– Ar sudėtinga baleto pasaulyje tapti iš kolegių išsiskiriančia baleto soliste?
– Nesijaučiu išskirtinė. Lietuvoje turime daug vertesnių legendinių balerinų, kurias galima pavadinti išskirtinėmis. Aš dirbu savo mylimą darbą! Tai – mano vaikystės svajonės įgyvendinimas. Nuo mažens norėjau savo ateitį sieti su teatru, nes abu mano tėvai – Jūratė ir Mindaugas Gyliai – dainavo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Atrodo, kitaip ir būti negalėjo.
Nuo mažens žavėjausi savo scenoje dainuojančiais tėvais. Ir maža, ir vėliau. Visada man tai atrodė labai prakilni profesija. Ir savo tėvais labai didžiavausi. Bręsdama teatro subtilybes pamačiau ir perpratau kitaip.
– Ar teisingas posakis apie užkulisiuose užaugančius teatro darbuotojų vaikus?
– Taip. Būnant mažai, teko palakstyti teatro koridoriais. Beje, aš labiau mėgdavau ne spektaklius žiūrėti, o stebėti repeticijas. Stebėti, kaip repetuoja artistai, buvo įdomiau, nes matydavau, kaip gimsta nauji kūriniai, kaip išaugama iki spektaklio premjeros, iki aukščiausios kulminacijos – pasirodymo žiūrovams.
Prisimenu, kad mano sesuo tuo nelabai domėjosi, o mane tai įtraukdavo. Sėdi tuščioje žiūrovų salėje ir esi vienintelis repeticijų stebėtojas.
– Bet pasirinkote ne režisūrą ar dainavimą, o šokį?
– Noras šokti atsirado išvydus baleto spektaklį vaikams „Pelenė“. Buvau pradinukė, ir mes su visa klase ėjome į spektaklį. Mane tai taip užbūrė, kad grįžusi namo prašiau mamos surasti man galimybių mokytis šokti.
Tuo metu muzikiniame teatre veikė šokio būrelis vaikams, kuriam vadovavo ilgametis baleto trupės primarijus Vaclovas Sasnauskas. Tuo metu man buvo aštuoneri, o dešimties jau pradėjau mokytis Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriuje.
– Taigi dar maža kartu su tėvais priėmėte visam gyvenimui svarbų sprendimą?
– V.Sasnauskas įžvelgė mano galimybes. Tuo metu Klaipėdoje dirbo ir žymus choreografas, baleto artistas Jurijus Smoriginas. Jis mane ir tėvelius skatino nebijoti bei vykti mokytis į Vilnių. Būdama maža nesuvokiau, kokie sunkumai manęs laukia. Tiesiog žavėjausi scena, gražiais baleto šokėjų kostiumais. Ir tėvams kartojau, kad labai noriu šokti. Rodžiau drąsą ir tuo degiau.
Tėvai man sakė, kad bus sunku, klausė, ar tikrai to noriu. Tik pasimokiusi suvokiau, kur aš papuoliau. Tuo metu mobiliųjų telefonų dar nebuvo. Pirkdavau už tėvų duotus pinigus taksofono korteles, skambindavau jiems ir verkdavau. Sunkiausia buvo, kad šeima Klaipėdoje, o aš viena Vilniuje. Paskambini: mama verkia Klaipėdoje, o aš – sostinėje.
Tačiau šiandien esu labai dėkinga, kad tėvai mane palaikė ir turėjo daug kantrybės. Būdama suaugusi suprantu, kad nežinau, ar pajėgčiau tai ištverti: klausytis verkiančio savo vaiko ir jo nepasiimti namo. Jų dėka šiandien gyvenu savo svajonių gyvenimą: baletas – mano mylima profesija, hobis, pragyvenimo šaltinis.
– Kokie svarbiausi jūsų karjeros įvykiai?
– Vos pradėjusi dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, turėjau nedidelį, bet visgi vaidmenį Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“: buvau viena iš keturių didžiųjų gulbių. Tai buvo rimta!
Šalia šokusios kolegės buvo už mane vyresnės, su solidžia scenine patirtimi. Džiaugiuosi, kad manimi pasitikėjo. Taip pradėjau kaupti savo vaidmenų bagažą. Jau antrajame sezone šokau Mirtą (Adolphe'o Adamo „Žizel) – sunkią, su didžiuliais šuoliais partiją. Pavyko, ir vaidmenų atsirado dar daugiau: iš pradžių antraeilių, vėliau ir pagrindinių. Dažniau gaudavau pagrindines partijas neoklasikiniuose spektakliuose, bet šokau ir klasikiniuose pastatymuose.
