Talentingo kūrėjo būties neįrėmina dvi datos, žyminčios gimimo ir mirties laiką. Jam išėjus Anapilin, lieka kūryba ir tik nuo kultūros lauko „matininkų“ – istorikų, menotyrininkų, parodų kuratorių – priklauso, ar ji gyvuos, ar bus pamiršta.
Ar Augustino Savicko (1919–2012) kūryba aktuali sparčiai kintančio laiko, globalėjančio pasaulio, naujų meno procesų kontekste? Toks klausimas kyla, vertinant ne tik jo, bet ir kai kurių kitų XX a. Lietuvos dailininkų – kiek vyresnio Antano Gudaičio (1904–1989), amžininko Algirdo Petrulio (1915–2010), jaunesnių – Jono Švažo (1925–1976), Vinco Kisarausko (1934–1988), Antano Martinaičio (1939–1986) – palikimą. Šiandien daugelio iškilių menininkų kūrybos išsaugojimas ir aktualizavimas tapo tarsi privačia problema, jaudinančia tik jų artimuosius. Liūdnas to pavyzdys – nuo 1985 m. besitęsianti Antano Gudaičio galerijos byla.1
Lietuvos muziejuose sukauptos kolekcijos papildomos menkai, o ten esantys kūriniai dažniausiai ramiai ilsisi rinkiniuose, vos vienas kitas iškeliamas į temines ar progines parodas. Platesnės asmeninės retrospektyvos rengiamos retai ir dažniausiai siejamos su jubiliejinėmis datomis.
Nesant galimybės matyti menininko kūrybos visumą, prarandamas kontekstas, nutrūksta tęstinumas, iškraipomas meno procesų suvokimas. Dabartinė (ne tik žiūrovų, bet ir menininkų, ir meno vertintojų) karta menkai pažįsta Lietuvos XX a. dailės istoriją, jos raidą ir specifiką. Susiklostė situacija, lemianti, kad aktualiosios dailės vaizdas darosi vis fragmentiškesnis, pabiras, susmulkėjęs. Kiekviena paroda, kurių srautas išties didelis, tampa „etapine“, kiekvienas autorius vadinamas „išskirtiniu“. O tai jau dvelkia provincialumu. Pavienių autorių meno albumai, sparčiai leidžiami pastaruoju metu, deja, neužpildo platesnio suvokimo spragų, o analitinių apibendrinamųjų studijų, vertinančių XX a. ir XX–XXI a. sandūros meną, kol kas vienetai.
Augustino Savicko kūryba, apimanti daugiau kaip šešis dešimtmečius, neatsiejama nuo XX a. Lietuvos valstybės ir lietuvių tapybos istorijos. Tačiau ir permainingas XXI a. pirmasis dešimtmetis priklauso jo kūrybos laikui. Dailininkas liudija beveik viso šimtmečio Europos ir Lietuvos istoriją. Gimęs pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais (1919), kaip asmenybė brendo tarpukariu, patyrė Antrojo pasaulinio karo dramą, pokariu – Lietuvos okupaciją, sovietmečio grimasas, atgimstančios valstybės entuziazmą...
Savicko kūryba, paženklinta ir giliai persmelkta asmeninės patirties, yra tarsi tiltas tarp dviejų krantų – Lietuvos dailės tarpukariu ir XXI a. pradžioje. Kauno meno mokykloje (1939) ir Vilniaus dailės institute (1945–1949) studijavęs pas lietuvių modernistinės tapybos mokyklos kūrėją Justiną Vienožinskį, pats dėstęs institute (1951–1972), vėliau profesoriavęs Vilniaus dailės akademijoje (1985–1993), plėtojo vertingiausias tarpukario modernistinės lietuvių tapybos savybes, kūrybiškai perteikdamas jas savo studentams, kuriems buvo ne tik mokytojas, bet pirmiausia – kolega.
Pasak buvusių mokinių (Adomo Jacovskio, Aleksandros Jacovskytės, Aleksandro Vozbino, Ričardo Bartkevičiaus, Gintaro Palemono Janonio, Lino Liandzbergio, Audriaus Gražio), tai buvo visais atžvilgiais didis žmogus – savo talentu, stotu, gyvenimo geismu, žaižaruojančiu temperamentu. Jiems imponavo Savicko darbštumas, kūrybos užmojis, ano meto dogmų nepaisymas – gimęs ir brendęs laisvame krašte, gebėjo ir sovietmečiu išsaugoti bent jau vidinę laisvę.
„Kai maestro įžengdavo į studiją (o tai būdavo ne taip jau dažnai, per savaitę kartą, o gal ir dar rečiau), mums būdavo tiesiog šventė. Jis atnešdavo kažkokią ypatingą atmosferą ir neapčiuopiamą laisvės pojūtį… ir visada lengvai numesdavo keletą prancūziškų frazių.“2
Būdamas dviejų amžių liudytojas, Savickas gyveno ir kūrė įvairiomis politinėmis ir socialinėmis aplinkybėmis, tačiau niekada neprarado pamatinių žmogiškumo principų. Išlaikyti tiesų „stuburą“, išlikti savimi padėjo aštrus protas, platus akiratis ir erudicija (mokėjo kelias kalbas), intelektas ir darbštumas, tolerancija ir sveika, kartais kandi ironija. Individualaus raiškos stiliaus stiprybė – jausmo tikrumas ir profesinė meistrystė.
