Baleto šokėjai – apie senelius, brangiausius žmones pasaulyje

Šį savaitgalį LNOBT scenoje vaidinama šokio operos „Amžinybė ir viena diena“ premjera byloja apie kartų ryšius šeimoje, jų teikiamą galią ir kartu – neišvengiamą buvimo drauge laikinumą. Tačiau kaip ir kiekvienas gilus meno kūrinys, spektaklis kelia nemažai klausimų publikai. Pavyzdžiui – ką simbolizuoja teatro scenoje su laistytuvu tipenantis senelis? Kodėl po sceną neįgaliojo vežimėliu važinėjasi ori dama? Ir pagaliau – ką reiškia mįslingas raudonas balionėlis iš teatro plakato?

Šiuos ir daugelį kitų poetiško spektaklio raktų jau netrukus privalės atrasti kiekvienas šokio operos premjeroje apsilankęs žiūrovas. O kol kas paprašėme trijų spektaklyje „Amžinybė ir viena diena“ pagrindinius vaidmenis atliekančių baleto šokėjų papasakoti apie savo senelius.

Visų patirtys labai skirtingos: Jonas Laucius iki šiol džiaugiasi bendravimu su savo seneliais, Vilija Montrimaitė jų neteko dar vaikystėje, o primabalerina Olga Konošenko pasikalbėti su ją užauginusia močiute ir Matildą Kšešinskają savo akimis regėjusia prosenele dažnai važiuoja į Rokantiškių kapines.

Jonas Laucius: „Į keliones bent porą kartų per metus vykdavome visi kartu“

Mano senelė – buvusi šokėja, jaunystėje, nepaisant „geležinės uždangos“, su liaudies dainų ir šokių ansambliu „Lietuva“ apkeliavusi nemažai pasaulio. Ji ir tapo tuo lemtinguoju žmogumi, nukreipusiu mane į baletą. Vėliau mano pėdomis pasekė ir sesuo Viltė, tad progų apsilankyti teatre senelei šįmet dar padaugėjo. Iš jos turbūt perėmiau pomėgį tvarkai, nes ji visada akylai rūpindavosi, kad kiekvienas rūbelis prieš keliones būtų iš anksto išskalbtas, išlygintas...

Kiti mano seneliai – sporto entuziastai, ir jiems turėčiau būti dėkingas už raginimus pajudėti. Vaikystėje dažnai būdavau paliktas senelių globai. Bent porą kartų per metus visi kartu vykdavome į keliones: vaikai, tėvai, seneliai... Žiemą slidinėdavome kalnuose, vasarą lepindavomės užsienio paplūdimiuose. Tad mūsų šeimoje kartų ryšiai kaip reta stiprūs. Žinoma, mums užaugus darosi vis sunkiau surinkti visą šeimą prie bendro stalo, bet savo mažuosius broliukus stengiuosi kuo dažniau nuvežti seneliams.

Mano tėčio gimtinė – atokus kaimas Kupiškio rajone. Atostogos jame man, vilniečiui, primindavo išbandymų kupiną realybės šou „Išlikimas“: vos atvažiavęs nuspirdavau batus ir pamiršdavau juos kelioms savaitėms...

Seneliai iš motinos pusės gyvena prie Trakų, tad ten vasaromis mes, vaikai, ištisas dienas mirkdavome ežere. Dar ir dabar senelis kiekvieną rytą ir vakarą vaikšto maudytis į ežerą ir, kai nuvažiuoju, ragina palaikyti jam kompaniją. Nors anksčiau nebuvo didelis baleto mėgėjas, dabar jau klausinėja, kada mes su Vilte parodysime jam ką nors nauja. Mat tų pačių baleto spektaklių žiūrėti kelis kartus jis nemėgsta. Bet kartais senelei pavyksta jį apgauti patikinus, kad seniai matyto spektaklio dar niekada nėra žiūrėjęs...

