L. Truikio „Apaštalus“ su muziejininke ir kunigu kartu atradusi benediktinių vienuolė dr. I. Šurkutė lapkričio 13 d. pakvietė į viešą paskaitą: „Apaštalų procesija“ Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčioje: L. Truikio kūrinio ikonografija ir kontekstas“.
L. Truikio „Apaštalams“ – 85 metai
Kauno šv. Mikalojaus bažnyčios presbiteriją puošę, bet sovietmečiu dingę, o 2023 m. bažnyčios palėpėje atrasti L. Truikio „Apaštalai“ yra pavaizduoti ant trijų drobių.
Ši bažnyčia pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėta dar 1493 m., o vienuolės benediktinės šalia bažnyčios įsikūrė XVII a. Tuomet apleista šventovė buvo dekoruota barokiniais altoriais, kurie tebestovėjo iki XX a. 4 deš., kai bažnyčios interjerą ėmėsi atnaujinti rekonstravimo konkursą laimėjęs dailininkas, scenografas Liudas Truikys (1904-1987).
1938-1939 m. rekonstrukcijos metu buvo išpildytas benediktinių kapeliono ir Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriaus arkivyskupo Teofiliaus Matulionio noras – maldos namus pritaikyti nuolatinei adoracijai. Tuo metu tai buvo naujovė Lietuvoje.
„Minint Lietuvos krikšto 550-ąsias metines T. Matulioniui kilo troškimas padėkoti Dievui už tėvynę ypatingu būdu – įrengti amžinajai Švenčiausiojo Sakramento adoracijai skirtą vietą, kokios Lietuvoje dar nebuvo. Tam reikėjo rekonstruoti interjerą, tuo metu ir atsirado L. Truikio „Apaštalai“, – pasakojo vienuolė benediktinė dr. I. Šurkutė. Tarpukariu sukurtam kūriniui – jau 85 metai.
Permainos interjere
Po tarpukariu atliktos Šv. Mikalojaus bažnyčios rekonstrukcijos, iš gotikinių presbiterijos langų į Švenčiausiąjį Sakramentą žvelgė L. Truikio suprojektuoti „Adoruojančių angelų“ vitražai, kurie buvo pagaminti Franzo Mayerio vitražo ir mozaikos studijoje Miunchene.
Po jais nuo trijų drobių žvelgė dvylikos apaštalų procesija. Kiekvienoje „Apaštalų“ drobėje (po 285 su 205 cm) sukomponuota po keturis vyrus, vilkinčius melsvas tunikas su tamsiai mėlynomis juostomis, avinčius sandalais, o rankose laikančius karūnas – aukso vainikus, puoštus brangakmeniais. Karūna simbolizuoja dorai nugyvento ir dažniausiai kankinyste pasibaigusio gyvenimo garbės vainiką – savo auką Dievui.
„Simbolinės karūnos būdavo naudojamos Kauno benediktinių įvilktuvių apeigų metu. Novicija ateidavo prie altoriaus su karūna ant galvos ir nusiėmusi ją atiduodavo kunigui, kaip pasaulio dalies atsižadėjimo simbolį. Nežinia, ar šį ritualą buvo matęs L. Truikys, bet seserims naujasis presbiterijos dekoras tikrai primindavo tą dieną, kai jos pirmą kartą apsivilko vienuolinį abitą ir atidavė savo gyvenimą Dievui“, – kalbėjo dr. I. Šurkutė.
Apaštalai vaizduojami nežymiai pakreipę galvas taip, kad didžioji jų dalis žvelgtų altoriaus link. Fonas už figūrų, taip pat jų veidai ir aureolės – bronzinės spalvos. Paveikslo auksinis fonas, pridengtas ochra, suteikia subtilią spalvinę užuominą į Bizantijos mozaikų tradiciją.
Dirbtinio balto marmuro mensą papuošė Viešpaties veido reljefas. Jo autorė – dailininkė Domicelė Tarabildienė. Virš altoriaus buvo iškeltas santūrus baltas tabernakulis su mediniu baldakimu Švenčiausiajam Sakramentui. Už altoriaus – aukštas kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, sukurta skulptoriaus J. Daugėlavičiaus.
