„Esu rašantis žmogus ir man labai pravartu skaityti grožinę literatūrą. Ji praturtina vaizduotę, lavina žodyną, ypač žaviuosi rašytoju Romainu Gary (jo sukurtas pasaulis protingo vaiko akimis man yra literatūrinė siekiamybė), Wisławos Szymborskos eilėmis (ši moteris yra genijė, tikra žodžio meistrė, kuriai nereikia įmantrybių, kad pataikytų skaitytojui tiesiai į širdį), Witoldo Gombrowicziaus dienoraščiai yra gyvenimo lobynas.
Tačiau, prisipažinsiu, man šiuo metu labai sunku atsiversti grožinę literatūrą. Mielesnės biografijos, o užvis mieliausios – savipagalbos, dvasinės ir psichologinės knygos. Labai noriu įminti šio pasaulio paslaptis, pažinti save ir kitus žmones, negaišti laiko ego žaidimams, eiti per gyvenimą lengvu žingsniu ir su šypsena. O jeigu nesi vaikas, tai padaryti nėra taip lengva. Tam reikia sukaupti išminties ir žinių, sutvirtinti vidinį stuburą, kad galėtum valingai atsisakyti mąstymo „šiukšlių“. Taigi semiuosi išminties iš savipagalbos knygų.
Ši knyga man tapo pradžia ilgo ir įdomaus kelio į savęs pažinimą. Supratau, kokią svarią įtaką žmogaus gyvenimui turi jo vaikystė. Visa vaikystė – patirtys ne tik su tėvais, bet ir broliais, seserimis, mokytojais, bendraklasiais, iš jų esame atsinešę nepaaiškinamų baimių, nerimo. Kodėl vieni žmonės neturi pasitikėjimo ir yra linkę save nuvertinti, kodėl kitiems vis nepavyksta sukurti tvarių santykių? Pradėjau savo problemų priežasčių ieškoti ten ir aš. Klusniai skaičiau knygas, kurios gilinosi į žmogaus vaikystę, konsultavausi su psichoterapeutu, rašiau tekstus apie tai, kūriau radijo laidas. Supratau, kokia ši tema yra svarbi mums visiems. Kiek daug galime atrasti, eidami šiuo keliu.
Ši knyga padėjo įveikti labai depresyvų laikotarpį, susitvarkiau su nerimu, pradėjau dažniau gyventi dabartyje ir džiaugtis tuo, ką turiu čia ir dabar. Tai – esminė knyga apie mūsų būtį. Ji man padeda atpažinti savo emocijas, lengviau suvaldyti pavydo, pykčio, „lenktyniavimo“ jausmus. Ji leidžia suvokti, iš kur šie jausmai kyla, ir moko juos paleisti. Ši knyga – mano gyvenimo Biblija.
„Moteris“ kaip lytis mūsų visuomenėje kažkodėl vis dar yra lydima apribojimų, taisyklių, stereotipų, draudimų. „Moteris“ vis dar reiškia, kad ja būdama tu kai ko negali, nemoki ar esi nepakankama. Dėl to daug moterų, ypač siekiančių karjeros aukštumų, kvestionuojančių patriarchalinės visuomenės konstantas, baidosi savo lyties. Ši knyga padeda priimti savo moteriškumą su meile ir pagarba. Pastebiu, kad šiame pasaulyje vyrauja intelektas, logika, faktai. Jame tokios naivuolės kaip aš – vis dar tikinčios, kad žmonės yra geri ir kad žmogaus protas yra labai ribotas, nesugebantis aprėpti šios visatos paslapčių – tokios naivuolės sunkiai pritampa. Jos gūžiasi, jų balsas silpsta, jos įtarinėja save, kad yra kvailos, ir peikia save. Perskaičiusios šią knygą pradėsite gyventi kitaip. Jei išdrįsite. Aš ėmiausi didelių ir vidinių, ir išorinių pokyčių. Ir labai į gera.“
Visas knygas galite rasti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Rubrika „Aš skaiTAU“ – bendras Nacionalinės bibliotekos ir portalo DELFI projektas. Kviečiame grįžti prie knygos ir dalytis literatūros atradimais.