Inteligentijos vaidmuo ir laikysena sovietmečiu dažnai vertinama labai tiesmukai ir vienareikšmiškai – dažniausiai kaip kolaboravimas su okupacine valdžia. Pasak literatūrologės Vandos Zaborskaitės, „norėdami suprasti save ir savo istoriją, turime aiškiai įsivaizduoti, kas vyko su mumis ir mumyse sovietinės okupacijos metais“.3 Kad gebėtum gyventi ir kurti, „stebimas Didžiojo brolio“, George’o Orwello žodžiais tariant, reikėjo išminties, gudrumo, net sveiko humoro. Savickui nestigo nei to, nei ano...
Dailininko asmenybė ryškiai išsiskyrė ir pilkame meninio gyvenimo sovietmečiu fone, ir jau laisvoje Lietuvoje, kai atsivėrė visas pasaulis, nepažinti, platūs kūrybos horizontai, naujos raiškos bei sklaidos galimybės. Savickas buvo ir liko XX a. antrosios pusės Lietuvos tapybos bei meninės aplinkos legenda. Kūrybos, intelekto, asmeninio žavesio požiūriu nūdienos kultūros lauke kol kas sunku rasti tokio iškilaus ir išsiskiriančio kūrėjo atitikmenį. [...]
Savickas puikiai suprato sovietinio „žaidimo taisykles“, tačiau nevengė ir aštresnės, kartais net necenzūrinės ištarmės, kuri jo lūpose skambėdavo kaip nutrūktgalviška bravūra. Pasak dailėtyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės, „Savickas buvo be galo žavinga asmenybė. [...] jo išmintis ir gebėjimas kalbėti šmaikščiai, su ironija ne tik apie kitus, bet, svarbiausia, apie save, taip pat mokėjimas fantazuoti, mokėjimas kurti istorijas darydavo didžiulį įspūdį“.4 Humoras, ironija, bohemiška poza, net „pijokėlio“, kaip save vadino, įvaizdis ne kartą gelbėjo sovietinės kasdienybės akivaizdoje.
Kaip ir daugelis ano meto menininkų, nuo nykumos gynėsi alkoholiu ir to neslėpė. Tai buvo įprasta – tikrasis gyvenimas vyko studijose, virtuvėse. Čia skambėjo atviresnės kalbos, liejosi vynas, o ši sovietmečio „bohema“ vieniems baigdavosi ligoninėse, kitiems – kapinėse. Atrodė, Savickas, gudriai primerkęs akį, tarsi šaiposi iš savęs ir iš aplinkos, kuri anuomet priminė kreivų veidrodžių karalystę.
Niekada nesišaipė tik iš kūrybos – nei savo, nei kitų. Buvo labai darbštus, produktyvus, disciplinuotas – tapyti jam reiškė gyventi. O kaip įžvalgus meno vertintojas matė ir rimtus kolegų bei mokinių kūrybinius siekius, ir simuliuojamą originalumą, ir tuščias pastangas „nustebinti pasaulį“.
Kritikų dėmesio Savickui niekada netrūko. Visų grupinių parodų recenzijose jis minimas pirmose pastraipose – ilgainiui tas tapo savotiška kliše. Antra vertus, jo kūryba visada vertinta, siejant ją su procesais, vykstančiais Lietuvos mene – ne tik su tarpukario modernizmu, ne tik su amžininkų užmojais, bet ir su jo paties mokinių siekiais. Tai byloja apie dailininko gebėjimą nesustabarėti, atsinaujinti. Dailėtyrininkės Gražinos Kliaugienės teigimu, Savickas buvo „akademikas be akademizmo“.5 Pats dailininkas, kuris 1988 m. iš tikrųjų buvo išrinktas SSRS dailės akademijos nariu korespondentu, į tai žiūrėjo filosofiškai: „Ne titulai ir ordinai daro meną. Jei Dievulis nedavė tau talento, tai nieko ir nenutapysi.“6
Pasaulis irgi „atrado“ Savicką. 1994 m. Italijoje, Romoje, surengta jo kūrybos paroda sulaukė pelnyto įvertinimo. Italų, lietuvių, vokiečių kalbomis išleistame kataloge Vito Apuleo rašė: „Už Savicko pečių – Lietuvos dailės istorija.“7
1. http://old.ldm.lt/Parodos/Muziejusirpadaliniai/A_Gudaicio_galerija.htm#KURIAMA%20ANTANO%20GUDAI%C4%8CIO%20DAIL%C4%96S%20GALERIJA.
2. Adomas Jacovskis: scenografo ir tapytojo kūrybos albumas. Vilnius: Lietuvos aido galerija. 2008, p. 201.
3. Vanda Zaborskaitė. „Prisitaikymo variantai“. Prieiga internete: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-02-12-vanda-zaborskaite-prisitaikymo-variantai/4005.
4. Prieiga internete: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/portretai/augustinas_savickas_isejo_i_rojaus_sodus; dokumentinis filmas „Sujungęs amžius“, LRT, 2019.
5. Gražina Kliaugienė. „Atsakas – teptuko šuoras“. Krantai. 1989, nr. 4, p. 49.
6. Augustinas Savickas. Žalia tyla. Memuarai. Vilnius: Tyto alba. 2002, p. 81.
7 .Ten pat, p. 189.