Ir beveik nematome kitų žinių: dar niekada šiuo metų laiku nebuvo tiek tornadų JAV pietuose kaip 2020 metais, Jemene (kurį mes turbūt įsivaizduojame esant dykuma) potvynis, Malaizijoje – taip pat, atogrąžų audra Kristobalis niokoja Luizianą, Šiaurės Norvegijos kaimelyje Altoje – nuošliauža, Norilske į upę, tekančią į Karos jūrą, taigi į Arkties vandenyną, išlieta 20 000 tonų dyzelino, vėl prasideda Amazonės miškų deginimai. Tai, kad mums rūpi virusas ir riaušės, niekaip nepanaikino tų faktų, kad lėtai, bet neišvengiamai Žemė gamta mums primena, jog ne viskas su mūsų gyvenimu joje yra gerai.
Knygoje „Negyvenama žemė“ Davidas Wallace‘as-Wellsas ramiai, sausai, be įspūdingų ir emocingų būdvardžių vardija faktus: gaisrai, potvyniai, badas, ligos, užterštas oras, užteršti ir šylantys vandenynai. Be aršių emocijų, ramiu tonu, nors kartais ir nusistebėtum – gal jau reikėtų garsiai rėkti.
„Viskas blogai, daug blogiau, nei tikėjotės“, – prasideda knyga. Ir toliau visi tie trys šimtai puslapių – mes jau vėluojame. Galbūt net reikėtų sakyti – mes jau pavėlavome. Knyga, nors gal vadinčiau – dokumentas, tikrai sukrečia. Galbūt kaip tik dėl to, kad tai – dokumentas, tiksliau – daug dokumentų. Autoriaus atliktas tiriamasis darbas – milžiniškas. Čia ne poetiška eseistika, ne emociniai manifestai, ne romantiški dūsavimai apie elniukus, besiganančius prie miškelio, čia tiesūs ir aštrūs teiginiai lyg vinys į mūsų civilizacijos karstą.
Taip, klimatas kinta, taip, katastrofa jau prasidėjo, o kadangi planeta nemaža, visa tai vyksta gana lėtai, bet vyksta nenumaldomai. Ir taip – klimatas yra kitęs ir anksčiau, ir ne kartą, mes esame prie šeštosios didžiojo rūšių nykimo bangos slenksčio, bet šį kartą prie spartesnės klimato kaitos esmingai prisidėjo žmogus.
Galima turėti įvairių nuomonių, galima kokią vieną speigo dieną ironizuoti – „tai kur čia tas jūsų klimato atšilimas“, bet nuomonės ir ironija nepakeis faktų. „Vos nuo 1979-ųjų visoje planetoje laukinių gaisrų sezonas pailgėjo 20 procentų. Amerikoje laukiniai gaisrai dabar nusiaubia dvigubai didesnius plotus nei 1970 metais“, – rašo Davidas Wallace‘as-Wellsas. Ir tai yra tiesiog skaičiai, tiesiog statistika, tiesiog faktai. Nei ironija, nei kokio nors skeptiko atskira nuomonė nesumažina gaisrų, potvynių, nuošliaužų skaičiaus pasaulyje, niekaip nepaneigia visų gamtos katastrofų padažnėjimo realybės.
Gali būti, kad visuomenininkų gamtosaugininkų entuziastų itin emocingi pasisakymai, teatralizuotos demonstracijos ir aršus požiūris į skeptikus nelabai padeda mūsų visų supratimui apie tai, kas iš tikrųjų pasaulyje vyksta. Labai norėtųsi, kad toks blaivus, nuosaikus ir sistemingas – ir dėl to ypa
žiaurus ir bauginantis – pasakojimas kaip Davido Wallace‘o-Wellso būtų išgirstas kuo plačiau. Bet vargu ar tai įmanoma – kasdieniame informaciniame šurmulyje, kur vienos antraštės riksmą keičia kitos stūgavimas, sveiko proto balsas retokai girdimas, o akmens tvirtumo faktai dažnai apgleivėjami sąmokslų teorijų pseudoišmanymu. Tad, matyt, ir toliau ir socialinė, ir institucinė žiniasklaida dažniau ir atidžiau stebės rėkiančius aktyvistus, negu domėsis sausai faktus dėliojančiais mokslininkais.
Knyga parašyta 2019 metais, kai pasaulis dar nebuvo patyręs COVID-19 pandemijos, bet joje yra epidemijoms ir pandemijoms skirtas skyrius, tik skirtas daugiau ligų platintojų geografinio paplitimo permainoms dėl klimato kaitos. Tikriausiai šiemet Davidas Wallace‘as-Wellsas ligoms ir epidemijoms skirtą skyrių būtų gerokai praplėtęs – mūsų nuolat griaunamos tarprūšinės ribos ir laisvai peržengiamos geografinės sienos irgi yra antropoceno, kaip įvardija naujausią, žmogaus formuojamą epochą ne vienas mokslininkas, dedamoji dalis.
