Audrius Ambrasas narplioja architektūrinius Vilniaus mitus: ar tikrai norite žinoti tiesą?

Nors ir sunku patikėti, bet moderni architektūra, pasirodo, gali būti paremta mitais. Tuo visiškai įsitikinęs architektas Audrius Ambrasas, sakydamas, kad mitai kone visada yra susiję su tam tikromis architektūrinėmis idėjomis, stilistiniais sprendimais, konkrečiomis pastatų istorijomis. „Vilniaus įkūrimas paremtas mitu. Kunigaikštis Gediminas susapnavo ant aukšto kalno geležinį vilką, jam krivių krivaitis vis aiškino, kad jis turi toje vietoje pastatyti miestą. Mitais daug kas paremta, iš tiesų, architektai kiekvieną dieną projektuodami pastatus, apie juos galvodami, įtikinėdami, kad juos tokius reikia pastatyti, kuria mitus. Neužtenka pasakyti, žiūrėk, taip sugalvojau, čia toks namas turėtų būti... Labiau įtikinamai atrodo, kai pagrindi – ar istorinėmis paralelėmis, ar ankstesniais buvusiais įvykiais, užslėptais dėsningumais, pasakojimais, legendomis“, – kalbėjo A. Ambrasas.

Viskas aktualu ir prisimenama

– Vilniaus miestas apipintas legendomis, pasakojimais ir mitais. Ar architektai tikrai jais remiasi ir šiandien, kurdami naujus projektus?

– Architektai taip daro. Įtikinamiau, kai bandai kažkokį reiškinį arba sprendimą patvirtinti aukštesnių jėgų egzistavimu, negu savo nuomone... Kalbant ir apie Lukiškių aikštę, Tauro kalno zoną – viskas aktualu ir prisimenama.

Vykdomi projektai pagrįsti legendomis ir mitais. Susidėjus įvairią istorinę medžiagą galima pamatyti, kokiu būdu iki to prieinama, kas galbūt gali būti ir kitaip. Blaiviu protu, atrodytų, kitaip reiktų daryti, bet mitai mus nuveda būtent tuo keliu – kartais ir paklaidina.

– Kai architektai paklaidinami, ar bandoma sugrįžti į pradinį tašką, ar taip gimsta nauji mitai?

– Gal gimsta ir nauji. Mitai atlieka savo darbą, jeigu ne jie – galbūt kažkurie dalykai ir neįvyktų. Bandau iliustruoti, kaip mes, architektai išreiškiame savo požiūrį į kai kurias problemas, architektūrinius sprendimus, kurie galbūt būtų galėję būti, jeigu ne mitai. Jau anksčiau buvo publikuotas pasiūlymas – pastatyti paminklą, skirtą pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę, sostinės Aukų gatvės skvere. Parodžiau architektūrinį sprendimą, kaip galima tokį rebusą išspręsti, padaryti šiek tiek kitaip, negu mitai mums liepia.

<...> Galima jį traktuoti kaip abstraktų sprendimą. Viena vertus, vertikalė kovotojų atminimui, pakeliant akis į dangų, kita vertus, – buvo mintis padaryti taip, kad jis veiktų emociškai – įėjus į vidų. Tas pasiūlymas kaip ženklas, kad šioje vietoje galima padaryti puikią memorialinę erdvę, nebūtinai šis objektas. Bet, kai kalbi tik žodžiais, neparodai galimo sprendimo – tai žodžiais ir lieka.

– O kokius sprendinius architektams yra liepę... mitai?

– Mitai liepė pastatyti namus ant Tauro kalno, jie ir bus statomi. Tarkim, sostinės Lukiškių aikštės problema užkoduota seniai, 19 a., kai buvo nubrėžtas tos teritorijos suplanavimas. Urbanistinis planas – ne visiškai įgyvendintas, realiai, toje vietoje neužstatytas kvartalas. Pagal planą turėjo būti dvi aikštės – viena į Tauro kalno pusę, kita – prie Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios. Likęs neužstatytas kvartalas mums paliko didžiulę erdvę, su kuria nebežinome, ką daryti. Bet dabar jau aišku, sprendimas yra, puiki rekreacinė zona, viskas gerai, tiesiog peržvelgus istorinį kontekstą, matosi, kaip iki to einama, kaip galėjo galbūt būti kitaip, bet neįvyko.

– Skulptorius Andrius Labašauskas laimėjo konkursą Lukiškių aikštėje pastatyti monumentą „Laisvės kalva“, Vyčio paramos fondas kovojo dėl Vyčio skulptūros... Visa eilė pasiūlymų. Sprendiniuose tarsi susipainiojama, bet architektų bendruomenė išlieka tarsi nuošalyje, kodėl?

– Nemanau, kad architektai yra kažkokia bendruomenė, atsieta nuo visos visuomenės. Taip pat esame visuomenės dalis. Mus valdo emocijos, kartais tiesiog pritrūksta pragmatiško įvertinimo, sprendimo priėmimo, tada prasideda insinuacijos, sąmokslo teorijos, kas tik nenori...

Sprendžiant problemas tinka angliškas posakis: „out of the box“. Sprendimas gali būti visiškai netikėtas, visiškai kitoks. Galbūt galima atsisukus pasižiūrėti į kitą pusę?

– Iš istorijos ir miestiečių pasakojimų žinome, kad Lukiškių aikštės teritorija 1860-aisiais buvo paversta didele turgaviete. Ji nebuvo kažkuo ypatinga, tad pagal legendą, atrodytų, kertasi su noru šį objektą paversti rimties vieta. Mitai pradeda pyktis su dabartimi – tai vyksta?

