– Papasakokite šiek tiek apie save, esate iš Molėtų, kaip įvardinate save – kaimo ar miesto vaiku?
– Esu iš Molėtų. Ten, gamtos ir vandens apsupty, ir augau. Tai mažas miestas, jame daugelis vieni kitus pažįsta, tad beveik visuomet mieste sutikus ką nors lydi šiltos sveikinančios šypsenos ar malonus pašnekesys. Tuo Molėtai man ir yra jaukūs, šilti.
Vasaras leisdavau pas babą vienkiemyje, mano seneliai buvo ūkininkai, tad žinau, ką reiškia vežti šieną, kasti ir sodinti bulves, ką reiškia perkelti arklį ir kartu su baba eiti milžti karvių. Gal dėl to man svarbu erdvė. Pamenu, kai su „Otelu“ gastroliavome Sankt Peterburge, galvojau, kaip svarbu viską, kas supa mane, gerti akimis, įsidėmėti, nes tai tikriausiai proga, kuri pasitaikė vieną kartą gyvenime, bet neapleido keistas slegiantis jausmas, atvirkštinė klaustrofobija, atrodė, kad išnyksiu tame didžiuliame megapolyje, kad nepavyksta tiek aprėpti akimis. Lygiai taip pat man svarbu vandens artumas. Kažkada, taip pat su „Otelu“, gastrolėse Rumunijoje buvo taip gražu, gera, karšta, atsidariau žemėlapį pasižiūrėti, kur artimiausias vandens telkinys ir supratau, kad aplink nėra nė vieno. Iškart ėmė kamuoti labai nemalonus, slegiantis jausmas.
Anksčiau gal nebuvau to sau įsivardijusi, mėgstu būti su žmonėmis, bet man labai svarbu pabūti ir gamtoje, su savimi. Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, reikėjo priprasti, vilniečiai mėgsta sakyti, kad jie turi daug gamtos, bet Reformatų skveras nėra gamta, ar Kalnų parko miškas nėra visai tas miškas, kurio ilgėdavausi. Sostinėje iki tikros gamtos reikia bent valandą pavažiuoti. Galiausiai pripratau, prisijaukinau miestą. Klaipėdoje balansą išlaikyti kiek paprasčiau, gamta arčiau.
Viską kompensuoja grįžimas į Molėtus – pabūnu su šeima ir iškart važiuoju pas babą, einu per laukus toli toli. Į darbus Vilniuje ar Klaipėdoje tada važiuoju pasikrovusi buvimo su savimi, galiu ir noriu būti su kitais, bendrauti.
– Kas inspiravo tapti aktore – kodėl ne jaunoji ūkininkė ar gamtininkė?
– Turėjau būti gydytoja, stoti į medicinos studijas.
Bet dar būdama mažytė rengdavau šeimai koncertus – su plakatu prie durų, su bilietais. Mokykloje labai norėjau lankyti teatro būrelį, pradinėse klasėse tokio nebuvo, bet vaidindavau karnavaliniuose pasirodymuose, tad kažkokia kibirkštėlė degė, o kai mokiausi pagrindinėje mokykloje, jau žinojau, jog gimnazijoje yra Jolanta Žalalienė, kuri vadovauja teatro studijai „Remarka“. Iš anksto žinojau, kad eisiu į ją – labai norėjau, mačiau, ką daro jos nariai, atrodė, kad ten labai smagu, kad ten žmonės, su kuriais norėčiau būti. Noras vaidinti atsirado savaime, norėjau žaismės ir kūrybos. Jei ne „Remarka“, gimnazijoje būtų buvę labai sunku – paskutiniais dvejais mokslo metais tiek daug įtampos, reikia nuspręsti, ką nori veikti gyvenime, ruoštis egzaminams. Teatro studija buvo atsvara visam tam – rengėme įvairius renginius, dalyvavome jaunimo teatro festivaliuose, kūrėme ir bendravome.
Apsisprendimą studijuoti aktorystei sutvirtino pokalbis su studijos vadove. Kartą jai prasitariau, kad norėčiau, bet dvejoju, o ji paskatino pabandyti. Nuo tada mano ateities norų lentelėje medicina pradėjo slinkti žemyn.
– Nuo medicinos iki aktorystės šuolis nemažas, niekada nesigailėjote?
