Prancūziškas septynių (o per tris sales devyniolikos) spektaklių maratonas dar labiau sustiprino ir taip jau be galo aukštą šiuolaikinės lenkų teatro režisūros (nepamirškime, kad Lupa yra sykiu ir savo spektaklių scenografas) grando statusą – ten jis išties „Popiežius“, ten jis skaito paskaitas jauniesiems teatralams, ten pasirodo jo interviu knygos, ten po spektaklių jis teberašo savo garsiuosius naktinius laiškus aktoriams, kurie, žinoma, ilgainiui irgi iškils į dienos šviesą.
Tad visose gastrolėse paradoksalus LNDT nukėlimas į trečią vietą po režisieriaus ir pjesės autoriaus neturėtų nieko stebinti: taip, tai autorinio teatro apoteozė. (Čia verta prisiminti itin sėkmingas „Didvyrių aikštės“ gastroles Varšuvoje, kai susitikimą su spektaklio kūrėjais vedęs garsus lenkų publicistas Jacekas Żakowskis, pradėjęs pašnekesį nuo priekaištų režisieriui „Kodėl ne Lenkijoje?“, susilaukė atsakomojo salės smūgio „Kodėl Tamsta nekalbi apie nuostabią lietuvių vaidybą?“.)
Prancūzai išties neabejingi tokiam mąslaus teatro, paremto vidiniu dažnai provokacinės austrų literatūros siaubūno Thomaso Bernhardo veikalų ištarmės išgyvenimu, modeliui, jų neglumina tarsi sustojęs išorės veiksmas, paverčiantis sceną ypatingu akvariumu, kuriame po ilgų tiradų stojanti tyla (įstrigusio pauzėje personažo būseną Lijone ypač meistriškai sekėsi perteikti Eglei Mikulionytei, Neringai Bulotaitei ir Povilui Budriui) pripildyta sprogstamuoju žmogiškojo neišsipildymo ir egzistencinio kartėlio „jūros mišiniu“.
Tą akvariumą nuo žiūrovų skiria odos plonumo stiklas, kurį tenka įveikti iš abiejų pusių. Likiminiam „sudužimui“ prancūzų žiūrovai, deja (o gal laimė?), pasirodė pasirengę kur kas geriau negu pramoginių TV šou suvarpyti mūsų tautiečiai. Avinjone matėme tarptautinę kritikų ir snobų „masuotę“ (be abejo, Marinos Abramovič dalyvavimas ir nuoširdūs komplimentai po spektaklio jau kitos plotmės reiškinys), keturi tūkstančiai (6х700!) žiūrovų Paryžiuje labiau priminė vėtytų ir mėtytų senjorų sueigas ir apeigas, o štai trečiasis Prancūzijos miestas, kažkada tekstilės pramonės pasaulinis bastionas, šiandien pagrįstai vadinamas gurmanų sostine, stebino itin demokratiškos įvairaus amžiaus publikos atida.
Tad nereikia stebėtis, kad spektaklis, paremtas scenos ir salės alsavimo sinchronu, kiekvienąkart vis kitoks. Vis skirtingi „didvyriai“ užpildo „Didvyrių aikštę“. Pirmajame spektaklyje Lijone Eglė Gabrėnaitė vaidino tarsi lūpų kampučiais ir akių vokais, jos stipraus balso artikuliacijų grožis telkėsi jau nebe ties piano, o ties pianissimo riba.
Valentinas Masalskis, po ilgesnės pertraukos sugrįžęs scenon, atrodė atjaunėjęs ir puikiai pasirengęs žaismingai partijai su marazmo ir nevilties priepuolių kamuojamu savo personažu. Tad nenuostabu, kad „Didvyrių aikštės“ gyventojai (kaip kažkada Eimunto Nekrošiaus „Otelo“ aktoriai Italijoje) jau turi nuolatinių gerbėjų kohortą Prancūzijoje – po pirmojo spektaklio Lijone jie su gėlėmis atėjo pasveikinti mūsų meistrų.
