovais?
– Apsidžiaugiau. Dar iki Artiomo pakvietimo ir mūsų pažinties jau buvau matęs šį spektaklį, kuris paliko tikrai gerą įspūdį. Teatrą mėgstu ir kažkaip pavyksta būti kažkur šalia jo, tad visada malonu gauti kvietimą prisijungti prie teatro veiklos.
– Kodėl manai, kad tokių psichologinių refleksijų reikia?
– Man asmeniškai išėjus po spektaklio jis nesibaigia. Įdomu yra pamačius spektaklį pagyventi su tuo įspūdžiu, įsivardinti, ką tai manyje pajudino, kokius klausimus iškėlė, kokius atsakymus davė, kokius išgyvenimus palietė ir, apskritai, ką naujo po spektaklio supratau tiek apie save, tiek apie mane supantį pasaulį. Tokia refleksija yra galimybė į žodžius sudėti ne tik savo patirtį, bet ir išgirsti kito.
– Viena iš svarbių spektaklio temų yra santykiai ir ryšiai tarp žmonių. Šiuo metu išgyvename paradoksą: globalizacijos laikais, kai viskas šalia ir neturime didelių kliūčių vieni su kitais susisiekti ar palaikyti ryšius, išgyvename trūkinėjančių socialinių saitų, individualizmo ir vienatvės amžių. Kas gali paskatinti mus megzti stipresnius ryšius su savimi ir kitais? Kas gali paskatinti mus tarpusavyje susikalbėti?
– Kolektyvinės spektaklių refleksijos. Ir juokauju, ir ne. Kai kalbėjomės su Artiomu apie šį susitikimą su žiūrovais, svarstėme, kokia gali būti to vertė. Viena jų atėjo į galvą reflektuojant individualistinės visuomenės kontekstą – mes viską išgyvename patys sau, įskaitant ir spektaklį. Spektaklis, kurio salėje sėdi ne vienas žmogus, nebėra bendruomeninis įvykis. Tam, kad susikalbėtume, svarbu yra kalbėtis, o pradėti galima ir nuo spektaklio aptarimo.
– Meno ir kultūros teigiamas poveikis emocinei ir psichinei sveikatai vis stipriau eskaluojamas ir vis labiau įsisąmoninamas. Žinoma, dar turime nueiti ilgą kelią, kad tai taptų savaime suprantamu faktu, visgi ne vienas tyrimas įrodo, kad kultūrinių renginių lankymas gali veikti terapiškai. Gediminai, kaip tu pats vertini meno poveikį emocinei ir psichinei sveikatai? Kaip dažnai kabinete žmonės nuklysta į refleksijas apie meną arba pripažįsta, kad kultūrinės patirtys juos atvėrė tam tikriems psichologiniams klausimams?
– Menas gali puikiai papildyti psichoterapijos procesą ar net tapti jo atspirties tašku. Yra net atskira psichoterapijos šaka, kuri taip ir vadinasi – meno psichoterapija. Joje menas pasitelkiamas kaip terapinė priemonė pažinti save. Neretai ir pats rekomenduoju žmonėms, su kuriais bendrauju kabinete, vieną ar kitą kūrinį, jeigu tai turi sąskambį su to žmogaus išgyvenimais.
Bendrai kalbėti apie meno poveikį emocinei sveikatai sudėtinga – priklauso nuo konkretaus meno kūrinio ir jį patiriančiojo. Žmogui, sergančiam depresija, nerekomenduočiau eiti į šešių valandų trukmės slegiantį, sunkiomis temomis sutirštintą spektaklį. Taip pat žmogui, patiriančiam panikos priepuolius ar tamsos baimę nesiūlyčiau eiti žiūrėti siaubo filmų. Svarbu vadovautis sveiko proto principu ir įsivertinti, kaip mane tai paveiks. Tikiu, kad šie pavyzdžiai yra labiau išimtys iš bendros tendencijos, kuri rodo tai, kad meno kūrinio patyrimas žmogų praturtina nepaisant to, ar jis būna vien malonus (pavyzdžiui, smagi komedija), ar ką nors žmoguje komplikuojantis (pavyzdžiui, pajudinantis jausmus ar iškeliantis klausimus).
– Artiomai, o kodėl spektaklis aktualus šiuolaikiniam žmogui?
– Spektaklis nagrinėja universalius vienatvės, prasmės paieškų ir žmogiškų ryšių klausimus, kurie tampa vis aktualesni šiuolaikiniame, greitai besikeičiančiame pasaulyje. Dabartinė visuomenė vis labiau susiduria su susvetimėjimu, informacijos pertekliumi ir autentiško bendravimo trūkumu. Ypatingai greitai besiplečiantis dirbtinis intelektas pamažu gali pakeisti žmogiškąjį bendravimą. Tiksliau pasakius – jau keičia. Žmonės mieliau renkasi apsipirkti internetu, maistą užsakyti internetu, darbus dirbti online ir t.t. Tad šio spektaklio tematika kelia klausimus apie gyvenimo prasmę ir santykių kokybę.
Spektaklis nepraranda aktualumo, nes žmogaus poreikis rasti savo vietą, ištrūkti iš emocinės izoliacijos ir suvokti save kitų žmonių kontekste yra nesenstantys klausimai. Be to, pjesės ironija ir tragikomedijos elementai, susiję su prasmės paieškomis kasdienybėje, padeda šią sunkią temą perteikti jautriai ir su lengvumo pojūčiu. Šis spektaklis primena, kad, net ir susidūrus su absurdo akimirkomis, žmogaus troškimas suprasti ir priartėti prie kitų niekur nedingsta.
– Jei galėtum pamiršti oficialų spektaklio aprašymą ir atsiriboti nuo to, kad esi jo režisierius, apie ką tau pačiam yra spektaklis „Vapsvos“?
– Apie nuovargį nuo totalios beprasmybės. Apie tai, kad viskas, ką mes darome, galiausiai išnyks. Belieka apgaudinėti save, tam tikram laikui pasislėpus už idėjų, prasmių ir tikslų fasado. Žinant, kad visos prasmės yra tik šios sekundės sprendimas, kad tai tik savotiški rožiniai akiniai, yra labai sunku eiti pirmyn, bet visgi eiti reikia. Kyla klausimas – kaip su visu tuo būti? Spektaklis neria gilyn ir leidžia prisiliesti prie atsakymų.
– Gediminai, kokį palinkėjimą norėtum nusiųsti būsimam spektaklio žiūrovui, kuris ateis į refleksiją po spektaklio gruodžio pradžioje?
– Drąsos atsiverti. Atsiverti, visų pirma, spektakliui – leistis būti jo paveiktam. Atsiverti savo išgyvenimams – įsiklausyti į tai, kas vyksta su tavimi. Galiausiai atsiverti kitiems – tiek pasidalinant savo išgyvenimais, tiek įsileidžiant kitų patyrimus. Gal kaip nors mums visiems kartu pavyks vieną valandą savo gyvenimo pabūti šiek tiek mažiau individualistiškiems ir susvetimėjusiems.
Spektaklis „Vapsvos“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bus rodomas gruodžio 7 ir 8 d.
„Vapsvos“ režisierius – Artiomas Rybakovas, aktoriai: Žygimantė Elena Jakštaitė, Laurynas Jurgelis, Kęstutis Cicėnas. Scenografė, šviesų dailininkė – Bartė Liagaitė, kompozitorius – Dominykas Digimas, kostiumų dailininkė – Aistė Ažubalytė.
