„Fossilia“ yra antras E. Švedkauskaitės spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2022 m. buvo pristatytos „Sieros magnolijos“). Naujausiam spektakliui, atsispirdama nuo Dalios Grinkevičiūtės gyvenimo istorijos, E. Švedkauskaitė rašo pjesę pati. Inscenizacijos bendraautorė ji buvo ir Jaunimo teatre, kurdama spektaklį „Jauno žmogaus memuarai“, už kurio režisūrą įvertinta „Auksiniu scenos kryžiumi“.
Kuriant „Fossilia“ E. Švedkauskaitę dramaturgijos klausimais konsultuoja režisierė Anna Smolar, lietuviams pristačiusi spektaklį „Sulėtintai“. „Jaučiu, kad Eglė turi labai savitą kalbinį jautrumą ir jis stipriai pasitarnauja temai, kurią ji nusprendė nagrinėti“, – sako Anna Smolar.
„Šis mano darbas yra bandymas keliauti gilyn po faktais ieškant, kokiomis formomis tremties tema gyvuoja šiandien gyvenančių lietuvių sąmonėje ir kaip tremtis tebeformuoja mūsų charakterį. Ar tai dar sukelia skausmą, o gal jis yra transformavęsis?“ – svarsto E. Švedkauskaitė.
Spektaklyje veikia keturių asmenų šeima (aktoriai Darius Gumauskas, Vitalija Mockevičiūtė, Povilas Jatkevičius ir Ugnė Šiaučiūnaitė). Sūnus užsienyje studijuoja kiną ir, akademijoje gavęs užduotį sukurti dokumentinį filmą, imasi gilintis į savo šeimos istoriją. Tėvas ne itin noriai dalinasi prisiminimais, tačiau kai šeima sulaukia skambučio iš muziejaus darbuotojos (aktorė Rasa Samuolytė), kad buvo atrastas tėvo tetos prisiminimų apie Sibiro tremtį rankraštis, šeimos istorija ima skleistis pati.
Nors E. Švedkauskaitė kuria fikcinę spektaklio veikėjų šeimą, remiasi ir tikrais faktais: 1991 m. Žaliakalnyje, Kaune, Perkūno al. 60 buvo atsitiktinai iškastas stiklainis, kuriame rasti paskiri lapeliai su Dalios Grinkevičiūtės prisiminimais apie Sibirą. Tas rankraštis buvo laikomas prarastu, nes dar pati Grinkevičiūtė prieš keletą dešimtmečių bandė jo ieškoti, bet nerado. Spektaklio žiūrovai pamatys, kaip iškastas reliktas prikelia praeities temas.
„Šiame spektaklyje siekiame pavaizduoti mūsų, jaunų žmonių, norą kuo atviriau kalbėti su tėvais, analizuoti jų patirtis ir kaip tai paveikė mus. Mes laikomi terapine karta, kuri labai nori išsikalbėti ir išspręsti santykius su tėvais. Turbūt visai natūralu, kad mes, užaugę atviro dalinimosi, demokratinės santvarkos ir technologijų pasaulyje, norime labai atvirai klausti, o tai ne visiems vyresniems žmonėms patinka ir kartais net perauga į konfrontaciją. Santykis su tėvais šiame spektaklyje yra labai svarbus. Todėl jame ir veikia trys kartos, siekiant analizuoti tremtį ne kaip kažkam seniai nutikusią nelaimę, o kaip tarpgeneracinę, iš kartos į kartą keliaujančią traumą“, – sako spektaklio „Fossilia“ režisierė.
Spektaklio konsultantė Anna Smolar įžvelgia spektaklio aktualumą ir toms šalims, kurios nebuvo susidūrusios su trėmimais. Akistata su praeitimi, tamsiais istorijos puslapiais, traumų pripažinimas ir išsikalbėjimas, pasak Smolar, aktualus įvairių visuomenių nariams.
„Kiekviena šalis turi sunkų savo traumų, tamsių istorijos puslapių ir ištrintų pasakojimų bagažą. Šis kolektyvinis ir individualus praeities ištrynimo procesas sukelia labai sunkias pasekmes bendruomenės narių psichinei sveikatai. Jis neleidžia mums suprasti, kas esame ir su kokiais demonais ar baimėmis gyvename. Kiekviena visuomenė priversta susidurti su praeitimi, išsikalbėti apie šeimos istorijas, skaudžias patirtis, išdavystes – antraip ją ir toliau valdys pasąmonėje tebeglūdintys dalykai. Nors Dalios Grinkevičiūtės istorija susijusi su labai specifiniu istorijos laikotarpiu (ne tiek pažįstamu lenkams ar žiūrovams iš kitų šalių) – šis pasakojimas turi ir labai universalų matmenį – stebime žmones, kovojančius su prisiminimais ir iškylančiomis paslaptimis.
Kai kalbame apie traumą ir gijimą, apie susidūrimą su praeitimi ir dabarties ryšių stiprinimą, manau, nereikia mąstyti amžiaus kategorijomis. Visi esame lygūs, nes mums reikia priartėti prie tiesos, priimti savo tapatybę ir susitaikyti su praeitimi. Tikiu, kad Eglė Švedkauskaitė kuria teatrą, kuris yra gyvas ir gyvybingas, aktualus jaunajai kartai“, – sako spektaklio konsultantė Anna Smolar.
Spektaklio „Fossilia“ scenografiją kuria Ona Juciūtė, kostiumus – Dovilė Gudačiauskaitė, muziką – Agnė Matulevičiūtė, šviesų dizainą – Julius Kuršys, vaizdo projekcijų autorė – Ieva Kotryna Ski, choreografė – Erika Vizbaraitė. S
pektaklio premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyks balandžio 21, 22, 23 dienomis.