Perdėliodamas pagal? Santykius su artimiausiais ir susidūrimus su jais, nuo vaikystės kuriančius nepatogumo, nepritapimo ir nesaugumo jausmą. Prisiminkime, kaip lengvai gali paveikti paprasti komentarai iš šalies, formuojantys ir lipdantys suvokimą ir savivertę dar tada, kai nelabai aišku, kodėl, kas ir kada galima tik mergaitėms, o kada – tik berniukams. Rojus čia – mūsų pačių pastatyta užuovėja, už kurios saugu tik fiziškai, nes emocinių išgyvenimų aidams barikados neegzistuoja.
Kaip pasakoja L. Karvelis, choreografinės ir judesio paieškos prasidėjo nuo kelių paprastų žmogaus veiksmų ir būsenų: apsikabinimo, kritimo ir nesvarumo būsenos. Į kiekvieną iš jų reagavo visi kūrybinės komandos nariai, analizuodami ir mąstydami apie tai, ką emociškai ir fiziškai jiems reiškia šios judesio išraiškos. Toliau sekė intensyvios repeticijos, paremtos improvizacija. Spektaklio idėja, kilusi iš minties apie santykius ir priklausomybes juose, kūrybinio proceso eigoje išsivystė į refleksiją apie žmogaus identiteto kūrimą bendruomenėje ir vienumoje. Ją ėmė pildyti vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio priešpriešos ir susidūrimai, skeliantys mūsų tapatybę į dvi patirtis, kurias dažnai tikimės sujungti būtent artimais santykiais.
Atviro kūrybinio proceso metu konkretūs judesiai ir aiški tema ėmė vystytis plačiau. Įsivardinus kardinaliai skirtingas, ar kaip tik identiškas kūrėjų patirtis, veiksmas tapo daugiaprasmiškesniu, o duetai pradėjo kurti trečią, – naują kūną. Būtent kūnas ir jo potyris, savas ir kito kūniškumas, priimtas ir atstumas buvimas, atviras vienišumas ir apgaulinga pilnatvė priešais kitą veržiasi į pirmąjį planą. O jame – skaudžios ir jautrios kūnu pasakojamos istorijos. Kūnų, siekiančių komforto ir tapsmo savimi, kol aplinka atsisako juos priimti ir su jais sutikti.
Identifikuoti ir kitaip save patirti erdvėje galės ir patys žiūrovai, kuriuos į netradicinę bei atvirą scenografijos erdvę kvies menininkė Luka Žiobakaitė bei šviesų dizaineris Edgaras Varkulevičius. Specialiai šiam spektakliui muziką kuria Gabrielė Dikčiūtė, gyvai eksperimentuodama su šokėjais salėje jų improvizacijos metu. Repeticijose atsiradusius dokumentinius tekstus fiksuoja ir įveiksminti padeda šokio dramaturgė Sigita Ivaškaitė, o koncepcijos vizualiąja dalimi rūpinasi Aura Skulskytė. Spektaklį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Lukas Karvelis – nepriklausomas šokio menininkas, 2019 m. baigęs prestižinę Codarts šokio akademiją Nyderlanduose. Iki šiandien jau yra bendradarbiavęs su Anouk van Dijk, Falku Richteriu, Marina Mascarell, Joseph‘u Simonu ir Antonin Comestaz‘u, Dunja Jocic bei tokiais teatrais, kaip Göteborgs Operans Danskompani (Švedija), Miuncheno teatras (Vokietija) ir kt.
Paties L. Karvelio choreografiniai darbai jau rodyti Nyderlanduose, Vokietijoje, Brazilijoje, Izraelyje, Turkijoje, Švedijoje ir gimtojoje Lietuvoje. Savo kūriniuose jis siekia atrasti esminius taškus, kuriuose mūsų kūnai keičiasi, judėdami tolyn nuo traumų visuomenėje, link pačių savęs. Greta atlikėjo ir choreografo darbų, L. Karvelis vysto ir judesio tyrinėjimo praktiką, analizuojančią laisvo kritimo koncepciją, leidžiančią šokėjui patirti nesvarumo būseną.
Benoit Couchot gimė ir augo Prancūzijoje, o su judesiu susipažino septynerių, per Baskų tautinį šokį. Aistra judesio tobulinimui ir pasirodymams priešais publiką, nuvedė B. Couchot į studijas Codarts šokių akademijoje Roterdame. 2017 m. atlikėjas susidomėjo choreografija ir sukūrė savo pirmąjį solinį darbą „Mutiko ala Neska“, susilaukusį sėkmės konkursuose bei apkeliavusį įvairius tarptautinius festivalius, Vokietiją, Braziliją ir kt.
Prisijungęs prie trupės TanzMainz, B. Couchot dirbo su tokiais choreografais, kaip Roy Assaf ir Victor Quijada. Visgi 2019 m. pasirinko laisvai samdomo šokėjo kelią ir šiuo metu gastroliuoja su trupės Kor‘Sia spektakliais, tuo pat metu kurdamas skirtingus darbus visoje Europoje.