Vilija Montrimaitė: „Norėčiau pradėti mūsų bendravimą iš naujo ir pasakyti, kad labai juos myliu“

Seneliai mirė, kai buvau dar pradinukė. Bet puikiai atsimenu Suvalkijos kaime Alvite, šalia kurio gimė poetai Kazys Bradūnas ir Salomėja Nėris, praleistas vaikystės vasaras. Atsimenu laukimą, kada vėl galėsiu bėgioti su draugais po laukus, o vakarais pasakoti nuotykius seneliams. Ten tapau savarankiškesnė ir įgijau daugiau pasitikėjimo savimi.

Močiutė būdavo atlaidesnė, bet rūpesčio ir meilės man abu nestokojo. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais močiutė sunkiai vaikščiodavo, todėl spektaklyje „Amžinybė ir viena diena“ vežimėliu po sceną riedanti moteris man ją primena.

Šiame spektaklyje pirmą kartą gyvenime šokant man tenka deklamuoti eiles. Jos – apie prisiminimus, nuo kurių negali pabėgti. Tai jautru – prisimenu savo pačios išėjusius artimuosius.
Anuomet Alvite būdavau per maža rimtesniems pokalbiams su savo seneliais. Dabar, suaugusi, norėčiau pradėti mūsų bendravimą iš naujo ir pasakyti, kad labai juos myliu. Neprisimenu, ar tada jiems tai sakydavau...

Olga Konošenko: „Močiutė man buvo brangiausias žmogus pasaulyje“

Aš pamenu ne tik savo senelę, bet ir prosenelę, kuri mirė būdama 93-ejų, kai man tebuvo suėję treji. Pagal tautybę prosenelė buvo suomė iš istorinių Ingrijos žemių, besitęsiančių nuo Švedijos iki pat Ladogos ežero, o jos vyras, su kuriuo susipažino Sankt Peterburge – grynas ukrainietis. Netoli šio miesto jie turėjo du nuosavus namus ir užaugino tris vaikus; viena iš jų – mano močiutė.

Įdomiausia, kad mano prosenelė buvo ir garsiosios anų laikų balerinos Matildos Kšešinskajos kaimynė. Ji pasakodavo matydavusi, kaip žirgų trikinkėmis jam į akį kritusios šokėjos lankyti atvykdavo Rusijos caras Nikolajus Antrasis ir užsibūdavo kelias paras. Tad istorija, pasakojama prieš keletą metų per kino ekranus keliavusiame filme „Matilda“, tikrai nėra išgalvota.

Mano mama taip pat buvo balerina. Kartu su prosenele ir močiute gyvenome nedideliame bute Antakalnyje. Mama prisimena, kaip jai mazgojant grindis prosenelė liedavo savo imperatoriškų laikų apmaudą: „Kokia tu balerina, jei turi plauti grindis?! Matildai Kšešinskajai to daryti nereikėdavo...“
Močiutė dirbo inžiniere-braižytoja, bet labai mylėjo baletą. Kartu su ja gyvenau iki dvylikos metų amžiaus. Būtent močiutė mane ir į baleto mokyklą lydėdavo. Tai buvo brangiausias man žmogus pasaulyje. Puikiai megzdavo ir siūdavo, nors senatvėje turėjo kataraktą. Iš jos paveldėjau tvirtą charakterį: kai reikia, sugebu būti ir griežta, ir kartais pikta.

Močiutė mielai lankydavo ne tik baleto spektaklius teatre, bet ir Anželikos Cholinos kurtus šokio vaidinimus. Mylimiausias jos spektaklis buvo „Moterų dainos“: jis primindavo močiutei jos jaunystės laikus. Gyvenimo pabaigoje ji dar spėjo pamatyti ir pirmuosius LNOBT scenoje mano šoktus spektaklius.

Dabar Rokantiškių kapinėse greta ilsisi mano prosenelė, močiutė ir mano tėvelis. Kartais viena nuvažiuoju ten pabūti, su jais pašnekėti. Man atrodo, su mirusiais šnekėtis yra normalu, nors ir niekas tau neatsako.