Šią pjesę S. Mrożekas parašė sveikdamas po sunkios operacijos, Meksikoje, tad į mirtį šiame kūrinyje žvelgiama su tam tikra ironija ir nuotaikingumu, kuris nebūdingas europietiškam mąstymui, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Kurdamas būsimą spektaklį, režisierius A. Areima sieks atverti ir dekonstruoti mirties baimės temą bei suteikti žiūrovui galimybę apie mirtį svarstyti be nerimo. Būsimo kūrinio bendraautoriai – jau ne pirmame projekte su A. Areima bendradarbiaujantis videomenininkas Gediminas Vansevičius bei operatoriai Dinas Marcinkevičius, Paulius Oficerovas. Spektaklyje vaidina aktoriai: Karolis Legenis, Rokas Petrauskas, Tomas Rinkūnas, Modesta Jakeliūnaitė, Monika Poderytė, Justė Buslavičiūtė.
Prieš spektaklio premjerą režisierius A. Areima atsako į kelis klausimus.
– Kuo pjesė „Našlės” jums ypatinga, kodėl būtent ją rinkotės siekdamas kalbėti apie mirtį?
– Norėdamas kalbėti apie mirtį, turėjau du pasirinkimus – tai ši Sławomiro Mrożeko pjesė ir José Saramago „Kai mirtis nusišalina“. Pasirinkau Mrożeką todėl, kad jis apie mirtį kalba ne taip tamsiai, egzistencialistiškai, o atvirkščiai – žaismingai, absurdiškai, apipindamas viską geru humoru.
Kita priežastis – pasiilgau teatre, scenoje su aktoriais dūkti, žaisti, kalbėti apie sudėtingą temą ironiškai ir „nusiraunant“. Ieškoti absurdiškų, keistų motyvų, klausti, kodėl kartais žmonės, būdami gyvi, pamiršta apie šią dovaną t.y. gyvybės dovaną. Žmogus gimdamas gauna bilietą į mirtį, ir tai yra kiekviena gyvos būtybės kelionė, atkarpa, kur mes nežinome, kiek ilgai ir iki kurios stotelės tas bilietas galioja.
Žinoma, šiandien bandome sukčiauti, apgaudinėti laiką, prailginti bilieto galiojimą įvairiais moksliniais būdais, ar mirties baimės perkėlimu į religines plotmes ir pomirtinio gyvenimo egzistavimo plotmes. Bet manau, kad yra dvi rūšys žmonių – tie, kurie, pasak Nyčės, gimsta mirę, yra tušti ir praeinantys; ir tie, kurie per gyvenimą vaikšto tiltais ir lynais, kas galbūt ir yra gyvo žmogaus egzistencijos tikslas.
– Kaip šiame spektaklyje eksperimentuojate, į kokias nepažintas teritorijas keliaujate?
– Šiame spektaklyje eksperimentuoju jau ne pirmą kartą jungdamas ir maišydamas dvi meno rūšis – teatrą ir kiną. Tyrinėju, kaip gali vienoje plotmėje egzistuoti šios abi meninės sritys, kurios yra labai panašios, bet taip pat ir skirtingos. Taip pat man įdomu teatrališką ir tik teatro scenoje, atrodo, galinčią egzistuoti medžiagą, paversti kinematografine erdve.
– Kokią nuotaiką neša/neš šis kūrinys, koks jo emocinis turinys, arba koks norėtumėte, kad jis būtų?
– Pagrindinė nuotaika arba vedančioji emocija – tai absurdo ir mistikos persipynimas, nuolatinis maišymasis tarpusavyje. Kai paprasti, kasdieniški, buitiški dialogai ar veiksmai pakeliami į sureikšmintą ir sutirštintą platformą, tarsi tai būtų šiuo metu svarbiausia, ką spektaklio veikėjai gali spręsti savo gyvenime. Tai, mano manynu, turėtų sukelti keistas, freakiškas emocijas, sukelti juoką.
– Su kokiais iššūkiais susidurėte kurdamas spektaklį, ar tai buvo palyginti ilgas kūrybinis ir idėjinis procesas?
– Iššūkiai kaip visuomet ir bet kuriame kūrybiniame procese yra įvairūs, skirtingi, kurie, manau, turi likti neiškalbėti, likti kūrėjų prisiminimuose, nes žiūrovas ateina stebėti ne įveiktų iššūkių, o galutinio kūrinio rezultato. Pats „Našlių“ kūrybinis, idėjinis procesas buvo žaismingas, kupinas gerų emocijų ir daug juoko. Tikiuosi, jog visas šias emocijas, kuriomis mes gyvenome visą kūrybinį procesą, pagaus ir žiūrovas.