L. Truikys dekoravo ir presbiterijos skliautus, dažams maišyti vienuolės jam net išduodavo kiaušinių ir raudonojo vyno. Jis sukūrė ir Dievo stalo tvorelę, vargonų choro tvorelę, vidinius bažnyčios vartus.
Šventovės tvarkymas baigtas tik antrojo pasaulinio karo metais. 1948 m. sovietinė valdžia bažnyčią uždarė. Ilgus metus čia veikė bibliotekos knygų saugykla, altoriai buvo išardyti, kai kurie paveikslai atiduoti muziejams. Nemaža jų dalis saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Daugumą jų iki 2025 m. birželio 7 d. galima pamatyti Kauno arkivyskupijos muziejaus parodoje „Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčios palikimas“.
Vienas apaštalas – išskirtinis
„Apaštalų“ kompozicijoje nėra vaizduojamų asmenų vardų įrašų, įprastų Bizantijos tradicijai. Apaštalams nesuteikta individualių bruožų ir atributų, kad juos būtų galima atpažinti pavieniui.
„Sąlyginai, būtų galima identifikuoti tik apaštalą evangelistą Joną – trečią iš kairės. Jis vienintelis vaizduojamas bebarzdis, ilgais plaukais, kaip įprasta Vakarų bažnyčios ikonografinėje tradicijoje. Ankstyvosios krikščionybės dailėje atsisakant individualizuoti asmenis šiame siužete, būdavo pabrėžiama jų, kaip apaštalų kolegijos, vienybė, kuri yra bažnyčios pamatas ir apaštališkojo mokymo teisingumo garantas“, – tikino dr. I. Šurkutė.
Beje, procesija – labai sena ir paplitusi religinė ritualo forma, gerai pažįstama iš romėnų, antikos dailės.
L. Truikio procesijai artimiausias prototipas – Ravenos Šv. Apolinaro naujojoje bazilikoje vaizduojama kankinių procesija. Ten per visą navos ilgį išrikiuoti 26 šventieji vyrai su karūnomis rankose.
Arkangelai ir apaštalai – Eucharistijos sargyba
L. Truikys rėmėsi bizantine šventovių dekoro tradicija, pagal kurią angelai, kaip grynosios dvasios, vaizduojami aukščiau, o apaštalai, kaip kūniškosios būtybės, žemiau. Dar žemiau stovi tikintieji, kurie drauge su dangaus gyventojais susirenka aplink Viešpaties altorių pagarbinti Švč. Sakramento ir švęsti liturgiją.
Lotynišku įrašu tabernakulio viršuje tikintieji kviečiami: „Ateikite pas mane visi ir aš jus atgaivinsiu“.
„Darant prielaidą, kad L. Truikys rėmėsi Šv. Apolinaro naujosios bazilikos mozaika, reikėtų atkreipti dėmesį, kad joje kankinių procesija eina link Kristaus sosto, apsupto angelų sargybos, laikančios rankose ilgas lazdas, kaip imperatoriaus rūmų pareigūnų. Tokią angelų sargybą matome ir L. Truikio vitražuose, jie rankose irgi laiko plonas lazdas“, – atkreipė dėmesį dr. I. Šurkutė.
Ji pažymėjo, kad benediktinių bažnyčios presbiterijoje apaštalai ir arkangelai sudarė palydą ir garbės sargybą eucharistiniam Kristui, Švč. Sakramentui išstatytame soste virš altoriaus.
„Eucharistijos šventimas yra Kristaus aukos sudabartinimas, todėl presbiterijos ikonografijoje suskamba Kristaus kančios leitmotyvas. Jis pastebimas arkangelų aureolėse, kurios pažymėtos kryžiumi, nors paprastai šis elementas rezervuotas tik Jėzui Kristui“, – pabrėžė dr. I. Šurkutė. Remdamasi Aušra Vasiliauskiene, ji pridūrė, kad Dievo stalo tvorelė dekoruota stambaus erškėčių vainiko ornamentu, lyg nuimta nuo kenčiančio Jėzaus galvos antepedijaus reljefe.