– Žinai, kai buvo pandeminis laikotarpis, kai visi sėdėjome namuose, va, tada galvojau, kad niekam negaliu padėti, kad tame, ką darau, nėra jokios vertės. Tuo metu dar tebestudijavau ir atrodė, kad mūsų, aktorių, tiek daug, bet naudos jokios. Štai, studijuodama mediciną žinočiau bent jau kaip leisti vaistus, galėčiau slaugyti, budėti ligoninėje ir pan. Bet tas tamsus laikas praėjo, supratau, kad žmonėms kultūra, menas labai reikalingi – ką jie daro sėdėdami namuose – jie žiūri filmus, skaito knygas, žiūri spektaklių įrašus. Labai pabudino egzaminų laikotarpis – su kursioku rodėme „Romeo ir Džuljetą“ ir paskui priėję žmonės dėkojo, negailėjo gražių žodžių apie kūrinį, jų akys spindėjo, jie šypsojosi, atrodė lyg būtų įkvėpti mylėti. Esame kalbėję su vienu kolega ir draugu, kad spektaklį tikriausiai galima laikyti pavykusiu, jei nors vienas žmogus kažką išsinešė – klausimą, palengvėjimą, net susierzinimą. Kas bebūtų – tai ženklas, kad spektaklis jį palietė.
– Kai kalbate apie pandeminio laikotarpio dvejones, atrodo, kad jums labai svarbus prasmės klausimas, kaip įsivardinate, kas jums yra aktorystė?
– Tikrai taip. Man svarbu matyti prasmę tame, ką darau, kitaip būtų sunku rasti vidinių jėgų, iš kurių galėčiau veikti.
Į sceną žengiu, nes man tai yra įdomu ir teikia džiaugsmą, laimę. Bet to nebūtų be žiūrovo. Teatras yra magiškas, patys ryškiausi ir jautriausi momentai gimę spektaklio metu yra neapčiuopiami. Jie vyksta žmonėse ir tarpusavyje tų, kurie vaidina ir žiūri.
Teatras nuo seniausių laikų yra sociumo atspindys, savotiškas pokalbis tarp žiūrovų ir kūrėjų, verčiantis mąstyti, pajusti, kvestionuoti nusistovėjusias normas ar tam tikrus reiškinius gyvenime. Man asmeniškai aktorystė yra labiausiai nepažinus dalykas, atrodo, kuo daugiau sužinau ar išmokstu, tuo dar daugiau dalykų, kurių nežinau. Tai mane ypatingai veda tyrinėti ir ieškoti atsakymų scenoje.
– Neseniai baigėte studijas, turbūt dar labai gyva tai, ką atsinešėte į teatrą iš jų. Esate minėjusi, kad turite net keturis aktorystės korifėjus, gal galite trumpai apibūdinti, ką laikote esminėmis jų pamokomis?
– Jolanta Žalalienė, pirmoji teatro mokytoja, man yra fundamentas, pamatas, meilė teatrui. Kai grįžtu į Molėtus, susitinkame su ja. Studijų metais daug kovojau su savimi, bet grįžusi išsikalbėdavau ir vėl pajusdavau pagrindą po kojomis.
Man dėsčiusi Viktorija Kuodytė yra precizika, iš jos pasiėmiau tai, kad veikti scenoje nederėtų abstrakčiai, kad konkretumas, tikslumas yra svarbu. Oskaras Koršunovas man yra drąsa žengti pirmyn, drąsa turėti savo poziciją ir drąsa jai išsakyti, drąsa kurti.
Darius Meškauskas... Jį sunku sutalpinti į vieną žodį. Jis man technika, gebėjimas puikiai išnarplioti vaidybines situacijas, aktorinė teorija, bet kur kas daugiau nei tai. Jis tarsi klijai, padėję sujungti širdį ir preciziką ir drąsą į vieną branduolį
– Klaipėdoje dirbate su vienu iš savo įvardintų korifėjų, Dariumi Meškausku, ar nėra sunku išlaikyti balansą, nebūti įtrauktai jo orbitos?
– Mano nuomonė tikrai ne visada sutampa su Dariaus. Dirbti kartu labai įdomu, šnekame, diskutuojame, bet juk ne visada mūsų nuomonės turi sutapti.
Apskritai, kolegų ar žiūrovų komplimentai dar nereiškia, kad spektaklis ar mano vaidmuo buvo tikrai sėkmingas, lygiai tas pats su kritika – tai subjektyvios nuomonės. Man visada įdomu jas išgirsti, paanalizuoti, bet nebūtinai jomis vadovausiuosi.
– Jei aplinkinių įvertinimas jums nėra svarbiausias kriterijus, pagal ką matuojate vaidmens sėkmę?
– Vaidmens sėkmė neatsiejama nuo viso spektaklio sėkmės. O jo sėkmė yra žmonės, su kuriais dirbi, kiek jais pasitiki ir kiek jie pasitiki tavimi, kiek tame procese yra meilės.
Vertindama savo atliktą darbą stengiuosi nepasiduoti emocijoms, mąstau konstruktyviai, išardau jį dėmenimis ir kiekvieną apgalvoju atskirai, svarstau, ką galiu padaryti geriau.
