Taigi, tešiurpsta dabar rubrikos skaitytojas, ganydamas akis po nepaprastai ryškias Tomo knygų anotacijas – sakytum, apčiuopiamas, it žiūrėtum į staltiesės audinio faktūrą pro mikroskopą ir stebėtumeis, kokios ištisos neatrastos visatos kasdien guli prieš tavo nosį. Bus sąžiningi mainai. Gerai, kad šios visatos pasiekiamos taip pat lengvai, kaip ta staltiesė, tik dėl to netampa mažiau stebuklingos.
„Knyga, kurią skaičiau ištisomis pastraipomis savo sesei, nes mano plaučių neužteko išjuokti viskam, ką ši karinio absurdo fotografija savyje sprogdino. Gerai pagalvojus, žmogus su knyga, kuris juokiasi, – įtartinas tipas, toks pusiau ligonis, pusiau visuomenei pavojingas intravertas. Neįtikėtina, kad mašinėle surankioti ženklai gali susirikiuoti į tokią emocijų audrą. „Išlyga“ kartu su K. Vonnegutu, I. Ilfu ir J. Petrovu, D. Charmsu yra atsakinga už visą mano humoro jausmą. Be jų dabar turbūt būčiau labai tamsioje vietoje, juokdamasis iš „Naša Raša“ ar „Domino teatro“ spektaklių.
Šį autorių man nuo jo paties knygos galinio viršelio parekomendavo Ch. Bukowski. Žiūrinėjau knygyno naujienų skyrių ir mano mylimo ciniko valkatėlės recenzija tapo priežastimi pasidomėti jo mėgtu autoriumi. Koks aš jam dėkingas! J. Fante, nepelnytai praleistas amerikiečių literatūros bulius, turėjo tiek talento, kad į gyvenimo galą būdamas aklas knygas sudiktuodavo žmonai. „Paklausk dulkių“ mane supurtė savo dualistiniu protagonizmu, parodydama, kad herojus (neprilygstamas rašytojas dvejotojas Bandinis) gali būti ir žavintis, ir atstumiantis kelių puslapių atstumu. J. Fante – genijus, ir, kaip dažnai būna, neįvertintas. Kraujas stingsta, kai pagalvoji, kad daugybė žmonių taip ir mirs neskaitę „Paklausk dulkių“.
Pastaraisiais metais atsiverčiu kaip niekada daug literatūros atradimų, bet retas kuris savo įtaiga prilygo H. Millerio aistrai. Nešvanki, purvina, susimaišiusi knyga, permalta su seksu, geismu, maistu, Paryžiumi, vienatve, sumišimu. Jis švytuoja nuo visiškai grafiško gašlumo iki panagių filosofijos, atrodytų lyg berdamas žodžius be repeticijos, vienu ypu. Po jos skaičiau dar kelias žymias knygas ir skaitydamas nostalgiavau Millerio. Vis sunkiau perskaityti ką nors tokio, kas žeidžia ir keičia, bet jam pavyko. Sugrįžtu prie savo tekstų ir savęs, klausdamas, ar Milleris nespjautų už tai man. Ir jei atsakymas teigiamas, einu perrašinėti.“
Šias knygas galite rasti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
„Buvau tikras, kad mano skaitomoji anglų kalba po ilgų treniruočių yra įgali įveikti bet ką, ir kaip aš klydau. „Blood Meridian“ nugalima tik su žodynu ir vaizduote-melage. Pavydžiu tiems, kurie ją skaitys be minutės pertraukėlių. Jau po kelių skyrių supranti, kad laikai savo rankose kažką antžmogiško, netikėtai atrakintą žmonijos bendravardiklį, lieti kruviną prievartos ir išgyvenimo šuorą, kartą iš kartos lydintį mirtingumo ir gyvybės trapumo leitmotyvą, neaprėpiamą nusivylimą, pyktį, gyvuliškumą, aprašytą kiaurai matančio proto, skrupulingiausių pirštų, kurie lanksto iš raidžių neįmanomas figūras. Tokie veikalai privalo būti seni, o knygai vos trisdešimt metų. Iš gyvųjų būtent C. McCarthy yra Didysis Rašytojas, man svarbesnis nei kiti.
Šiltoje ir komfortiškoje kelionėje greitaeigiu traukiniu į Seviliją atsiverčiau šį prarasto ir ne taip seniai iš naujo atrasto portugalų talento begalinio liūdesio knygą ir dėkojau atsitiktinumui, kad: a) neperskaičiau jos būdamas per jaunas, b) neperskaičiau jos blogą, niūrią, lietingą dieną. F. Pessoa šokiruojančiai tiksliai, lyg per didinamąjį stiklą linksniuoja priežastis nepersistengti gyvenime ir susikaupti į vaizduotę. Nesivarginti, neveikti ir nesitampyti, o stebėti, klausytis, reflektuoti. F. Pessoa moko savo taupiomis sentencijomis, kurios, priklausomai nuo požiūrio, gali būti arba labai ciniškos, arba depresyvios, arba itin realistiškos.“
Rubrika „Aš skaiTAU“ – bendras Nacionalinės bibliotekos ir portalo DELFI projektas. Kviečiame grįžti prie knygos ir dalytis literatūros atradimais.