Esu temperamentinga, tad man tinka ir patinka tokios partijos. Galėčiau vardinti kone visą LNOBT baleto repertuarą, nes kiekviename spektaklyje lieka dalis kiekvieno, prie jo prisilietusio.
Pradėjau šokti 2008-aisiais, tad teatre esu jau 13-ą sezoną. Gegužės 31-ąją man sukaks 33-eji, o 38-erių metų baleto artistai išeina į rentą. Liko penki sezonai. Karantinas iš mūsų atėmė kone visą sezoną, o balerinos karjera tokia trumpa… Labai gaila dėl to. Scenos teikiamą džiaugsmą labai vertinu ir mėgaujuosi kiekviena minute.
– Kas jums yra atsipalaidavimas nuo veiklos? Gal rūbų kūrimas?
– Šokio rūbus baleto artistams kuriu nuo 2016 m. Pradžioje tai dariau pati, po poros metų jau ieškojau siuvyklos ir kitų žmonių pagalbos, nes nebespėdavau vykdyti visų užsakymų. Karantino metu užsakymų sumažėjo, nes teatrai ir baleto mokyklos buvo uždaryti. Tačiau ir tada netrūko užsakymų internetu: siunčiau rūbus į Europą, JAV, Rusiją, Pietų Korėją.
– Jus galima vadinti baleto artiste-verslininke?
– Kokia iš manęs verslininkė ar dizainerė? Neuždirbu iš to tiek, kad vadinčiau verslu. Tiesiog mėgaujuosi procesu: tai hobis, poilsis ir atotrūkis nuo fizinės veiklos. Nors, žinoma, pasvajoju, kad kada nors mano veikla išaugs iki mažos parduotuvės.
– Kaip gimė ši veikla? Ar balerinoms trūksta rūbų?
– 2013 m. mirė mano mama, kuri mėgo siūti rūbus sau, draugėms ir mudviem su sese. Liko profesionali siuvimo technika, daug siūlų ir kitų reikmenų. Mes su sese Augustina nutarėme, kad negalime tuo tiesiog atsikratyti, ir pradėjome lankyti siuvimo kursus. Pradėjusi siūti, natūraliai pasirinkau baleto rūbus.
Šokdama praleidžiu labai daug laiko, o tada, kaip ir visoms moterims, iškyla problema, kuo apsirengti. Eksperimentavau, siuvau sau, pamažu sulaukiau vis daugiau komplimentų iš kolegų – vyrų ir moterų, o galiausiai – prašymų pasiūti ir jiems.
– Jūs tiesiog trykštate džiaugsmu ir meile gyvenimui!
– Svarbu džiaugtis šia diena. Likimas mane užgrūdino: amžinybėn išėjo abu tėvai, o kur dar mano pačios išgyvenimai, kai po sunkios traumos metus negalėjau šokti, ir visa baleto karjera kybojo ant plauko…
Džiaugtis reikia dabar, nes niekada nežinai, kas bus rytoj. Turi stengtis išnaudoti visas gyvenimo duotas galimybes. Didelių planų į ateitį stengiuosi nekurti. Mano varomoji jėga – svajonės. Ką svajoju – tas dažniausiai ir pavyksta.
G. Gylytė 2007 m. apdovanota prizu „Jaunoji baleto viltis“. 2008 m. baigė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių (dėst. A. Domeikienė, B. Tomaševičienė, J. Vymerytė), nuo tų pačių metų šoka LNOBT baleto trupėje. 2016 m. apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Su LNOBT gastroliavo Italijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Kinijoje.
Sukurti vaidmenys: Odeta/Odilė („Gulbių ežeras“), Olimpija („Kopelija“), Carmen („Carmen“), Gamzati („Bajaderė“), Solistė („Bolero“), Pelių karalienė, Rytiečių šokio solistė („Spragtukas“), Mirta („Žizel“), Blanšeflerė („Tristanas ir Izolda“), Franciska („Žydrasis Dunojus“), Mersedes, Driadžių valdovė („Don Kichotas“), Mergina („Stebuklingas mandarinas“), Zulmėja („Korsaras“), Džuljetos motina („Romeo ir Džuljeta“), Laima („Pradžioje nebuvo nieko“) ir kt.