Įsileiskite daugiau muzikos į savas dienas. Leiskite savosioms patirtims susiderinti stygas tarpusavyje. Leiskite joms šokti tarp knygų, paimtų į rankas, puslapių. Nesibaiminkite, jas suvaldyti jums padės dirigentas Vytautas Lukočius.
„Vaikystės knyga, kurioje radau du savo bendraamžius: princą Eduardą ir elgetą Tomą – tokius panašius ir kartu tokius skirtingus. Tai – viena iš daugelio tada perskaitytų, savo valia pasirinktų ar iš „privalomųjų knygų sąrašo“, išlikusių atmintyje ir palikusių savo pėdsaką gyvenime. Nes kas gi gali prisiminti 5 knygų pavadinimus iš to laiko? Aš galiu bent du: šią ir „Lenino lempą“, nes tai buvo pirmoji knyga, kurią mes, pirmokėliai, turėjome aprašyti ir nupiešti perskaitytų knygų sąsiuvinyje. Kodėl „Lempa“? Ogi buvo trumpiausia, kokią tik galėjau rasti.
Papuolė į rankas būtent tada, kai jos reikėjo. Todėl paliko ryškų įspūdį, o kūrinio filosofija tiko ir atitiko mano to meto nuotaiką. Abu mano tėvai – gydytojai, tai pat namuose pasakodavę istorijas apie sutiktus žmones, tad radau paralelę tarp savosios patirties ir A. Munthes pasakojimo linijos. Pamenu, kaip ją beskaitant apėmė pozityvios ir optimistiškos emocijos, kurios makabriškai – tarp meilės ir mirties, turtingų ir vargšų, ligonių ir sveikų – praskaidrino tuometinę mano paties būtį. Taip ji ir prilipo prie manęs, išsiskirdama iš kitų. Kada beužmestum akį į jos puslapius, pataikysi it į dešimtuką: „Vieni šliaužioja keliais, kiti jodinėja ir važinėja automobiliais, dar kiti lenktyniauja su pašto karveliais, skraidydami lėktuvais. Kam skubėti? Visi mes neišvengiamai prieisime kelio galą.“
Kitokių ieškojimų knyga. Tų, kurie grąžino į religinių išgyvenimų patirtis, kai laikas dar nebuvo sukarpytas kąsneliais ir išdėliotas tarp darbų, šeimos, pareigų ir bėgimo. Romantiškos jaunystės laikas, kai galėdavai gurgiančiu pilvu mąstyti apie save ir Dievą, kalbėtis ligi ryto, negalvodamas apie paskolas ir sąskaitas, kurias reiks apmokėti. Kai skaitai ir galvoji – ar čia jis, ar čia aš taip toli nuo visko, kas tikra, pabėgom? Ar tik aš (ar mes visi) nesu atsidūręs, anot Th. Mertono, tarp „keturių mano naujosios laisvės sienų“?..
Paskutinis autoriaus kūrinys prieš nusižudant (II pasaulinio karo metais), jį perskaityti būtina visiems – ne tik save laikantiems menininkais. Ikikarinė Europa, kurioje kūrė ir su S. Zweigu bendravo tokios asmenybės kaip Sigmundas Freudas, Reineris Maria Rilke, Gustavas Mahleris, Arnoldas Schönbergas, Hugo von Hofmannsthalis ir daugybė kitų. Skaitant knygą šie kūrėjai tave apsupa it kine, tarsi atgyja S. Zweigo atpasakojamuose santykiuose. Jų bendravimas, įžvalgos ir analizė – tai didžio senojoje Europoje subrandinto erudito ir menininko, tikro europiečio plačiąja prasme atsiminimai. Žiūrint iš mūsų laikų bokšto, galima sugretinti daugelį ir tada, ir dabar aktualių dalykų: ir politinį kvailumą, ir intelektualų naivumą, netikėjimą, kad atrodžiusieji kvailiais niekad nebus išrinkti į valdžią ir netaps žmonijos naikintojais; kaip ir šiandien, taip ir tada buvo justi artėjančios grėsmės požymiai: „grėsmės, kurios niekas nenorėjo matyti ir įvardyti“; justi, ką žmonija jautė į kiekvieno namus ir gyvenimą neišvengiamai artėjant katastrofai; justi, kad istorijos kartojimasis yra neišvengiamas.
Tai knyga ar istorija, kurios visi ieško ir niekas negali rasti. Kaip puiku! Nes jeigu rastume, tai būtų tas pats, kas tūkstančius kartų kartoti mėgstamą dainą, pamirštant kritinį mąstymą ir neleidžiant sau patirti pažinimo ar atradimo džiaugsmo. Aš prisijungiu prie tų skaitytojų ir neskaitytojų, kurie, ieškodami laimės ir savęs, bando surasti tą dar vieną, tą kitą knygą, priartinančią mus prie pačių savęs, atidarančią naujas arba jau užrūdijusias senas duris ten link, kur kiekvienas svajoja būti, sužinoti ir pajusti.“
Visas knygas galite rasti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Rubrika „Aš skaiTAU“ – bendras Nacionalinės bibliotekos ir portalo DELFI projektas. Kviečiame grįžti prie knygos ir dalytis literatūros atradimais.
