„Klounas nėra išimtinai vaikiškas personažas, klounai esame mes visi“, sako spektaklio autorė Indrė Lencevičiūtė, aktorės karjerą pradėjusi Vido Bareikio režisuotuose „No Theatre“ spektakliuose, o pastaruosius kelis metus intensyviai dalyvaujanti Gydytojų klounų veikloje bei edukacinėje programoje.
„Klai_Da“ – tai ne tik jauno menininko debiutas. Tai drauge ir klounados spektaklio debiutas Lietuvoje. Vakarų Europoje, JAV bei kitose šalyse profesionali klounada jau prieš daugybę dešimtmečių išėjo iš cirko palapinių ir persikėlė į profesionalias scenas bei ekranus. Lietuviams pažįstami tokie klounai kaip Slava Poluninas, Jurijus Nikulinas, Charlie Chaplinas – ir tai labai nedidelė dalis visame pasaulyje puikiai žinomų šios profesijos atstovų. Lietuvoje klounada tik pradėjo žengti pirmuosius žingsnius.
Klaida – Lietuvoje gyvenanti emigrantė, atvykusi „iš šalies“. Puikias valytojos pareigas užimanti 35-erių metų moteris (atrodanti kaip 29-erių), valganti medų, bet išliekanti liekna, tikisi pagaliau susirasti vyrą. Ir tam ji pasiryžusi atskleisti visus savo privalumus. Bei trūkumus.
Apie būsimą spektaklį kalbamės su jo autore Indre Lencevičiūte.
- Trumpai papasakok apie savo kelią nuo aktorystės iki klounados.
- Baigiau vaidybos studijas pas Gintarą Varną, kelerius metus vaidinau Vido Bareikio trupės „No Theatre“ spektakliuose. Būtent po vieno iš spektaklių, „Telefonų knyga“, su aktore Agne Kaktaite vėlai vakare kalbėjomės apie darbų teatre stygių ir ji man papasakojo apie klounus. Tai išgirdus mano galvoje tarsi įvyko sprogimas, užsikabinau už šios veiklos ir štai po kelerių metų jau jaučiuosi pasiruošusi pati kurti klounados spektaklį.
- Kur ir iš ko mokeisi klounados?
- Su Gydytojais klounais dukart per metus lankomės Vienoje, ISH (International School of Humor) mokykloje, kur reguliariai vyksta keturių dienų seminarai, kūrybinės dirbtuvės. ISH bei pačių „Raudonų nosių“ iniciatyva mokytojai taip pat neretai atvyksta į Lietuvą ir čia veda kūrybines dirbtuves. Šį spektaklį man padėjo kurti vienas svarbiausių mokytojų, Čekijoje dirbantis Gary Edwards. Taip pat dalyvavau daugybėje Ami Hattab seminarų – jis dėsto prestižinėje Lecoq’o teatro mokykloje. Prie spektaklio patarimais prisidėjo ir žymusis Aitor Basauri, Londone veikiančios teatro trupės „Spymonkey“ aktorius.
- Dauguma Lietuvių žino vienintelę klounų rūšį – cirko klounus. Koks yra tavo klounas?
- Man patiko paskutinio mano mokytojo Aitoro žodžiai, jog klounas yra toks sutvėrimas, kuris neišeina iš problemų lengvai. Klounas apskritai yra nuostabus dalykas, jis yra nuostabesnis už aktorių. Aktoriai gali prisidengti personažais, o klounas prisidengti negali, nes jis gimsta tik tada, kai žmogus atsiveria, kai nebijo būti savimi, nebijo atrodyti silpnesnis už publiką ir leidžia jai juoktis iš savęs. Klounas turi būti geras gimnastas, magas, akrobatas, aktorius, rašytojas...
- Ar prieš suaugusius žmones atsiverti sunkiau nei prieš vaikus?
- Nepasakyčiau. Aišku, mano darbas su vaikais yra socialinė klounada, o suaugusiems skirtas spektaklis – jau reikalauja profesionalaus meno, tad sunku palyginti auditorijas, nes aplinkybės skirtingos. Tačiau atvirumas būtinas, kitaip klounu netapsi jokiose aplinkybėse.
- Kodėl, tavo nuomone, profesionalioje Lietuvos scenoje klounada nėra populiari?
- Nežinau. Manau, kad žmonės bijo tuo užsiimti, nes laiko klounadą prastesniu menu nei teatras. Esu girdėjus sakant, jog Domino teatre yra daug klounados. Galbūt – klounada yra labai plati sąvoka. Bet aš mokausi visai kitos klounados.
- Kokia yra „Klai_Da ir apie ką ji pasakos?
- Tai moteris, kuriai šiuo metu labai reikia vyro. Ji – emigrantė, kalba su akcentu, labai vieniša. Tad ir spektaklis yra apie meilę, vienatvę ir norą šalia turėti žmogų. Tiesa, pati emigracijos tema čia ne tokia svarbi. Tiesiog prie visų kitų Klaidos nesėkmių prisideda dar ir kalbos problemos bei noras pritapti. Svarbiausia čia tai, kas žmogiška ir būdinga daugeliui – juk tai ir visų komiškiausia. O paskui jau pamatysim, ar juoksimės, ar verksim.