Mes, aktoriai, įvairiausių technikų mokomės ketverius metus, bandome suprasti, kaip veikti scenoje, kaip veikti scenoje su partneriu ir dar daugybės dalykų. Tuo profesionalūs aktoriai ir skiriasi nuo mėgėjų, mano manymu, profesionalai yra įvaldę tam tikras aktorines technikas, kurios padeda suvaidinti spektaklį, kad jis pavyktų gerai kiekvieną dieną, bet niekada vieną dieną labai gerai, o kitą labai blogai. Tarsi išlaikyti aukso vidurį. Vienas mano kolega labai gerai sako: „Padarei taip, kaip tuo metu galėjai geriausiai.“ Šis pasakymas man primena, kad jei spektaklio metu, kažkas pavyksta ne taip gerai, kaip norėjosi, nereikia pykti ar linčiuoti savęs. Geriau prisėsti ir po visko konstruktyviai pagalvoti, ką daryti, kad kitą kartą pavyktų geriau.
– Į Klaipėdos dramos teatrą atėjote tiesiai po studijų ir pataikėte į labai įdomų laikotarpį šiame teatre – čia dirba daug užsienio režisierių, tad kuriate su visai nežinomais žmonėmis, lietuvių kūrėjai, net jei su jais nedirbta, vis tiek yra labiau pažįstami. Kaip apibūdintumėte šią patirtį?
– Labai auginanti ir vaisinga patirtis. Priimu kaip didžiulę dovaną tai, kad Klaipėdoje aktoriai šiuo metu turi visas galimybes dirbti su labai skirtingo braižo, vienais geriausių režisierių Europoje. Dirbdami, bendraudami su jais mes plečiame savo profesinį ir kultūrinį akiratį. Tad stengiuosi kuo maksimaliau išnaudoti šias patirtis ir atsiduoti darbui visu 100 procentų.
– Gal galite pasidalinti keliais pavyzdžiais, kuo darbas su Europos teatro žvaigždėmis praturtino jus pačią, kaip įvardintumėte augimą per bendravimą su jais?
– Mano pirmasis vaidmuo buvo pas lenkų režisierių Janą Klatą. Tai buvo mano pirmoji patirtis su užsienio kūrėju, todėl savotiškas šaltas dušas – einame ir darome, viskas labai konkretu, turėjau nemažai klausimų, bet ne visuomet išdrįsdavau klausti. Paskui sekė vaidmuo pas Paulių Tamolę „Sniego karalienėje“ – visai kita patirtis, su juo ėjome į spektaklio kūrimą per visišką laisvę, daug atviro bendravimo, buvo smagu, savotiškas žaismės periodas. Pas jį gavau progą kurti ypač charakteringą personažą, to buvau pasiilgus.
Vėliau darbas pas kitą lenkų režisierę Agatą Duda-Gracz. Dirbti su ja buvo labai įdomu – pažinau savotišką, naują aktorinę šaką, technikos mokyklą, ji turi labai savitą metodiką, personažo kūrimo kelią. Man buvo labai įdomūs jos aktoriniai trenažai. Darbas pas A. Duda-Gracz priminė, kaip svarbu ugdyti vaizduotę ir kad kiekvienas scenoje žengtas žingsnis turi turėti priežastį – ji gali būti nežinoma žiūrovui, bet ją privalo žinoti aktorius.
Dirbdama pas Michałą Borczuchą „Lost Lost Lost“ spektaklyje labai stipriai pajutau, kaip svarbu komandos tarpusavio pagarba ir bendrystė. Jis atsivežė savo komandą ir buvo labai gražu stebėti, koks tolerantiškas, pagarbus ir gražus jų visų bendravimas. Michałas labai intelektualus, bet taip pat prieinamas, kantrus, paprastas žmogus. Kūrybiniame procese buvo daug improvizacijos ir labai įstrigo režisieriaus palaikyta nuostata, kad niekada negalima nuneigti kito. Tai buvo svarbus momentas.
Vėliau sekė Jokūbo Brazio spektaklis „Storas sąsiuvinis“ – ne pirmą kartą dirbu su Jokūbu, dėl to pas jį jaučiu visišką kūrybinę laisvę, su juo jaučiuosi galinti nerti į gilius kūrybinius vandenis, jis mano profesiniame kelyje labai svarbus žmogus. Šimtu procentų pasitikiu šiuo režisieriumi ir žinau, kad jis lygiai tiek pat pasitiki manimi. Tai labai svarbu.
Paskutinis spektaklis mūsų teatre – Dmitrijaus Krymovo „Fragmentas“. Manau, kad tai mums visiems buvo absoliutus įkvėpimas. Šis pastatymas daugiau režisūrinis, nemažai komandinio darbo, jame kiekvienas aktorius ir scenos darbininkas yra tam tikras mechanizmas su savo funkcijomis ir visi turi veikti tobulai. Turėjome idealiai justi vieni kitus, nes scenoje mes – bendras reiškinys, vienis.