1920 m. Paryžiuje įkurtam, o 1972 m. Kultūros ministro sprendimu į proletarišką Lijono Vilerbano priemiestį perkeltam TNP vadovavo tokie Europos teatro didmeistriai kaip Jeanas Vilaras, Georgesas Wilsonas, Roger Planchonas ir kiti. Čia savo karjerą pradėjo ir daugybę metų dirbo prancūzų teatro genijus Patrice'as Chéreau. Čia, dar Paryžiaus laikotarpiu, scenoje žibėjo Gérardo Philipe'o žvaigždė.
Pastaruosius penkiolika metų teatrui sėkmingai vadovauja Christianas Schiaretti, meistriškai derinantis didžiąją klasiką ir nūdienos aktualiąją dramą (Prancūzijoje sėkmingai dirbančių tokio pobūdžio institucijų vadovų iš principo neskubama keisti – R. Planchonas TNP vadovavo trisdešimt metų.) Jo dešinioji ranka, vykdomasis direktorius Guillaume'as Cancade'as, su pasididžiavimu aprodė mums it Feniksas iš pelenų 2011 m. lapkritį po 40 milijonų eurų rekonstrukcijos prisikėlusio teatro pagrindines ir repeticijų sales. (Spektaklis čia repetuojamas porą, o rodomas – su tam tikromis išimtimis – vos vieną mėnesį.)
Teatre nuosekliai išlaikyta juodos ir raudonos spalvų dermė, net nuo atkampiausios laiptinės sienų į mus žvelgia visų laikų TNP žvaigždės ir svarbiausiųjų teatro istorijos momentų aprašai. Čia taip pat veikia visame Lijone žinomas restoranas 33 TNP, kurio puikųjį „Burger 33 TNP Maison“ su teatralams taikoma 25 nuošimčių nuolaida galėjome išbandyti savo gomuriu.
Gastrolės Lijone vyko stiprių politinių sukrėtimų pasaulyje (įspėjamasis Sirijos bombardavimas, teroro aktas Stokholme, paskutiniai bendri Prancūzijos prezidento rinkimų debatai, kuriuos visiškai nelauktai laimėjo, rodos, seniai visų užmirštas radikalus kairietis Jeanas-Lucas Melenchone'as ir t.t.) fone.
Tad nenuostabu, kad ilgame ir turiningame teatro vadovų pokalbyje su K. Lupa ir Piotru Skiba dėl naujo pastatymo Vilniuje (susitarimas iš esmės pasiektas), nuolat buvo grįžtama prie kankinamų – karo, nedovanotino nūdienos „didžiųjų“ politikų egoizmo, it maras plintančio nacionalizmo, menininko padorumo ir neišvengiamo vienokio ar kitokio angažavimosi – klausimų.
Skambėjo Curzio Malapartės, Alberto Camus, to paties T. Bernhardo ir kitų „žaviųjų prakeiktųjų“ pavardės. 2018 m. spektaklio pavadinimas bus aiškus, prasidės Lupai būdingi ilgi parengiamieji veiksmai. Norėtųsi tikėti, kad sulauksime pavyzdinio „taiklaus pataikymo“, kokiu neabejotinai išlieka „Didvyrių aikštė“.
Vaikščiodami šiltos pavasario saulės nutvieksta Tilžės krantine visais laikais išmintingai valdomam ir tvarkomam dviejų upių ir keturių krantų įstabaus jaukumo ir sunkiai nusakomo lengvumo mieste, vis dėlto vijome nuo savęs it pirmasis metų įdegis limpančią frazę „gera ten, kur mūsų nėra“. O mes štai imam ir esam! Tokiam tolimam ir tokiam savam Lijone, kur visų karo su visais nuojautą nuplukdo krantinėse prisėdusių ir prigulusių amžinų studentų iš rankų maitinamos gulbės. Ir tam reikia, rodos, taip nedaug – talentingų menininkų ir jiems atviro teatro.