Man labai norėtųsi, kad Davido Wallace‘o-Wellso „Negyvenamą Žemę“ perskaitytų kuo daugiau žmonių Lietuvoje, nors knyga sunki ir negailestinga – maždaug tiek negailestinga, kiek ne ką trukus bus negailestinga mums gamta. Nežinau, ar tai, kad koks nors vienas knygos skaitytojas atsisakys plastikinio šiaudelio ar nustos deginti gumą, ką nors esmingai pakeis žmonijos santykiuose su planeta, bet esu tvirtai įsitikinęs (ir istorija tai ne kartą patvirtino), kad bendro išmanymo, bendro supratimo augimas anksčiau ar vėliau tikrai konvertuojasi į veiksmą.
D. Wallace‘o-Wellso visos knygos intonacija tokia, kaip ir pirmasis sakinys: „viskas blogai“, bet pabaigia autorius sakiniu, kad galbūt vilties, jog žmonija turės ateitį, vis dar yra. Tikėkimės.
***
JAV žurnalisto D. Wallace’as-Wellsas knyga „Negyvenama žemė: ateities istorija“ – daugelio tyrimų ir straipsnių rezultatas, sukėlęs didžiulį rezonansą mokslo pasaulyje ir plačiojoje visuomenėje dėl savo kontroversiškumo ir fatališkų išvadų. Ji – viena svarbiausių ir labiausiai aptariamų 2019 metų knygų, Financial Times ir Times labiausiai laukta metų knyga, skirta šiuo metu visame pasaulyje nepaprastai aktualioms klimato kaitos keliamoms problemoms.
Čia negailestingai išskaičiuojamos visos žmonijos veiklos rūšys, turinčios neigiamą poveikį planetos ekosistemai, kuri dabar ima atsigręžti prieš mus pačius, kitaip sakant, kyla į kovą, galinčią trukti daug dešimtmečių, – kol mus sunaikins. D. Wallace’as-Wellsas vaizdžiai piešia, kaip padėtis galėtų dar pablogėti: katastrofiškos audros, sausros, potvyniai, miškų gaisrai, užterštumas, maras, ekonominė stagnacija ir karas. Nekalti žmonės, besistengiantys kuo mažiau prisidėti prie aplinkos užterštumo, ribojantys vartojimą, kentės labiau nei kaltieji. Autorius nebijo emocijų, tačiau jas pagrindžia faktais; jis laikosi hipotezės, kad žmogaus veikla išprovokavo pokyčius – iš pradžių akivaizdžių faktų ignoravimu, o paskui – visos klimato sistemos neigimu.
„Negyvenama žemė“ yra aistringas, bauginantis, tačiau drauge keistai viltingas pasakojimas apie tai, kas vyksta planetoje. Kartu su pranešimu žiniasklaidai leidykla siūlo keletą „Negyvenamos žemės“ ištraukų.
Ligos
Akmuo yra tarsi mūsų planetos istorijos įrašas, įspaustas į milijonus metų trunkančios eros geologinio laiko sluoksnius. Ledas šiuo atžvilgiu yra tarsi klimato pokyčių apskaitos knyga, į ledą sušalusi istorija, kurią atitirpdydami galime bent iš dalies peržiūrėti iš naujo. Ne viena Žemėje daug metų nebeegzistuojanti liga yra įkalinta Arkties ledynuose, dažnu atveju jos užšalo dar tada, kai žmogaus net nebuvo šioje planetoje, vadinasi, mūsų imuninė sistema nemokėtų kovoti su tomis atitirpusiomis priešistorinėmis ligomis. Mokslininkams laboratorijose jau pavyko sėkmingai atgaivinti ne vieną kažkada seniai užšalusį mikrobą. 32 000 metų bakterija ekstremofilė atsigavo 2005 metais, 2007 metais buvo atgaivinta 8 milijonų metų senumo bakterija, o vienas rusų mokslininkas tiesiog iš smalsumo susileido sau 3,5 milijono metų amžiaus bakteriją, nes norėjo sužinoti, kas nutiks. Beje, jis išgyveno. 2018 metais mokslininkai atgaivino net kai ką didesnio – kirminą, kuris išbuvo lede 42 000 metų.
Arktyje slepiasi ir ne viena naujesnių laikų liga. Aliaskoje tyrėjai atrado 1918 metais siautusio gripo liekanų. Šiuo gripu užsikrėtė 500 milijonai žmonių, mirė 50 milijonų – maždaug 3 procentai visos to meto žmonių populiacijos, arba šešis kartus daugiau, nei žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą, kurio pabaigą ši pandemija ir vainikavo. Mokslininkai įtaria, kad Sibiro lede gali būti užsikonservavę raupai, buboninis maras ir daug kitų legendomis apipintų ligų.
Daug į ledą sušalusių organizmų, žinoma, neišgyventų atlydžio, o iki šiol atgaivintieji buvo reanimuojami sudėtingomis laboratorijų sąlygomis, tačiau 2016 metais atitirpus nuo juodligės mažiausiai prieš 75 metus nudvėsusiam elniui nuo jo užsikrėtė 21 žmogus, vienas berniukas net mirė, taip pat užsikrėtė ir nugaišo daugiau nei 2000 elnių.
