Autobiografijoje ir sudėtingus gyvenimo momentus atskleidusi Mūza Rubackytė: žurnalistai norėjo padėti parašyti knygą, bet vis atsisakydavau

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pristatyta Mūzos Rubackytės autobiografinė knyga „Gimusi po fortepijonu“. Pristatyme garsi pianistė atvirai kalbėjo apie savo gyvenimą. Knygos pavadinimas sužadino M. Rubackytę kalbinusio žurnalisto Valdo Puteikio vaizduotę, šioje metaforoje jis išvydo vaizdą – jaukiai po fortepijonu įsitaisiusią mergaitę. Ar mintimis jai palinkėtų nueiti tokį kelią, kokį pačiai yra tekę įveikti? „Mergaitė turi būti gabi – nuo tėvų ar nuo Dievo... Jeigu yra tikras talentas – gražesnio likimo negali būti! Dirbant prie instrumento kasdien tobulėju, medituoju, palaikau fizinę formą. Nepamirškime kelionių, energijos, kurią gaunu scenoje. Tai nuostabi profesija, nors yra akmenų – kito gyvenimo nenorėčiau, todėl galėčiau palinkėti ir kitiems“, – sakė pianistė.

Ir prancūziškai, ir lietuviškai

V. Puteikis pažymėjo, kad pristatoma knyga prieš pusmetį buvo išleista prancūziškai: „Perskaičiau abi knygos versijas – ir prancūzišką, ir lietuvišką. Tai liudijimas lietuvių menininko, kuris siekia aukštojo meno aukštumų (nebijau šių žodžių), begaline aistra muzikai. Liudijimas – mergaitės, merginos, moters – į laisvąjį pasaulį, – geriausia dovana prancūzui, norinčiam suprasti, kas apskritai yra Europa.“

Nuskambėjus pirmajam klausimui, kas įdomiau – 32 klaviatūros kompiuteryje mygtukai, ar juodi ir balti 88 fortepijono klavišai, M. Rubackytė atsakė, kad abi klaviatūros naudojamos, abi reikalingos.

„88 klavišų klaviatūra įkūnijusi visą esybę, tai prisilietimas prie vaikystės. Visgi abi galima pavadinti saviraiška. Ir vienu, ir kitu atveju, fortepijonas – kasdieninė, aukšto skrydžio, prakaito, darbo; Kompiuterio – kūrybiška. Nors, tiesą sakant, šios knygos nerašiau kompiuteriu. Ne, mes, artistai, nesame atitrūkę nuo aibės reikalų, naudoju jį visą laiką, kur bebūčiau, lėktuvuose, traukiniuose – sprendžiasi ir repertuaro klausimai, ir kiti. Turiu daug pagalbininkų, bet viskas sueina į mane – taigi tai ir saviraiška, ir profesionalizmas, ir džiaugsmas. Abi svarbios“, – pabrėžė ji.

Kuri labiau veikia vaizduotę? „Jūs turbūt žinote atsakymą... Fortepijono klavišai – įėjimas į kitą pasaulį, ypatingas susikaupimas, o kompiuteris riša su pasauliu“, – konstatavo pianistė.

M. Rubackytė pripažino, kad paauglystė, kaip ir daugeliui, jai buvo sudėtingas etapas, tėvams taip pat: „Mama – nuostabi muzikos profesionalė. Turėjau stereo dėstymą – mamą ir tetą. Buvo sudėtinga, vesdavo iš proto – dabar pavalgysi, dabar pagrosi... Paauglystės metu turėjau stiprų individualizmą – vyko asmenybės kova.“

Interviu su būsimu sutuoktiniu

Sovietinio režimo niuansais daug kam užsienyje buvo sunku patikėti. „Man pačiai taip pat. Pačioje pradžioje mano buvimo užsienyje vis išgirsdavau, kad reikia rašyti knygą ar romaną, vienas po kito sekė tokio pobūdžio klausimai... Žurnalistai norėjo padėti parašyti knygą, bet vis atsisakydavau... visa tai prasidėjo sutikus mano vyrą Alainą, kuris yra parašęs daug knygų ir straipsnių, kalbėjomės važiuodami iš Briuselio į Briugę. Jis sako, paimsiu interviu – tai buvo prieš keturiolika metų – taip ir prasidėjo“, – autobiografinės knygos gimimą pasakojo M. Rubackytė.

V. Puteikis atviravo, kad sovietmečiu apie Paryžių visi teturėjo menką supratimą – Eifelio bokštas, Joe Dassin... ir tuo supratimas baigdavosi. Tačiau vis vien jis buvo gan romantizuotas. Su tuo sutiko ir M. Rubackytė, sakydama, kad jos teta buvo neblogai įvaldžiusi prancūzų kalbą, mokino ir ją.

„Svajojau apie Paryžių – Onorė de Balzakas, „Trys muškietininkai“... Paryžius buvo įsivaizduojamas per mano tetą, kuri niekuomet ten nebuvo buvus, bet žinojo kiekvieną gatvę, kavinę... Kai atvykau, nustebino mastelis, palyginus su griozdiškais sovietiniais pastatais – netgi Paryžiaus katedra neatrodė tokia didelė, kaip įsivaizdavau“, – sakė ji.

Paklausta, ar nejaučia sentimentų gimtinei, M. Rubackytė patikino iš Lietuvos niekur neišvažiavusi.

„Su mažu lagaminu, su kuriuo išvykau, su juo ir sugrįžtu. Gyvenu Ženevoje, Paryžiuje ir Vilniuje, žaviuosi mūsų progresu, tiek daug išmokome“, – konstatavo pianistė.

Knygoje – gausybė kurioziškų nutikimų gastrolėse

„Gimusi po fortepijonu“ – unikali galimybė išgirsti M. Rubackytės gyvenimo istoriją iš jos pačios lūpų. Garsi pianistė pasakoja apie savo vaikystę, gyvenimą su mama ir teta, dviem garsiomis mokytojomis, apie sudėtingą santykį su tėvu. Apie mamos ir tetos pastebėtą jos muzikinį talentą ir apie pirmąjį koncertą – vos septynerių Mūza koncertavo su orkestru Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje.

Paskui – išbandymų kupinas gyvenimas Maskvoje, tarptautiniai konkursai, koncertai, daugybė situacijų, kai susitikdavo sovietinis ir Vakarų pasauliai, būtinybė priimti ne vieną sprendimą Lietuvai kovojant už Nepriklausomybę ir iššūkiai ją atgavus, gyvenimas tarp Prancūzijos ir Lietuvos.

Šioje knygoje – gausybė kurioziškų nutikimų gastrolėse, neretai dramatiškos ir kartu juokingos, jaudinančios staigmenos užkulisiuose, profesinio ir asmeninio gyvenimo vingiai, susitikimai su ryškiomis asmenybėmis.

Taip pat ir pačios M. Rubackytės mintys apie aistrą ir tarnystę muzikai, menininko įsipareigojimą, galiausiai – tiesiog apie Gyvenimą.

M. Rubackytė prisipažįsta – asmeninio ir kūrybinio gyvenimo istorijas į knygą sudėti paskatino artimieji, ilgą laiką buvę vieninteliai jos užkulisinio, nematomo gyvenimo liudininkai. Pasaulinio garso pianistę matome ryškioje šviesoje, kaskart kartu panyrame į užburiančius jos atliekamos muzikos garsus, kartu dalyvaujame muzikos šventėje, matome šlovės akimirkas. O kokia realybė atsiveria, kai koncerto šurmulys nurimsta? Kokį kelią talentingas žmogus nueina, kokią kainą sumoka už ypatingą santykį su muzika?