Atrasta medžiaga lig tol nebuvo atpažinta
Kaip pastebėjo V. Jocytė, tarpukario fotografų nėra daug, ypač reta, kai išlieka didelis tarpukario fotografo archyvas. „Tai, ką vadinu kolekciniu vienetu, tikrai galime suskaičiuoti ant rankos pirštų, čia yra unikali medžiaga. Tai nėra ketvirto dešimtmečio fotografija, kuomet jau pagaunamas pagreitis, išeinama į parodas, pradedama plačiai publikuoti darbus. Šiuo atveju turime pakankamai ankstyvą (yra kadrų iš trečio dešimtmečio pradžios), apytikriai 1925-1935-ųjų laikotarpį. Iš architektūrinių detalių atpažįstame ir ketvirtojo dešimtmečio pradžios Kauną, matome jau ir modernėjimo ženklų“, – sakė ji.
Gausesnė Kauno ikonografija, V. Jocytės pastebėjimu, prasideda ketvirtame dešimtmetyje. „Nenustebinsiu pasakydama, kad ketvirtajam dešimtmečiui buvo būdinga labiau reprezentacinė fotografija – formuojamas nepriklausomos Lietuvos įvaizdis, su reprezentaciniais objektais, gražiais žmonėmis, gražiomis gatvėmis. Čiagi mes matome visai kitokį miestą – prieš tą modernizmo startą, miestą beveik be centrinių gatvių. Fotografui buvo įdomu visai kiti dalykai, jis puikiai suprato ką daro, ką reprezentuoja. Mano galva, ne miestą – o pačią fotografiją, jis ją puikiai išmanė“, – įvertino atrastų darbų svorį pašnekovė ir pridūrė, kad kadruose atvaizduoti žmonės fotografui buvo itin svarbūs, atsirandantys ne šiaip sau. Tai esą pastebėjo ir ne vienas šių laikų fotografas – darbai stiprūs psichologiškai.
Didžiosios dalies vaizdų – dabar nepamatysi
Fotografuotas vietas atpažinti ėmęsis G. Grižas pasakojo, kad kadruose užfiksuotų senojo Kauno vaizdų dabar nepamatysi. „Galvoji, ar tai galėtų būti ta vieta, bandai sulyginti, nueini, pagal adresą sulygini su sklypo planais... Didžiosios dalies vaizdų – dabar nepamatysi. <...> Iš tų pačių negatyvų mes matome, kad turime, deja, ne pilną kolekciją – galbūt didžiąją dalį“, – konstatavo G. Grižas.
Vienas iš keisčiausių negatyvų, kaip pasakojo G. Grižas, kuriame matoma lenkų kariuomenė. Pasak jo, visiškai neaišku, kaip šis vaizdas atsirado rinkinyje, kuriame atvaizduota Lietuva.
Įdomi ir pati pažinties su fotografu pradžia, kuri prasidėjo nuo vokelio, ant kurio buvo užrašyta viena pavardė, daugiau nieko: Ingelevičius.
„Aišku, paiešką pradėjome nuo visagalio gūglo, bet informacijos ten nebuvo. Pavardžių daug, bet realiai tik vienas fotografas su A raide. Viskas prasidėjo nuo A raidės. Tada ėmėme gilintis, tebuvo kelios užuominos. Pirmiausia, kad Ingelevičius dalyvavo fotomėgėjų parodoje (1935 m. surengtoje Antrojoje fotomėgėjų sąjungos parodoje, drauge su 36 kitais fotografais. Keli jo darbai buvo atspausdinti to meto leidiniuose). Išsiaiškinome, kad jo vardas Antanas. Suradome, kad joje Antanas pristatė nemažai fotografijų. Vėlesnėje parodoje nedalyvavo, bet parašė kritišką recenziją. Yra žinoma, kad jis fotografavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų seriją „Zodiako ženklai“, leidinys išleistas 1927-aisiais 50 egz. tiražu, bibliografinė retenybė!“, – tęsė pasakojimą G. Grižas.
Neramus šeimos likimas
G. Grižui ilgainiui pavyko atnarplioti A. Ingelevičiaus gyvenimo fragmentų, surasti giminių Latvijoje ir JAV. Gryniausias atsitiktinumas, kad suradus Reginą Ingelevičienę – Antano brolio Vlado žmoną – paieškos tapo sėkmingomis.
„Antano brolis Vladas daug prisidėjęs prie kariuomenės kūrimo, o jo žmona – dailininkė. Užėjus rusams jie pasitraukė į Ameriką. Tačiau ir pasitraukus į Ameriką Regina toliau tapė. 2012-aisiais metais jos paveikslus į Lietuvą atvežė dukros, ji jau buvo mirusi. Dailės muziejuje buvo organizuota jos darbų paroda. Sekdamas nuoroda internete pamačiau, kad į parodą buvo suvažiavę krūva giminaičių – anūkai, proanūkiai, nutariau paieškoti, ir suradau. Atsirado naujas kontaktas su Vlado giminėmis Amerikoje. Susisiekiau su dailininkės anūke Monika Sabaliene, ji nurodė daug kontaktų, naujienų. Šeimai irgi buvo atradimas, kažką žinojo, bet tikrų žinių neturėjo“, – apie paieškas pasakojo G. Grižas.
Tačiau A. Ingelevičiaus pėdsakai pradingsta Antrojo pasaulinio karo metais, kai Antanas persikrausto į Vilnių, kuriame gyvena iki mirties 1947-ųjų. Tačiau tai nėra iki galo aišku, kaip ir tai, kur galėtų būti jo kapas.
„Iki šiol nežinome, kaip jis mirė. Yra vienas užrašas, kad 1947-aisiais Vilniuje, bet Istorijos archyvo darbuotojai pervertė milžinišką kiekį knygų – tokios informacijos nerado, tad lieka paslaptis, kur ir kodėl jis mirė. Giminės skilimas, kaip dabar Ukrainoje, tos pačios analogijos – karas išskiria šeimas... Dabartiniame kontekste – ypač jautru“, – kalbėjo G. Grižas.
A. Ingelevičius gimė 1892-aisiais netoli Lietuvos–Latvijos pasienio, šeimoje, kuri priklausė aukštesniajam Lietuvos luomui. Kaune fotografas apsigyveno 1920 metais ir čia liko iki pat 1940 metų.
Istorijų namų erdvėje įsikūrusios ir iki rugsėjo 25 d. veiksiančios parodos „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ organizatoriai pakvies lankytojus ir į lydimuosius renginius – ekskursijas po parodą su kuratoriais, ukrainiečio menininko Nikitos Kadan nuotoliu specialiai sukurtą parodą bei lietuvio kūrėjo Luko Mykolaičio instaliaciją, taip pat – seriją ketvirtadieninių teminių knygų diskusijų apie fotografiją ir teatrą bei vakarėlių, rengiamų bendradarbiaujant su „Radio Vilnius“ ir kavinės „Druska Miltai Vanduo“ komandomis, prie DJ pulto stovint Žygimantui Kudirkai, Mildai Januševičiūtei ir Eglei Trimailovaitei.
Paroda „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.