Meniniais apšvietimais apgaubęs ne vieną Lietuvos bažnyčią, dvarą, pilį ir piliakalnį, menininkas jau seniai peržengė gimtosios šalies ribas. A. Buinausko kūryba pažįstama Latvijos, Estijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Ispanijos žiūrovams. Kurti į didžiausią vakarų Ukrainos miestą Lvivą jis sugrįžta taip pat ne pirmą kartą.
„Lvivas yra išties ypatingas miestas – savo istorija, architektūra, kultūriniu gyvenimu. Nors karas nesibaigia, bet žmonės išmoko kartu su juo gyventi. Jie labai stengiasi, kad gyvenimas tekėtų įprasta vaga: vyktų koncertai ir kiti kultūros renginiai“, – į klausimą apie vyraujančią atmosferą mieste, kai šalyje tęsiasi ginkluoti susirėmimai, atsako A. Buinauskas.
Paklaustas, ar nebijo darbuotis šalyje, kurioje vyksta karas, menininkas atsako: „Aišku nuolat lydi nemalonus karo jausmas. Kai matai ginkluotus karius mieste, smėlio maišus gatvėse, tą jausmą sunku įvardinti žodžiais. Nepasakysiu, kad nebijau čia būti. Suprantu, kad vyksta karas, bet dirbdamas savo darbą siekiu skleisti šviesą.“
Jo teigimu, reguliariai atvykdamas dirbti į Lvivą, jis jautėsi prisidedantis prie ukrainiečių tikėjimo stiprinimo, kad gyvenimas nesustoja: „Jeigu bijosime, visi užsidarysime, liksime po vieną. Atvažiuodamas čia patvirtini, kad esi kartu su ukrainiečiais, juos palaikai.“
Vis tik nepatogumų, pasak jo, nepavyksta išvengti: sudėtinga rengti didesnius pasirodymus, nes būtina numatyti, kad kilus oro pavojui visiems renginio dalyviams būtų kur pasislėpti.
Dėl karo pasiruošimas baleto premjerai taip pat vyko ilgiau nei planuota ir užtruko iš viso trejus metus. A. Buinauskas pasakoja, kad repeticijas tekdavo derinti prie komendanto valandos, logistinės problemos neleido atsigabenti norimų medžiagų, kurios būtų naudojamos scenografijoje, nuolat trūko specialistų, nes daug jaunų žmonių išėjo kariauti.
„Taip pat turėjome iššūkių dėl scenografijos dydžio. Pirminis sumanymas sunkiai tilpo scenos erdvėje, tad po ilgų diskusijų buvo praplėsta ir įspūdingo dydžio dekoracijoms pritaikyta Lvivo operos ir baleto teatro scena“, – pasakoja šviesų menininkas.
Baletas pastatytas pagal ukrainiečių rašytojo Michailo Kociubinskio romaną „Užmirštų protėvių šešėliai“, kuriame vaizduojamas XIX a. huculų, ukrainiečių etninės grupės, gyvenimas Karpatų kalnuose. A. Buinausko sukurta baleto scenografija ir šviesų dailė perkelia personažus į postmodernų pasaulį ir interpretuoja filosofinę žmogaus vietą gamtoje.
Spektaklyje įprasminamas kūrinyje minimas ir ukrainiečiams ypatingą reikšmę turintis muzikos instrumentas – trembita. Ukrainoje nuo senų laikų juo grojant kviesdavo žmones į liaudies forumą, informuodavo apie svarbius įvykius – taip trembita tapo naujienų ir susivienijimo simboliu.
Įkvėpimo lietuvis sėmėsi iš režisieriaus Sergejaus Paradžanovo filmo „Užmirštų protėvių šešėliai“ (1965), sukurto pagal tą patį romaną. Kritikų vertinimu, šis filmas padarė didelę įtaką ne tik šiuolaikiniam nacionaliniam Ukrainos kinui ir visai šalies kultūrai, bet ir įkvėpė tokius pasaulinio garso kūrėjus kaip Davidas Bowie.
„Kurti scenografiją ir šviesų dailę šiam baletui buvo ypatinga patirtis. Nors pats baleto žanras man naujas, bet stipriai į jį pasineriu, trejus metus daug dirbau analizuodamas medžiagą, turėjome daug repeticijų ir kartu su ukrainiečiais įdėjome daug pastangų, kad praplėstume techninių galimybių ribas“, – mintimis po premjeros dalinosi Lvive kuriantis A. Buinauskas.
Menininko bendradarbiavimas su Lvivo nacionaliniu operos ir baleto teatru tęsiasi nuo 2020 metų. Tuomet jis sukūrė šviesas baletui „Опера FOX MYKYTA“. Be publikai ką tik pristatytos premjeros, jis ruošia scenografiją dar dviems spektakliams šiame teatre.
A. Buinauskas taip pat kuria šviesų dailę ir scenografiją teatre Lietuvoje. Kartu su spektaklio „Endurance“ kūrybine grupe jis buvo įvertintas Boriso Dauguviečio auskaru už novatoriškus ir originalius žingsnius teatre. Taip pat šiemet jis buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už šviesų dizainą spektakliui „Orfėjas, Euridikė“.