***
Epidemiologams labiau nei anksčiau egzistavusios ligos nerimą kelia dabartinės ligos, kurios dėl šylančio klimato persikelia į naujas teritorijas, keičiasi ar atgimsta. Visų pirma, dėl klimato kaitos keičiasi ligų geografija. Prieš prasidedant naujiesiems laikams žmones nuo pandemijų saugojo jų provincialumas – ligos galėjo nusiaubti miestą, kunigaikštystę, ekstremaliais atvejais net žemyną, tačiau dažniausiai ligos nepasklisdavo plačiau, nei galėdavo nukeliauti jų aukos, taigi, pasklisdavo ribotoje teritorijoje. Buboninio maro pandemija „Juodoji mirtis“ išžudė 60 procentų europiečių, bet tik pagalvokite, kokie liūdni tokios pandemijos padariniai būtų šiuolaikiniame globaliame pasaulyje.
Šiandieniniame pasaulyje net ir spartėjant globalizacijai bei intensyviai besimaišant žmonių populiacijoms mūsų ekosistemos yra gana stabilios, o tai veikia kaip dar vienas ribojimas – žinome, kur tam tikros ligos gali paplisti, žinome, kokiose aplinkose jos sklisti negali. (Būtent dėl to keliaujant tam tikromis kryptimis būtini skiepai arba reikia profilaktiškai vartoti vaistus, todėl niujorkiečiai gali ramiai vykti, pavyzdžiui, į Londoną.)
Tačiau visuotinis atšilimas tas ekosistemas išjudins, tai reiškia, kad ligos dabartinius ribojimus įveiks. Uodų pernešamos ligos dabar plinta ribotose teritorijose, tačiau atogrąžoms plečiantis tos ribos sparčiai nyksta – tai vyksta 50 kilometrų per dešimtmetį greičiu. Brazilijoje daugybę metų geltonoji karštligė siautė tik Amazonės baseine, kuriame klestėjo Haemagogus ir Sabethes uodai, neduodantys ramybės džiunglėse gyvenantiems, dirbantiems ir keliaujantiems žmonėms, bet tik jiems. 2016 metais uodai iš Amazonės baseino pasklido plačiai po atogrąžų miškus, o 2017 metais pasiekė šalies megapolius – San Paulo ir Rio de Žaneiro priemiesčius, kuriuose gyvena daugiau nei 30 milijonų žmonių, dauguma – lūšnynuose, jiems visiems dabar gresia liga, kuri pražudo nuo trijų iki aštuonių procentų ja užsikrėtusiųjų.
Geltonoji karštligė – tik viena liga, kurią po vis didesnius šylančio pasaulio plotus išnešios migruojantys uodai – įvyks tikra pandeminių ligų globalizacija. Vien maliarija kasmet nužudo milijonus žmonių, o ja užsikrečia dar daugiau. Šiuo metu Meino valstijos ar Prancūzijos gyventojai dėl šios ligos gali nesijaudinti, bet štai atogrąžoms plečiantis vis labiau į šiaurę, o su jais migruojant uodams padėtis gali pasikeisti radikaliai. Per artimiausią šimtmetį vis didesnė žmonių populiacijos dalis patirs grėsmę užsikrėsti tokiomis ligomis, nors dar prieš porą metų tikriausiai nelabai jaudinotės, kad galite užsikrėsti Zika virusu.
Taip jau nutiko, kad Zika yra geras pavyzdys antro nerimą keliančio veiksnio – ligų mutacijos. Viena iš priežasčių, kodėl apie Zika virusą išgirdote palyginti neseniai, yra ta, kad jis anksčiau buvo paplitęs tik Ugandoje ir pietryčių Azijoje, kita – kad jis iki šiol nesukeldavo apsigimimų. Mokslininkai dar ir dabar, praėjus keleriems metams nuo tada, kai planetą buvo užvaldžiusi panika dėl kūdikių mažagalvystės, iki galo nesupranta, kas iš tiesų nutiko ar ką jie praleido. Visai įmanoma, kad pasiekusi Amerikos žemynus liga pasikeitė dėl genetinės mutacijos arba prisitaikydama prie naujos aplinkos, o gal tas baisias vaisiaus mutacijas Zika lemia tik tada, kai žmogus serga kokia nors kita liga, kuri Afrikoje yra retesnė, o gal motinas ir jų dar negimusius kūdikius Ugandoje saugo specifinė aplinka arba žmonių imuninė istorija.
Kai ką apie klimato poveikį ligoms vis dėlto žinome net labai gerai. Pavyzdžiui, tai, kad maliarija klesti karštesniuose regionuose. Pasaulio banko skaičiavimu, iki 2030 metų su šia liga susidurs 3,6 milijardo žmonių – 100 milijonų iš jų ši liga užklups būtent dėl pasikeitusio klimato.