– Mums visiems gyviems Lukiškių aikštė su turgaus aikšte neasocijuojasi. Tarpukariu tai buvo laukas paradams, kariuomenės marširavimui, tada lyg keli memorialiniai ženklai buvo atsiradę. Sklando visiškai neteisingas mitas, kad buvo pastatytas paminklas Juozapui Pilsudskiui. Netiesa, nes paminklai buvo svarstomi ir konkursai rengiami jam įamžinti prie Katedros, Gedimino kalno. Bet tokie mitai kažkodėl sklando, – kad buvo pastatytas paminklas J. Pilsudskiui, o po karo jo vietoje pastatė Leniną. Leniną, iš tiesų pastatė, tą aikštę sakralizavo.

Nugriovus paminklą Leninui – buvo didelis poveikis, tai aikštei negalėjome surasti turinio. Mano galva, dabar suformuota aikštė – geras sprendimas, jam nieko netrūksta, – ir renginių erdvė, ir rekreacinė zona. Viskas puiku, tik šiek tiek einama prieš srovę – norima kažką joje pastatyti, o tam kažkam erdvė tiesiog neparuošta. Jinai per didelė, norint ją užvaldyt reikia didžiulio objekto, bet tada jis pradės valdyti visą erdvę... Tai irgi nepatinka, ne tam tą aikštę išsivalėme, – norime joje būti.

Ar tikrai norite žinoti tiesą?

– Kai kalbama apie mitus, neretai jiems ieškoma paneigimo. Nenuostabu, jų autentiškumas gali būti diskutuotinas ar netgi paneigtinas. Kiek mituose pagrįstos tiesos?

– Berods, viename spektaklyje, sukurtame pagal Henriko Ibseno pjesę, buvo tokia situacija. Prieš atskleidžiant paslaptį nuskambėjo klausimas: ar jūs tikrai norite žinoti tiesą? Toks dalykas, – su kai kuriais mitais smagiau gyventi, jie pakelia dvasią. Ar buvo taip, ar ne – kas čia žino, dabar yra kaip yra.

– Galbūt miestų tvarkymo, architektūros, dizaino srityse šiandien būtent ir trūksta to naujojo mito kūrimo?

– Gali būti. Kai visuomenės neįtikina bandymai aiškinti – sukuriamas mitas, juo patikima.

– Kartkartėmis, ko gero, pats kūrimosi procesas gali tapti mitu, kaip, tarkim, visų plačiai aptartas gatvių siaurinimas?

– Man atrodo, tikrai sukurtas mitas, [kurį nulėmė] priartėję rinkimai... Šiaip, teisingas dėmesys arba pastangos, nukreiptos į gatvių plokštumą, judėjimą – pėsčiųjų, dviratininkų, želdynų. Tai ir sudaro miesto pagrindą – parteris, kuriuo mes vaikštome, judame. Iš tikrųjų, yra puikių fragmentų, kurie padaryti – Naujamiestyje, Pylimo gatvėje. Gatvių standarto parengimas ir patvirtinimas, ko laikytis, – svarbus miesto ženklas.

Galbūt kažkuriose vietose ir ne visiškai pavyko, atsirado klaidos, kurias visai nesunkiai galima ištaisyti, bet iš to buvo išpūstas didelis dramblys, dabar krūpčiojama – tai gatvę siaurinam, tai platinam, nebežinome, ką daryti... Galbūt šičia šiek tiek [turėjo reikšmės] komunikacija. Dėmesys žemės plokštumai, kuria vaikštome, judame, apibrėžiant pėsčiųjų, dviratininkų, automobilistų ryškias zonas, kur nebelieka pilkųjų zonų – miestietiškas požiūris į aplinkos tvarkymą.

– Naujai paplitusi terminija, turbūt irgi jau tampa savotiškais mitais. Humanizuotos gatvės, darnus judumas – frazės, prisidedančios prie miesto mito?

– Taip, viską reikia kažkaip pavadinti...

Kiek bekartosi žodį „chalva“, nuo to burnoje saldžiau nepasidarys

– Ar senieji ir naujieji mitai kertasi vienas su kitu, ar galbūt priešingai, randa bendrą kalbą?

– Vienas mitų, kad Lukiškių aikštė yra svarbiausia valstybės aikštė. Manau, tai neteisingas mitas, ji tokia nėra. Faktiškai – Katedros aikštė, Gedimino pilies aplinka – svarbiausia valstybės erdvė. Tai rodo gyvenimas. <...> Kaip rytietiška patarlė sako: kiek bekartosi žodį „chalva“, nuo to burnoje saldžiau nepasidarys. Lukiškių aikštę vis vadiname svarbiausia valstybės aikšte, bet ji nuo to tokia netampa, mitas neįsigyvendina.

– Miestas, kurio istorija neanalizuojama – tampa bedvasis?

– Vilnius dėkingas miestas, jame daug visko susipynę, jisai turi kažkokią svaiginančią aurą, lyginant su Kaunu. Kaunas visiškai pragmatiškas miestas, [jame] viskas aišku. Vilnių užpildė ne vien vilniečiai, atvykusieji apsvaigsta nuo miesto atmosferos – jie tampa vilniečiais, pradeda kažkuria prasme keistai elgtis, pasidaro ne visai racionalūs, kuria mitus, patys tampa mitais...

– Matyt, ne veltui, sukurtas šūkis „Myliu Vilnių“ , sužmoginantis miestą. Turbūt tikrai kažkas su žmonėmis Vilniuje nutinka?

– Kažkas nutinka (juokiasi.)