Tuometinė benediktinių vienuolyno vyresnioji sesuo Agnietė prisiminimuose džiaugėsi Kaune įrengta adoracijos vieta, kurią greit pamėgo ir gyventojai: „Neilgai trukus, mūsų šventovė tapo mylimiausia visame Kaune, uoliai lankoma įvairaus luomo, amžiaus ir profesijos žmonių“, – rašė ji.
Drobes restauravo
Po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, 1992 metais, Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo suremontuota ir atšventinta. Tiesa, prieškariniam projektui trūko vieno svarbaus elemento – „Apaštalų“ presbiterijoje. Niekas nežinojo, kokiomis aplinkybėmis triptikas sovietmečiu pradingo. Pats dailininkas manė, kad jie buvo „juodos rankos“ sunaikinti.
Tačiau įvyko stebuklas – 2023 m. kovo 30 d. vienuolės kraustydamos bažnyčios palėpę su Kauno arkivyskupijos muziejaus darbuotoja Rima Valinčiūte-Varne ir kunigu Stasiu Kazėnu aptiko netikėtą lobį. Tai buvo trys monumentalios drobės, susuktos į ruloną. Išvyniojus iškart atpažinti presbiterijos „Apaštalai“. Neaišku, kas ir kada juos padėjo palėpėje.
Radinį restauruoti ėmėsi Teresė Blažiūnienė ir Vita Blažiūnienė. Restauravimo metu nustatyta, kad kiekvieno paveikslo pagrindas yra iš trijų dalių susiūta naminio audimo stora, reta drobė. Tapyba ir gruntas vietomis buvo ištrupėję nuo suvyniojimo į ritinį. Restauravimo metu, autorinės tapybos netektys retušuotos mažais taškeliais, išsaugant autentišką koloritą.
Vidurinioji triptiko dalis apačioje turėjo suformuotą stačiakampę tuščiavidurę arką. Tai galėjo lemti prieškariu už altoriaus buvę architektūriniai elementai ar kita įranga, kurie nebėra išlikę.
„Siekiant triptiko dalių vientisumo ir paveikslo stabilumo į centrinį triptiko paveikslą nuspręsta įdubliuoti neutralios spalvos drobę. Ją paliekant negruntuotą ir neretušuotą. Restauruotas drobes, esant galimybei, tikimasi grąžinti į jų originalias vietas presbiterijoje“, – sakė dr. I. Šurkutė.
Puošė ir kitas Kauno bažnyčias
L. Truikys su bažnyčių dekoravimo menu susidūrė dar vaikystėje, kai lydėdavo darbuotis savo tėvą, auksuojantį šventovių altorius. 1934 m. jis savarankiškai studijavo Berlyne ir Paryžiuje. Jį sužavėjo XIII a. Paryžiaus Šv. Koplyčios (Sainte-Chapelle) vitražų skleidžiama mėlyna spalva, kurią jis vėliau panaudojo kurdamas benediktinių bažnyčios vitražus.
Modernioje Kauno Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje Ž. Šančiuose apie 1938 m. jis nutapė triumfo arką puošiančią freską „Arkangelai“ su ultramarininiais arkangelais aukso fone. Monumentalios ir rūsčios figūros, lyg besileidžiančios dangaus laiptais, išskiria sakraliausią bažnyčios erdvę presbiterijoje.
1956 m. Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčios išorėje nutapė dvi kompozicijas Jėzaus Kristaus kančios tema: „Nukryžiavimas“ – rytų fasado nišoje, o pietų – „Švč. Mergelė Marija ir Šv. Jonas“.
Beveik tuo pačiu metu kurti benediktinių šventovės vitražų arkangelai priešingai Ž. Šančių freskai – labai grakščios būtybės, paskendusios kontempliacijoje.
Sugrįš po bažnyčios atnaujinimo
Nėra žinoma, kada L. Truikio „Apaštalai“ sugrįš į Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčią. Vietoje, kur jie anksčiau kabėjo, nuo sovietmečio šyla radiatoriai.
„Kai bažnyčia prieis etapą, kai bus galima ją iš pagrindų atnaujinti, o tam reikia projekto, lėšų, tada „Apaštalai“ ir vėl čia sugrįš“, – viltingai kalbėjo dr. I. Šurkutė.