„Teisintis, kad „neturime laiko“, tapo taip įprasta, jog nebegirdime šios sąvokos absurdiškumo. Tarsi laikas būtų materialus daiktas, kurį galima turėti“, – teigė viena parodos sumanytojų ir kuratorių menotyrininkė Agnė Narušytė.
Ir čia pat pripažino, kad mūsų dabartis vis gi yra kiek „užskubėjusi“, maža to – nuolat greitėja. Tad kaip grąžinti gyvenimo prasmės pojūtį tokioje beprasmybėje? – klausiama renginio pranešime spaudai.
Anot kuratorės, tą pojūtį jau trisdešimt metų grąžina klaipėdietis fotografas Remigijus Treigys. Jo vaizdų paviršių dengiantys įbrėžimai ir dulkės įgarsina laiką. Besiklausant šių garsų, jai ir kolegai Gintarui Zinkevičiui kilo mintis pažiūrėti, kokias laiko formas kuria menininkai iš visos Lietuvos.
Chronometrai geriau
Parodoje stengiamasi parodyti, kad laikas – daugiasluoksnis reiškinys. „Norime atskleisti jį per formų įvairovę, kreipiant dėmesį į objektyvųjį ir subjektyvųjį laiko tėkmės pojūtį, politinį, gamtos laiką, laiko pradžią ir pabaigą, amžinumą ir laikinumą“, – portalui DELFI sakė A. Narušytė.
Tarkime, laikinumą iliustruoja Dainiaus Liškevičiaus skulptūros iš dūmų, „tveriančios“ vos kelias sekundes. Rodomas vienas tapybos darbas – Eglės Ridikaitės „Lapcės, arba Negalėjimas apsispręst“, keturi videokūriniai, Alekso Andriuškevičiaus ir Remigijaus Pačėsos piešiniai.
Prie objektų galima priskirti Ričardo Šileikos „Mažąją galeriją“, Eglės Bertašiūtės knygą, Liudo Parulskio kioskelius, D. Liškevičiaus plunksną, Kęstučio Grigaliūno archyvų dėžę.
„Laikrodžiai matuoja vienodai einantį objektyvųjį laiką. O šioje parodoje kiekvienas kūrinys nustato individualų jo kūrėjo laiką. Laikas juk labai nevienodas, turi visokių formų, teka skirtingai. Todėl mums labai tiko žodis „chronometrai“ – individualaus laiko matuotojai“, – parodos pavadinimą pagrindė A. Narušytė.
Arūnas Kulikauskas rodo saulės kelionę per dangų, Violeta Bubelytė tai, ką rodo nuolat – kūną, ir tai, ko dar niekada nerodė – archajines laiko formas, o tai yra – linija ir ciklas. „Ji yra unikali kūno laiko metraštininkė, tikras Lietuvos meno grynuolis“ – teigė A. Narušytė.
Politinio laiko potemę atskleidžia „Cooltūristės“ ir ukrainiečio (bet lietuvių fotografo) Valentyno Odnoviuno „Horizontai“, fotografijos iš KGB ir kitų represinių struktūrų kalėjimų. R. Pačėsos monotipijos ir piešiniai fiksuoja kūrybinio gyvenimo, o K. Grigaliūno „dėžė“ – kūrinio gyvavimo laiką.
Žmogus yra nujaučiamas
Paroda galėjo būti surengta ir bet kurioje kitoje Lietuvos vietoje, t. y. sostinėje (poetas Gintaras Grajauskas čia mane supras). Tačiau, pasak kuratorės, buvo atidaryta būtent Klaipėdoje ir tik dėl to, kad čia gyvena R. Treigys. „Atvažiavome pas jį į svečius“, – juokėsi A. Narušytė.
R. Treigys – vienintelis parodos menininkas, atstovaujantis uostamiesčiui. Tačiau atstovauja jau truputį nauju amplua, kuris turėtų pamaloninti klaipėdiečius, – kaip kandidatas į Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Jo kandidatūrą pasiūlė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras ir Lietuvos fotomenininkų sąjunga.
Seniausias parodos kūrinys – 1989 metais R. Treigio padaryta fotografija „Rudas peizažas“. O dėl naujausio parodos darbo kilo nemaža intriga – suspės jį Aurelija Maknytė pabaigti ir atgabenti į Klaipėdą, ar ne? Spėjo.
Tačiau grįžkime prie R. Treigio peizažo. Po 25 metų jis vėl fotografavo peizažą ir gerokai nustebo išvydęs, koks panašus antrasis į pirmtaką: nuotaika, kompozicija, aplinkos charakteristikomis. Pavadino jį „Rudu peizažu po 25 metų“.
Dėl antrojo peizažo rudumo tenka suabejoti. A. Narušytė paaiškino, kad vaizdų skirtingumas labai gerai atskleidžia dvi laiko formas: objektyviame laike peizažai tarsi nepasikeitė, o subjektyviajame, autoriaus asmeniniame laike, per 25-erius metus būta šitiek patyrimų.
Regis, R. Treigio fotografijoje nėra žmogaus, jis niekur nevaizduojamas. Tik interjerai, baldai ar gamtos ir miesto peizažai. Menininkas nesutinka: „Žmogus yra už kadro, nujaučiamas. To, ką fotografuoju, nebūtų, jei nebūtų žmogaus. Gal tik peizaže nežymu žmogaus intervencija, nors ir tai dar nežinia. Matyti suartas laukas arba žmogaus iškastas kanalas.
Juokauju, sakau, jei gyvenčiau mėnulyje, tai ir fotografija būtų kitokia. Kitas peizažas galbūt suformuotų kitokią pasaulėžiūrą“, – DELFI teigė fotografas.
Kaip R. Treigys paaiškintų, kad pats judriausias pasaulyje padaras musė, jo paties žodžiais tariant, yra sustojusio laiko motyvas? Remigijus nusijuokė. „Mano kalbėta apie vasaros laiką ir poilsio ramybę. Karšta vasaros diena, saulė ir tyla... Ir toje tyloje zyzianti musė. Tas garsas mane lydi nuo vaikystės. Jis parodo laiko buvimą“, – sakė R. Treigys.
Paroda „Chronometrai“ veiks iki lapkričio 4 dienos.