Užupis – jau ne vienerius metus yra tapęs sostinės meno meka, o Vilnelės pašonėje esanti Jono Meko skersvėjo erdvė, meilę šiuolaikiniam menui tik sustiprina. Būdamas čia jauti, kaip pulsuoja garsaus avangardo krikštatėvio J.Meko ir kitų čia kūrusių menininkų dvasia. Žiūrėk, vaikščiodamas skersgatviu pradedi jausti, kad meno skersvėjis žadina neramų kūrybingumą, norą čia pabūti ir suprasti, iš kur kyla tas jausmas.
Naujam gyvenimui prikeltos baidarės – menininkių Linos Jonikės ir Monikos Žaltės instaliacijos „Jei Tu gyvas, atplauk...“ dalis. Dėmesį traukia ir ant turėklų nutūpę vietokūros dizainerės Julijos Janus kurti angelo sparnai „Gabrielius pasidėjo sparnus ir nuėjo į dušą“, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Užupį apjuosusi Vilnelė veikia šios vietos gyventojus ir atsispindi menininkų darbuose. Atviro gatvių meno galerija „ARTerija“, praeitą rudenį pristačiusi kontroversiško menininko Sije Verski instaliaciją „Pasaulis kraustosi iš proto“ („World Goes Bananas“), šį pavasarį mums rodo menininkių L. Jonikės ir M. Žaltės kūrybą.
Šios dvi kūrėjos – Vilniaus Dailės akademijos dėstytojos virš praeivių galvų sukūrė tekančios upės vaizdinį. M.Žaltės sumanyta vaizdinė instaliacija atspindi plika akimi nematomą, sudėtingą tekančio vandens sistemą. L.Jonikės naujam gyvenimui prikeltos baidarės – dengtos laisvę simbolizuojančiu džinsiniu audiniu, o visa instaliacija – tarsi aliuzija į jaunystę, meilės istorijas, į tuos laikus, kurie grįžta tik prisiminimuose. Pats upės motyvas simbolizuoja kelionę per gyvenimą.
O štai galerijos „ARTerija“ kuratorės J.Janus ryškiaspalvę instaliaciją, šmaikščiu pavadinimu „Gabrielius pasidėjo sparnus ir nuėjo į dušą“, geriausiai apibūdina jos pačios kurtos eilės:
„Mano angelas sargas nusiėmė sparnus ir nuėjo į dušą
Baltas stogas, baltas dangus…
Liejas ten, kur krentantis sniegas išlydo akių tušą.
Nustembu, radusi lūpų dažus
Mano angelas sargas po dušo raudonai pasidažė lūpas“.
Julija prisimena, kad artėjant Užupio respublikos nepriklausomybės dienai, susibūrime su Užupio respublikos autoriais, jai tarsi atsivėrė čakros: „Kitaip tariant, prieš akis iškilo kadaise lengva ranka parašyto eilėraščio posmas: „Mano angelas sargas nusiėmė sparnus ir nuėjo į dušą...“ Tuomet pamaniau, kuris čia angelas nepabijotų nueiti į dušą viduryje Užupio? Peržiūrėjau visus arkangelus. Nagi, Gabrielius – rojaus ministras, štai jis tai tikrai galėtų! Manęs vis teirauja, ar šio kūrinio pavadinimas neturi jokių sąsajų su kitu gerai žinomu šalyje ministru. Atsakingai pareiškiu, kad tikrai ne. Visi šio kūrinio herojai – išgalvoti“, – šypsosi.