Laikas su D. Krymovu man buvo įkvepiantis, pajutau begalinį troškulį skaityti, klausytis muzikos. Režisierius aplink save nepastebimai kūrė sodrią kultūrinę terpę, su labai daug šaltinių, nuorodų. Jis priminė, kad teatras yra ne tik pastatas, kur dirbame, bet ir magijos pripildyta erdvė, tad turime skirti laiko jos pajutimui. Galbūt pakanka ateiti į teatrą valandą ar dvi prieš repeticijas, išgerti kavos, pamąstyti, kažką užsirašyti ir tik tada eiti dirbti. J. Žalalienė sakydavo, kad teatras yra tas pats gyvenimas, bet trimis laipteliais aukščiau, taigi D. Krymovas skatino patyrinėti ir pagalvoti, kas yra tie trys laipteliai.
– Kūrėte su nemažai išskirtinių asmenybių ir labai skirtingus vaidmenis – nuo antgamtinės jėgos A. Duda-Gracz „Meilėje“ iki dokumentinės Yoko Ono M. Borczucho „Lost Lost Lost“. Ar jau turite išsikristalizavusį personažų auginimo metodą ir kokius veikėjus jums įdomiau kurti – fikcinius ar dokumentinius?
– Dažniausiai personažo kūrimo kelią, diktuoja paties spektaklio kūrybinis procesas. Ir sulig kiekvieno spektaklio kūrimo pradžia tenka pradėti nuo nulio. Žinoma, man padeda jau turimos ir įgytos patirtys. Tai tarsi atsidaryti mentalinę spintelę ir rinktis, kuriuo įrankiu pasinaudoti.
Man įdomu kurti visokius personažus ir džiaugiuosi, kad jau turiu tokį įvairų jų sąrašą. Bet pamenu, kai kūrėme su Agata „Meilę“, stebėjau, kaip ji dirba su mano kolegomis ir žiauriai norėjau gauti žmogiškojo prado vaidmenį. Aišku, man labai patiko pačiai tekęs vaidmuo, patiko visi tie ritualai ir tai, kaip juose buvo įgalintas mano personažas.
Kurti Yoko Ono buvo taip pat labai įdomu. Daug apie ją prisiskaičiau, bandžiau kuo labiau ją suprasti, kad scenoje ne parodijuočiau, o kuo laisviau veikčiau. Stengiausi pagauti jos manieras, bet nenorėjau, kad jos būtų tuščia forma, todėl klausiausi jos muzikos, žiūrėjau filmus, skaičiau apie ją ir su ja susijusius veikalus, kol galiausiai pradėjau šiek tiek nujausti, nuspėti, kas joje dėjosi.
Man atrodo, kad dokumentinis vaidmuo ar spektaklis yra didelė atsakomybė – įkūniji tikrą asmenybę, su tikrais jos išgyvenimais. Ir tas dėmuo, jog tai yra arba nutiko iš tikrųjų dar labiau mane įtraukia ir jaudina kaip kūrėją, vaidmuo tarsi įsiskverbia iki kaulų gelmių.
Pamenu, dar studijuodama filmavausi „Netflix“ seriale „The last czars“ („Paskutiniai carai“), atlikau vienos iš Romanovų dukrų vaidmenį ir labai įstrigo diena, kai buvo filmuojamas šeimos sušaudymas. Visą dieną į mane buvo šaudoma, ir kaskart turėjau pergyventi nuteisimą mirčiai, tad kai po tos filmavimų pamainos grįžau į bendrabutį, dar reikėjo laiko sugrįžti į save iš tų žiaurių aplinkybių. Atsimenu, eidama į dušą vis dirstelėdavau per petį, nes jaučiausi nesaugiai.
Malonu kurti ir tiek daug išgyventi procese, bet kartu reikia ir mokėti nukirpti vaidmens bambagyslę.
– Kai gavote „Auksinį scenos kryžių“, sakėte, kad aktoriui ne apdovanojimai svarbiausia. Kaip apibūdintumėte, kas jums darbe teikia didžiausią malonumą?
– Apdovanojimai niekaip neapibrėžia menininko. Didžiausia satisfakcija – pats procesas, nauji atradimai jame, sutinkami žmonės, dvasinis turtėjimas ir žinios. Teatre bendrauju su įkvepiančiais žmonėmis, kurie žadina meilę ir aistrą kurti, gyventi. Nuolat jaučiu troškulį patirti ir pažinti daugiau. Tikiu, kad kol yra tas jausmas, tol esu ir būsiu gyva profesijoje ir apskritai.